Garsioji Johno F. Kennedy kalba šalia Berlyno sienos, kurią po kelių dešimtmečių kitoje, ne mažiau garsioje kalboje paragino nugriauti Ronaldas Reaganas, jo žodžiai apie buvimą „kartu tada ir dabar“ minint D-dieną Normandijoje, kaip ir George W. Busho patikinimas Vilniuje, jog „tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, – JAV vadovai Europoje ne kartą liudijo bendrystę su Senuoju žemynu, darė tai ir taikos, ir karų periodais. Bet situacija pasikeitė, sako JAV istorikas, ir išvardija priežastis.
Išrinkus Donaldą Trumpą 45-uoju JAV prezidentu, su nerimu žinią pasitiko nemaža dalis Vakarų šalių, kurių politikai ir diplomatai atidžiai sekė jo rinkimų kampanijoje nesyk išsakytą skepsį dėl NATO ir pagyras Vladimirui Putinui. Dieną po rinkimų kairysis Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ vaizdavo D. Trumpą kaip į Žemę pragaištingai skriejantį oranžinį asteroidą, „Die Zeit“ apibūdino jo pergalę kaip Apšvietos projekto galą, ispanų „El Pais“ pavadino tai „maištu prieš protą ir padorumą“, o „El Periodico“ viršelyje skelbė: „Teatleidžia Dievas Amerikai“.
Rytų Europos studijų centre pristatęs kitąmet pasirodysiančią savo knygą „The Abandonment of the West“, kurioje nagrinėja JAV užsienio politikos formuotojų santykio su Vakarais (pirmiausia – Europa) kaitą, istorikas Michaelas Kimmage'as sako, kad iš prioritetų viršūnės pastaroji pasislinko dar gerokai prieš D. Trumpą, priešingai, negu kartais manoma.
„Nuo 1893 iki 1945 metų matyti, kad Jungtinės Valstijos yra kylanti galia – iki Pirmojo pasaulinio karo jos skolinosi pinigus iš Europos, o jam pasibaigus jau skolina pinigus Europai. JAV laivynas 3-iame ir 4-ame dešimtmečiuose tampa rimta galia, nors to negalima pasakyti apie sausumos kariuomenę, tuo metu dar gana nedidelę. Bet industriniai pajėgumai buvo tokie dideli, jog ir kariuomenės potencialas buvo akivaizdus.
Tuo pat metu JAV universitetai buvo atsidavę vadinamajai Vakarų civilizacijai. (...) Ir šie du dalykai – auganti galia ir jos atsidavimas Vakarams – kartu veikė labai stipriai. Užaugo karta lyderių, kurie buvo ugdomi vakarietiškos kultūros dvasia, ir, susidūrę su didžia Antrojo pasaulinio karo krize, jie buvo linkę panaudoti turimą įtaką Europoje“, – aiškino Amerikos katalikiškojo universiteto profesorius, 2014–2016 metais dirbęs JAV Valstybės departamente.
Jis priduria, kad veikiausiai dar svarbesnė tuo metu buvo bendra provakarietiška dviejų dominuojančių JAV partijų nuostata – tarp Respublikonų ir Demokratų nesiginčyta, kad artimiausi amerikiečių strateginiai partneriai yra Vakarų Europoje. Be to, bendrystė rėmėsi ne vien išskaičiavimu.
Vienas proeuropietiškiausių JAV prezidentų – generolas Dwightas Eisenhoweris, ne tik karo laikų didvyris, bet ir išsilavinęs, lotyniškai skaitantis vakarietis.
„Vienas iš dalykų, kuriuos jis pasakė JAV kariams po D-dienos išsilaipinimo Prancūzijoje: jūs negalite sugriauti nė vienos bažnyčios, nė vieno seno pastato, nes tai yra karas civilizacijos vardan. Net jeigu karine prasme tai reiškia didesnius kaštus, tokia yra mūsų civilizacinė misija čia, Europoje“, – citavo M. Kimmage`as.
Anot istoriko, 1952 m. D. Eisenhowerį dalyvauti JAV prezidento rinkimuose labiau negu asmeninės ambicijos skatino tendencijos Respublikonų partijoje, kurioje daugėjo skepsio NATO ir pagalbos ant kojų besistojančiai Europai atžvilgiu. Tais metais išrinktas, D. Eisenhoweris, kuriam užsienio politika buvo nacionalinio intereso, o ne partinės tapatybės klausimas, didele dalimi išsaugojo Harry Trumano kryptį ir aktyvumą.
Prezidentu tapęs Johnas F. Kennedy nebuvo kitoks. 1963 m. šalia Berlyno sienos jis pasako vieną žymiausių istorijoje JAV prezidentų kalbų, iš kurios dažniausiai cituojama frazė „Ich bin ein Berliner“ (liet. aš esu berlynietis). Siena buvo pastatyta vos prieš metus, ir J. Kennedy jos iškilimo fakto buvo emociškai paliestas, teigia M. Kimmage. Jis pats kovojo kare ir buvo apdovanotas dviem medaliais už narsą, vykdydamas slaptą užduotį žuvo ir vienas iš aštuonių jo brolių.
