Pasaulyje

2019.07.16 16:13

Nutekinti Kremliaus laiškai atskleidė, kaip Rusija veikia Ukrainoje

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.07.16 16:13

Nauja studija atskleidžia, kaip Kremlius įgyvendino hibridinio karo operacijas Ukrainoje, finansavo ir valdė apsišaukėliškas separatistų respublikas Ukrainos rytuose, siekė pakeisti valstybės konstituciją ir vykdė informacines bei kultūrines atakas.

Karališkasis ginkluotųjų pajėgų institutas („Royal United Services Institute“, RUSI) paskelbė žurnalistės, „Euromaidan Press“ redaktorės Alya Shandra ir Jungtinės Karalystės parlamentaro Roberto Seeley studiją „Surkovo nutekinimai. Rusijos hibridinio karo Ukrainoje vidiniai procesai“ (angl. The Surkov Leaks. The Inner Workings of Russia`s Hybrid War in Ukraine).

Ataskaitoje įvardinama daug Ukrainos ir Rusijos politikų, viešųjų ryšių specialistų, organizacijų vadovų, visuomenės atstovų, aktyvistų, žurnalistų, kurių užduotis buvo pakeisti šalies raidą.

Studija paremta nutekintais Vladislovo Surkovo, dar vadinamo Vladimiro Putino „Rasputinu“, bei kitų dviejų aukštas pareigas Rusijoje einančių valdininkų, elektroniniais laiškais. Laiškuose, kuriuos 2016 ir 2017 metais nutekino į serverius įsilaužę Ukrainos programišiai, detaliai aptariamos politinių kampanijų Ukrainoje ir Sakartvele detalės, apmokėtų demonstracijų kainos bei smurtiniai destabilizaciniai veiksmai.

Gilus išmanymas

Iš susirašinėjimų turinio aišku, kad Rusijos valdžia, planuodama savo veiksmus Ukrainoje, rėmėsi intelektualiniais ištekliais: ne tik žvalgybine informacija, bet ir analitikų, mokslininkų parengtomis studijomis, prognozėmis apie Ukrainos raidą, visuomenę, žmonių mentalitetą.

Anot studijos autorių, pagrindinis Rusijos tikslas buvo ir tebėra sustabdyti Ukrainos ėjimą vakarietišku keliu ir galimą įstojimą į NATO. Karinis konfliktas su Ukraina turėjo pasitarnauti ir Rusijos verslui, leisti Kremliaus valdomoms įmonėms pasipelnyti okupuotose teritorijose.

Vienas iš atvejų, kai analitikai prisidėjo prie svarių Kremliaus sprendimų – Konstantino Zatulino parengta studija, kur politikos mokslininkas prognozavo, jog 2013 metais V. Janukovyčius Vilniuje gali pasirašyti asociacijos su ES sutartį. Tai paskatino Kremlių organizuoti V. Putino ir Ukrainos vadovo susitikimą, kad pakeistų šio nuomonę.

Taip pat Kremlius organizavo informacinę kampaniją, kuri pakeistų Ukrainos visuomenės nusistatymą siekti suartėjimo su Europos Sąjunga. Kremlius siekė paveikti Ukrainos žiniasklaidos priemones, siekė perimti jų kontrolę, papirkinėjo ukrainiečių žurnalistus, kad jie kurtų Rusijos naratyvą atitinkantį turinį bei kūrė finansuojamus propagandinius leidinius internete.

Studijos autoriai rašo, kad V. Janukovyčiaus valdymo metu dar labiau sustiprėjo tendencija, kad įstaigos, prižiūrinčios Ukrainos politinę sistemą, taip pat slaptosios tarnybos, vietos valdžios struktūros, policija ir partijos buvo ne tik priklausomos nuo oligarchų bei verslo grupių, bet ir tapo susijusios su kriminaliniu pasauliu.

Vietinė parama

Nutekinti susirašinėjimai atskleidžia, kad Kremlius siekė išsiaiškinti Ukrainos silpnybes, ieškojo gerai pažįstančių šalį ir jos silpnybes ukrainiečių, slapta finansavo programas, skirtas suskaldyti šalį. Rusijos valdžia finansavo grupuotes, kurios iš esmės pateikdavo paraiškas gauti paramą savo ardomajai veiklai Ukrainoje – burti protestus, kurstyti senus ir naujus konfliktus, skleisti baimę, sąmyšį ir nepasitikėjimą.

Anot studijos autorių, planą kaip paveikti Ukrainą, rengė ir ukrainiečiai pabėgę iš šalies po Euromaidano revoliucijos. Studijoje teigiama, kad Kremlius atliko Ukrainos kasdieninio gyvenimo tyrimus, kad suprastų žmonių mąstymą ir išsiaiškintų, kaip galima paveikti ukrainiečių mentalitetą.

Kartu, naudodamasis informacija, Kremlius formavo Rusijos gyventojų požiūrį į įvykius Ukrainoje bei Rusijos karą šalies rytuose.

Studijos autoriai pažymi, kad Kremlius dalyvavo Ukrainoje kuriant idėjų kalvę „Ukrainos politikos fondas“, kurio tikslas – skleisti „eurorealizmą“, t.y. įtikinti ukrainiečius, kad ES nėra rimtai nusiteikusi į savo gretas įsileisti Ukrainos, o šalies pastangos integruotis galų gale žlugs, tad geriausia iš karto atsisukti į Rusiją.

