Pasaulyje

2019.07.18 10:02

Pasaulio lyderių sveikata: nuslėpti 3 infarktai, kasdienės vaistų dozės ir kalbos apie antrininką

LRT.lt 2019.07.18 10:02

Kai Angela Merkel pirmą kartą užfiksuota krūpčiojanti skambant Ukrainos ir Vokietijos himnams, paaiškinimas apie dehidrataciją, juolab Europoje tvyrant karštam orui, sutiktas įtariai, tačiau veikiausiai būtų greitai pamirštas. Jeigu ne antrą, trečią kartą pasikartojęs drebulys. Vieši svarstymai ir spekuliacijos dėl sveikatos būklės, su kuriomis šiuo metu susiduria Vokietijos kanclerė, buvo ne vieno aukšto rango politiko dalia. Bet kai kurie jų sveikatos problemas slėpė daugiau kaip dešimtmetį.

Kasdien – didžiulės vaistų dozės

Jungtinių Valstijų prezidento Johno F. Kennedy sveikatos problemos, išryškėjusios jam dar einant pareigas, atskleistos tik praėjus dešimtmečiams po jo nužudymo. Vienas iš jauniausių JAV prezidentų vartojo eilę nuskausminamųjų ir hormoninių vaistų, buvo žinoma, kad jis kenčia nugaros skausmus, tačiau apie jam diagnozuotą Adisono ligą viešai neskelbta, nors spekuliacijų būta.

Pasireiškianti kaip dalinis ar visiškas antinksčių hormoninės funkcijos išnykimas, Adisono liga silpnina raumenis, sukelia silpnumą, svaigulį, nuotaikos svyravimus, dėl jos gali stipriai nukristi svoris, o ūmiausia savo forma liga gali išprovokuoti depresiją, traukulius ar net sukelti komą.

Per vizitą Jungtinėje Karalystėje J. F. Kennedy buvo dukart susmukęs, veikiausiai būtent dėl Adisono ligos. Ištyrus eksprezidento sveikatos istoriją paaiškėjo, kad kasdienės jo vaistų dozės buvo itin gausios: dukart per dieną jis turėjo išgerti 500 mg vitamino C, 10 mg hidrokortizono, tiek pat – metiltestosterono, kad radikaliai nekristų svoris, 2,5 mg prednizono dukart per dieną, 25 mg liotironino – taip pat du kartus per dieną, 0,1 mg fludrokortizono, taip pat jo racione kasdien buvo difenoksilato, hidrochlorido ir atropino sulfato tabletės.

Žadėjo nekartoti pirmtakų klaidų

Apie Prancūzijos prezidento ilgai nuslėptą vėžį netrukus po mirties prakalbo jo paties asmeninis gydytojas. Claude‘o Gublero knyga pavadinimu „Didžioji paslaptis“ 1996 m. sutikta susidomėjimu ir kritika, ypač iš medikų bendruomenės, tokį paciento ligų istorijos paviešinimą įvardijusios prasilenkiančiu su profesine etika.

Visgi šis liudijimas sukėlė didelį ažiotažą dar ir dėl to, kad F. Mitterrandas buvo įsipareigojęs viešinti nepagražintus savo sveikatos patikrinimų įrašus kas pusmetį, jog būtų išvengta pasikartojimo tokių istorijų kaip 1974-aisiais, kuomet netikėtai mirė pareigas einantis prezidentas George‘as Pompidou, rašo „Washington Post“. Paaiškėjo, kad pastarasis Prancūzijos lyderis pareigas ėjo ir sirgdamas vėlyvosios stadijos vėžiu.

C. Gaublero teigimu, F. Mitterrandui prostatos vėžys buvo diagnozuotas 1981 metais – tais pačiais, kai jis buvo išrinktas. Gydytojai prognozavo jam trejus metus gyvenimo, tačiau su liga jis kovojo iki pat 1996-ųjų, o Prancūzijos rinkėjai sužinojo apie ją tik 1992 m.

Ligos požymius išskaitė iš kalbos

Dvi kadencijas – nuo 1981 iki 1989 metų – Jungtinėms Valstijoms iš Baltųjų rūmų vadovavusiam Ronaldui Reaganui 1994 m. diagnozuotas Alzheimeris. Tačiau Arizonos universiteto mokslininkai, ištyrę eksprezidento retoriką, pastebėjo demencijos požymių gerokai iki tol, kai aptikta liga, rašo „The Guardian“. Ligos požymius dar tėvui esant pareigose sakė pastebėjęs ir R. Reagano sūnus.