„Bet taip pat jis panaudoja ir lotynišką frazę civis romanus sum – aš esu Romos pilietis. Tai yra pareiškimas apie bendrą kultūrinį, civilizacinį paveldą. Jeigu pažiūrėsite, pamatysite, kad minia stipriai sužadinta jo kalbos, – jis turi bendravimo dovaną ir šneka ne tik apie strateginį, bet ir apie civilizacinį ryšį tarp JAV ir Europos“, – sako M. Kimmage'as.
Trejopa fragmentacija
20 a. pradžios Amerikoje kultūra ir politika savo idėjomis yra šalia viena kitos, bet 1960–1970 metais situacija keičiasi. Kaip pasakoja istorikas, JAV universitetai tampa kritiškesni šalies užsienio politikai ir intervencionizmui. Karčių pamokų suteikė Vietnamo karas, amerikiečių vaidmens svarba tolimuose taškuose veikiau skaldo, nei vienija demokratus ir respublikonus.
Anot M. Kimmage'o, Vakarų idėja, kurios šerdyje buvo laisvės ir savivaldos principai, kuri buvo įsišaknijusi kultūroje ir kurios reikšmę pripažino abi partijos, Šaltojo karo pabaigoje fragmentuojasi trejopai.
„Vienokie Vakarai yra respublikonams – kapitalistiniai, krikščioniški, paremti konservatyviomis vertybėmis. Ronaldas Reaganas yra labai gabus prezidentas, (...) Europoje analogas yra Margaret Thatcher – stipri, provakarietiška, bet ne ta, kurią dauguma britų vertintų neutraliai. Tą patį galima pasakyti apie Reaganą.
Kairėje politinio flango pusėje randame diskusijas už globalizaciją, apie tarptautinę tvarką, „Vašingtono konsensusą“, kuris remiasi idėja, kad ekonominės struktūros pasaulyje atliks integracinį vaidmenį, o civilizacinės skirtys, tokios kaip Rytai–Vakarai, yra atgyvena – palikime jas užnugaryje. Integracija – pozityvus, optimistiškas, idealistiškas procesas, kurį stipriai rėmė Billas Clintonas, rėmė taip pat ir respublikonas George'as W. Bushas, o Barracko Obamos administracijos raktinė frazė yra „liberali pasaulio tvarka“, ne „Rytai–Vakarai“, – sako istorikas.
M. Kimmage'o vertinimu, nebuvusi itin įtakinga anksčiau, nuo 2016-ųjų, Baltųjų rūmų šeimininku tapus D. Trumpui, išryškėja nacionalistinio mąstymo apie Vakarus srovė.
„Jamesas Burnhamas 1964 m. parašo knygą „Vakarų savižudybė“ (angl. Suicide of the West) – apie tai, ką, pasak autoriaus, daro liberalūs kosmopolitai. Atsakas yra tautų Europa ir vakarietiška civilizacija. Kita svarbi šiai tradicijai figūra yra buvęs Patas Buchananas, buvęs Richardo Nixono kalbų rašytojas, kuris pats kandidatavo į prezidentus 1992 m., bet nominuotas galiausiai buvo Bushas vyresnysis. Jis labai stipriai pasisakė už nacionalitetą – palaikydami jį, palaikysime Vakarus“, – pasakojo profesorius.
Rinkimus laimėjęs šūkiu „Amerika pirmiausia“, D. Trumpas šiandien kritikuojamas dėl imigrantams gerokai privertų durų į Jungtines Valstijas. Kita vertus, kaip tik tai jį jungia su dalimi Vidurio ir Rytų Europos lyderių.
M. Kimmage'as išskiria dvi D. Trumpo kalbas, apibūdinančias jo mąstymą apie Vakarus.
„2016 m. pavasario kalboje Vašingtone jis teigė, kad nereikėtų brukti vakarietiškumo tautoms, kurios nepriklauso Vakarams. Tai yra mūsų idėja, ji lokali, savita. 2017 metais, jau tapęs prezidentu, Varšuvoje jis kelia klausimą, ar Vakarai gali išgyventi. Klausimas yra apie santykį su imigracija – ar jai veikiant gebėsime išlaikyti tradicijas ir kultūrą savitas, taip pat, žinoma, joje justi nerimas dėl islamistų terorizmo, bet tai yra Rytų–Vakarų perskyra, kitokia nei Šaltojo karo metais“, – pažymi istorikas.
Dabartiniam JAV prezidentui suverenitetas yra kur kas didesnė vertybė nei demokratijos sklaida ar žmogaus teisės, apie kurias jis beveik nekalba, pastebi M. Kimmage'as. Kaip ir nesiima dažnai kritikuoti tų, kurie šias mindo Filipinuose, Rusijoje ar Kinijoje.