Dar vienas ginklas Kremliaus arsenale – kultūra. Studijoje rašoma, kad V. Surkovas rūpinosi išleisti knygą, kuri padėtų pagražinti Donecko liaudies respublikos vadovo reputaciją, vėliau rengtas Rusijos muzikantų festivalis, vykęs Donbaso regione.

Politinis padalinimas

Studija apima laikotarpį nuo 2014 metų, kai Rusija ėmėsi įgyvendinti vadinamąjį „Naujosios Rusijos“ (Novorossija) projektą ir siekė atplėšti pietinę Ukrainos dalį. Nepavykus to padaryti, buvo siekiama išlaikyti apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas, Rusija perėjo prie separatistų rėmimo Ukrainoje, o pagrindiniu tikslu tapo Ukrainos federalizacija.

V. Surkovas viename laiške gavo žemėlapį, kuriame siūlomas Ukrainos federacinės valstybės administracinis padalinimas į „Naująją Rusiją“, „Mažąją Rusiją“ ir „Galiciją“.

Vėliau Rusija siekė paversti Ukrainą federacine valstybe, skatindama kuo greičiau įgyvendinti Minsko susitarimo sąlygas, pripažinti Donecko ir Luhansko liaudies respublikas, decentralizuoti valdžią ir suteikti Odesos, Charkovo, Dnipropetrovsko, Zaporožės regionams „išskirtinių ekonominių zonų“ statusą.

Nutekintų laiškų turinys atskleidžia, jog Rusija įkūrė, kontroliuoja bei visiškai finansuoja apsiskelbusias Donecko ir Luhansko separatistines respublikas bei stengėsi pakeisti visos Ukrainos politinę padėtį.

V. Surkovas asmeniškai gavo rekomendacijas, kokius žmones skirti į vadovaujančias pozicijas apsiskelbusiose respublikose, o rekomendacijas teikė Rusijos oligarchas Konstantinas Malofeevas. Tačiau, studijos autoriai pažymi, numatyti skyrimai ne visada įvykdavo dėl separatistinių regionų grupuočių tarpusavio kovų, kurios baigdavosi vadų žūtimis.

Vietos politikų pagalba

Studijos autoriai taip pat atskleidžia, jog Rusijos politikos mokslininkas Aleksandras Borodai, kuris ėjo vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ premjero pareigas, vykdė aktyvią kampaniją, kad pelnytų tarptautinį pripažinimą separatistams Ukrainos rytuose.

Jis užsimena organizuojantis „savanorių judėjimą“ Balkanuose, renginius Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje, o kartu verbavo ir aktyvistus prisidėti prie Rusijos remiamų separatistų gretų.

Kartu, Kremlius finansiškai rėmė partijas Ukrainoje, sudarytas iš buvusių komunistų ir tokiu būdu siekė palankių politinių jėgų įsitvirtinimo Ukrainos valdžioje.

Už šias pastangas buvo atsakingas ir jas finansavo V. Surkovo pirmasis pavaduotojas Inalas Ardzinba, kuriam Ukrainoje pareikšti kaltinimai pastangomis pažeisti šalies teritorinį vientisumą ir konstitucinės tvarkos laužymu. Su juo susirašinėjo ir veiksmus derino Charkovo regiono komunistų partijos lyderė Alla Aleksandrovska ir jos sūnus Oleksandras, kurie buvo atsakingi už separatistinių nuotaikų skleidimą regione ir turėjo dėti pastangas pakeisti Ukrainos konstituciją, kad šalis taptų federacija.

Kremlius taip pat siekė skatinti separatizmą Odesos regione, po to, kai nepavyko įgyvendinti ambicijų šalies rytuose. Čia ukrainiečių separatistas Antonas Davidchenko, veikiantis iš Maskvos, organizavo protestus ir mitingus, kurstė nesantaiką soc. tinkluose, skatino smurtingą politinę agitaciją ir vandalizmą, skirtą skleisti chaosą. Jo iniciatyva buvo išniekintas politinių oponentų turtas, organizuotos atakos prieš „Dešinįjį sektorių“, rengti mitingai. Visus įvykius buvo stengiamasi kuo plačiau nušviesti žiniasklaidoje ir taip išpūsti jų mastą, kartu socialiniuose tinkluose skleidžiant melagienas, rašo studijos autoriai.

Taip pat Rusijos valdžia dėjo pastangas, kad skatintų separatizmą etniškai mišrioje Besarabijoje, tačiau čia nepavyko įkurti separatistinių organizacijų ir grupuočių.

Grupuotės taip pat stengėsi sukurti įvaizdį, kad Ukrainos visuomenė palaiko šalies federalizaciją. Jų veiklą Kremliaus tyrėjai analizavo ir mokėsi, kad ateityje veikla būtų dar sėkmingesnė, rašo ataskaitos autoriai.

Sovietiniai metodai

Studijos autorių nuomone, Rusija naudodamasi įvairiomis medijomis, grupuotėmis, provokatoriais ir apmokėtais piketais, stengėsi Ukrainą paveikti taip, kad šalis priimtų rytų kaimynei palankius sprendimus. Tokie manipuliaciniai veiksmai dar žinomi kaip „reflektyvi kontrolė“.

Autoriai nurodo, kad Rusijos veiksmai yra Sovietų Sąjungos naudotų „aktyviųjų priemonių“ tąsa. Panašią taktiką Kremlius naudoja ir kitose buvusiose sovietinėse kaimynėse, pavyzdžiui Sakartvele, Moldovoje, bei Vakarų valstybėse.