Turkmėnistano prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas prieš kelias savaites galėjo įsitikinti, kad net ir vienvaldystė vienoje labiausiai izoliuotų autokratijų pasaulyje nelygu totalinei kontrolei. Dar prieš kurį laiką pasklidus gandams apie prastą diktatoriaus sveikatą, užteko šiam savaitei dingti iš viešumos, ir socialiniuose tinkluose pasklido žinią apie jo mirtį. Visgi tai – simptomiška panašiems režimams, rodo istorija.
Tariama G. Berdymuchamedovo mirties priežastimi nurodytas inkstų nepakankamumas, dėl kurio jis esą buvo hospitalizuotas. Visgi sekmadienio vakarą Eurazijos problemų monitoringo centro vadovas Arslanas Rubajevas, kurio žinute apie mirtį rėmėsi užsienio spauda, atsiprašė už melagingą žinią, o Uzbekistano prezidento spaudos tarnyba išplatino pranešimą, kad šalių vadovai kalbėjosi telefonu. Tikroji priežastis, kodėl pastarosiomis savaitėmis G. Berdymuchamedovas taip retai matomas viešumoje, tikėtina, iš tiesų yra susijusi su sveikatos problemomis, tačiau ne jo asmeniškai, o motinos, kuri, neoficialiomis žiniomis, šiuo metu yra gydoma Vokietijoje.
Valstybinėje Turkmėnistano žiniasklaidoje prezidentas rodomas šaudantis iš įvairių ginklų ir, žinoma, pataikantis pavydėtinu taiklumu, dalyvaujantis automobilių ar žirgų lenktynėse, kuriose, suprantama, finišuoja pirmas, o kai kilnoja auksinę štangą, G. Berdymuchamedovas sulaukia tai stebinčių ministrų plojimų. Panašius asmenybės kultus sukūrusių ir galią vienose rankose sukoncentravusių diktatorių mirtys – tikrosios, ne tariamos – ne kartą nutylėtos, apipintos melu ir gandais.
Saparmuratas Nijazovas
G. Berdymuchamedovo pirmtako Saparmurato Nijazovo didybės maniją liudijo jo atvaizdai ant kiekvieno banknoto, pašto ženklo, monetos, šalies lyderis žvelgė nuo indų, jogurto indelių, degtinės butelių, plakatų, statulų miestuose. Viena pastarųjų, 15 m aukščio, stovinti ant 75 m marmurinio pjedestalo, padengta auksu ir besisukanti, idant veidas nuolatos būtų apšviečiamas saulės, stovėjo sostinėje Ašchabade, dar viena – apleistoje Karakumų dykumoje.
Įtarta, kad S. Nijazovas kelerius metus prieš mirtį turėjo širdies veiklos sutrikimų, tačiau tai nebuvo tema griežtai kontroliuojamoje vietos žiniasklaidoje, o nuo 2004 m. Turkmėnistane akredituotas buvo vienintelis užsienio žurnalistas – Itar-Tass korespondentas iš Maskvos. Ligą prezidentas pats pripažino 2006 m. lapkritį, likus mėnesiui iki mirties ištikus širdies smūgiui gruodžio 21-ąją. Tačiau, pasak opozicijos šaltinių, kuriuos tuomet citavo „RIA Novosti“, S. Nijazovas mirė trimis dienomis anksčiau.
Po diktatoriaus mirties tikėtasi pokyčių šalies politinėje sistemoje, tačiau į viršūnę iškilus sveikatos apsaugos ministrui G. Berdymuchamedovui, su režimo demokratizacija susiję lūkesčiai greitai išsisklaidė.
Kim Jong Ilas
Sustojus širdžiai – pasak Pietų Korėjos žiniasklaidos, kai įsiuto dėl stringančių hidroelektrinės statybų – mirė ir Kim Jong Ilas, buvęs Šiaurės Korėjos vadovas, dabartiniojo tėvas. Nors 69-erių K. Jong Ilas mirė 2011 m. gruodžio 17 d., šalis apie tai sužinojo po dviejų dienų.
Pusdievio mitą apie save sukūrusio diktatoriaus mirties žinia paliko valdžios vakuumą ir užduotį politiniam elitui, kaip pristatyti šią žinią tautai. Gruodžio 19 d. buvo paskelbta informacija apie popietę paskelbsimą ypatingos svarbos žinią, tą pačią dieną valstybinė televizija žinią pranešė, paminėdama visus 233 laidotuvių komiteto, vadovaujamo velionio sūnaus Kim Jong Uno, narius. Pastarasis Šiaurės Korėjai vadovauja iki šiol.
Heidaras Alijevas
Nepriklausomo Azerbaidžano pirmasis vadovas Heidaras Alijevas pirmąjį širdies smūgį patyrė 1987 m., o 1999 m. užfiksuota jo kelionė į Jungtines Valstijas širdies šuntavimo operacijai, aprašo „Radio Svoboda“. Bet tik 2003 m. balandį jo sveikatos problemos, dar pagilėjusios, išlindo į viešumą, kai H. Alijevas dukart susmuko tiesioginiame TV eteryje.
Prezidento atstovai įvardijo tai kaip kraujospūdžio kritimą, bet tų pačių metų rugpjūtį H. Alijevas paguldytas į JAV ligoninę dėl širdies ir inkstų problemų. Prezidento administracija ir jo artimojo rato žmonės pradėjo ruoštis pirmajam dinastiniam valdžios perdavimo procesui: H. Alijevo sūnus Ilhamas po kelių dienų iš Azerbaidžano parlamentinės delegacijos Europos Taryboje vadovo tapo ministru pirmininku, o spalį išrinktas prezidentu.
Politinė opozicija Azerbaidžane kritikavo valdžią dėl to, kad ši nuslėpė H. Alijevo sveikatos būklę, kad būtų paskubintas valdžios perdavimo procesas. I. Alijevas vadovauja šaliai iki šiol.
Jurijus Andropovas
Sovietų sąjungos vadovas Jurijus Andropovas perėmė Komunistų partijos Centro komiteto vadovo kėdę jau būdamas 70-ies. Kaip įprasta, SSRS lyderių sveikata slėpta po devyniais užraktais, todėl nei apie J. Andropovo diabetą, nei inkstų nepakankamumą viešai nežinota.
1984 m. vasario 9 d. Sovietų Sąjungos vadovas mirė, o po kelių dienų TASS naujienų agentūra pranešė, kad J. Andropovas pastaruoju metu sunkiai sirgo, taip pirmą kartą išviešinant šalies vadovo sveikatos detales, rašo „Radio Svoboda“.