Žinoma ir tai, kad R. Reaganui esant prezidentu būta neraminančių ženklų apie galimą vėžį. 1985 m. nuo gaubtinės žarnos jam pašalinti polipai, vienas kurių buvo vėžinis, po dviejų metų buvo užkirstas kelias odos vėžiui išsivystyti.

Nors R. Reagano amžius ir potencialios rizikos sveikatai buvo diskusijų tema jam kandidatuojant antrajai kadencijai, kritiškas pastabas jis sugebėdavo atremti, o kartais ir išnaudoti sau palankiai. Viena garsiausių jo frazių pasakyta debatuose 1984 m., kai paklaustas, ar dėl jo amžiaus rinkėjai turėtų nerimauti, R. Reaganas atsakė: „Visai ne. (...) Ir norėčiau, kad žinotumėte, jog amžiaus savo kampanijoje aš nesureikšminsiu. Neketinu politiniais tikslais išnaudoti savo oponento jaunystės ir nepatyrimo“.

Paskatino kalbas apie antrininką

Šiemet perrinktas Nigerijos prezidentas Muhammadu Buharis prieš rinkimus turėjo kovoti ne tik su politiniais oponentais, tačiau ir sveikatos problemomis. Jau pirmosios kadencijos metais būta viešos paslapties, kad nemažai laiko jis praleidžia Londone, tačiau Nigerijos valdžia apie lyderio sveikatos būklę neskelbia.

Kaip rašo „Washington Post“, nuo 2015 m. gegužės iki 2018 m. gegužės Jungtinėje Karalystėje gydymosi tikslais jis praleido mažiausiai 170 dienų, o Nigerijoje tai paskatino rastis sąmokslo teorijas, esą M. Buharis turi antrininką sostinėje Abudžoje, pasirodantį viešumoje tuomet, kai to negali padaryti jis pats. Vis dėlto iškovoti antrąją kadenciją M. Buhariui visa tai nesutrukdė.

Nesustabdė 3 širdies smūgiai

Viena svarbiausių asmenybių Antrojo Pasaulinio karo fone, Winstonas Churchillis, iki šių dienų dažnai cituojamas, o garsių jo frazių netrūksta ir apie reguliarius jo vėlyvojo gyvenimo palydovus – cigarus ir viskį. Jo asmeninis gydytojas Charlesas Wilsonas savo memuaruose rašė, kad Jungtinės Karalystės premjeras sirgo depresija, ir nors tai išlieka kontroversiška tema, pats W. Churchillis yra atviravęs apie nerimą ir psichologinį pervargimą.

1941 m. Baltuosiuose rūmuose jį ištiko širdies smūgis, o po kelių metų susirgo plaučių uždegimu. Dar vienas širdies smūgis pasikartojo jam atostogaujant 1949-aisiais, ir dar vienas, W. Churchilliui dirbant ministru pirmininku antrą kadenciją, 1953 m.

Būdamas solidaus amžiaus ir silpstantis, W. Churchillis vis dažniau dirbdavo iš lovos, tačiau sugebėdavo neišsiduoti ten, kur prireikdavo jo dalyvavimo. Kaip rašo „The Guardian“, po pastarojo širdies smūgio W. Churchillis buvo dalinai paralyžiuotas, tačiau artimiausiame ministrų kabineto susitikime niekas to nepastebėjo. Žinios apie infarktus buvo nuslėptos nuo parlamento ir visuomenės. Praėjus metams, kai 1955 m. jis atsistatydino, W. Churchillis patyrė dar vieną.

Gęstantis lyderis

9-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungos vadovai keitėsi taip sparčiai, jog R. Reaganas ironizavo, esą kaip jis turėtų užmegzti kontaktą „su rusais“, jeigu šie nepaliauja mirti.

Po Leonido Brežnevo, paskutiniaisiais vadovavimo Centro Komitetui metais tapusio pašaipų objektų, sekė Jurijus Andropovas, neišdirbęs ir miręs poste po mažiau kaip dviejų metų. Po jo vadovavimą SSRS perėmė Konstantinas Černenka, kuris, kaip rašo „The Guardian“, rūkyti pradėjo 9-erių ir įpročio niekada taip ir neatsikratė, dėl ko jam išsivystė emfizema ir širdies problemos.

Penktasis generalinis sekretorius jau sirgdamas pradėjo eiti pareigas, nors uždaruose valdžios ratuose tai nebuvo paslaptis – dar prieš metus, vadovaujant J. Andropovui, tris mėnesius K. Černenka buvo gydomas dėl bronchito, pleurito ir plaučių uždegimo. Didžiąją laiko dalį iš 13-os mėnesių, per kuriuos K. Černenka, bent jau formaliai, buvo įtakingiausias žmogus valstybėje, jis praleido akylai saugomoje Maskvos ligoninėje.