„Šiandien turime daug klausimų dėl Sovietų Sąjungos, žinau, kad jūs irgi apie tai diskutuojate. Bet žinote, aš manau, kad ne viskas buvo taip blogai. Buvo aukų, buvo priespauda, bet socialinė sistema nebuvo tokia bloga, ji turėjo daug privalumų“ – įsitikinęs iš pažiūros 25-erių kijevietis, sutiktas Ukrainos sostinėje.
Po šių žodžių galvoje kilusi asociacija nuvedė į pasibaigusios dienos kelionę po Černobylį.
Pirmoji reportažo dalis: LRT žurnalistų kelionė į Černobylį: ir vestuvių, ir tamsiojo turizmo vieta
Kaip ir visi ten nuklydę turistai, kartu su LRT fotografu aplankėme ir Pripetę. Iki 1986-ųjų balandžio 26 d. tai buvo didelių ambicijų ir galimybių miestas, kuriame atlyginimų vidurkis kelis kartus viršijo standartinę SSRS algą, o statistinio gyventojo amžius siekė 26-erius metus. Kultūros namai, atrakcionų parkas, sporto salės, dešimtys kavinių ir parduotuvių – kurios, kitaip nei didžiojoje SSRS dalyje, galėjo pasiūlyti ir daugiau nei pustuštes lentynas.
„Savo apšvietimu Pripetė galėjo lygintis Niujorku, tai buvo šviesų miestas“, – dar vieną ypatybę nurodo mūsų gidas Oleksandras.
„Sovietų socialinė sistema“, apie kurią užsiminė sutiktas ukrainietis, Pripetėje anuomet galbūt ir neskambėtų taip karikatūriškai, kaip kitose imperijos vietose. Tačiau sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje išryškino sisteminį, nusikalstamą aplaidumą bei prioritetą „veido išsaugojimui“, bet ne kuo skubesniam nelaimės padarinių minimizavimui.
Branduolinis Prometėjas
Technologiniam atotrūkiui nuo Jungtinių Valstijų vis didėjant, Sovietų Sąjungos 8-ojo dešimtmečio priešaušryje pradėta nauja elektrifikacijos programa numatė sparčias branduolinių jėgainių statybas nuo Suomijos įlankos iki Kaspijos ežero. Į šį planą pateko ir elektrinė Černobylio apskrityje.
Iki šių dienų greta jos stovi graikų mitinio herojaus Prometėjo, iš dievų pavogusio ugnį ir padovanojusio ją žmonėms, statula. Šviesa, šiluma, saugumas ir civilizacija – tą patį turėjo užtikrinti ir sovietų atominės energetikos strategija. Tiesa, Prometėjo legendos atomazgoje jis už nepaklusnumą nubaudžiamas Dzeuso, kaip nubaudžiama ir žmonija, kuriai pasiųsta Pandora per neatsargumą atveria skrynią su visomis žmonių nelaimėmis. Apie šią dalį, žinoma, pasakojama nebuvo.
„Avarija įvyko naktį iš penktadienio į šeštadienį, o žmonės iš Pripetės buvo evakuoti kitą dieną, sekmadienį. Surasti visus, informuoti, išgabenti – tai, kad viskas vyko savaitgalį, uždavinius tik apsunkino“, – pasakoja Oleksandras.
Mūsų gido tėvas, kaip vėliau užsimena, mirė nuo vėžio, ir, Oleksandro manymu, Černobylis galėjo prie to prisidėti. Tačiau jis mus patikina, kad fobijos atominei energetikai Ukraina neišsiugdė – joje iki šiol veikia keturios tokios elektrinės.
O prie pat žymiausios – perspėjimas. Išgirstame, kad fotografuoti 4-ąjį reaktorių draudžiama, objektas saugomas. Nuotrauka galima tik iš tolo arba tokia, kurioje nebūtų matyti apsauginiai barjerai, juosiantys sarkofagą ir sargybiniai. Žinia kiek nustebina, mat internete galima rasti gausybę nuotraukų, kur visa tai matyti. Nesiginčijame.
Atsipalaidavę turistai
Pripetėje gyvybės vėl daugėja – per kelias valandas čia vis prasilenkdavome su turistais, iš naujo, o galbūt pirmą kartą susipažįstančiais su 1986-ųjų pavasario įvykiais.
Tačiau supranta jie vis dar per mažai, mano Oleksandras. „Atsimenu, kai pamačiau švedų grupelę, kuri skynė ir valgė obuolius šalia apžvalgos rato (Pripetėje – red. past.), o tai yra viena iš labiausiai užterštų vietų, nes šalia, toje aikštelėje, buvo plaunami sunkvežimiai ir mašinos, naudoti nelaimės likvidatorių“, – sako jis.
Mums bekalbant, surūdijusios atrakcionų sūpuoklės sudžeržgia ir ima suktis – kažkas iš keliolikos žmonių turistų grupės jas išjudina. Draudimai Černobylyje gana lankstūs.
Apie pramogas – Valentino dienos minėjimus ar vadinamąjį lobiavimą – Oleksandras taip pat turi ką pasakyti. Kita vertus, atrodo, kad Ukraina dar gerai nežino, kaip pasakoti Černobylio istoriją, ir be palydos čia atsidūręs turistas veikiausiai liktų nesupratęs, kaip nelaimė įvyko. Viskas čia palikta bemaž taip, kaip buvo anuomet, tad apie sovietų valdžios atsakomybę už aukas, kurių galėjo nebūti, geriau pamoko „Černobylis“, parodytas HBO, nei miestas, esantis apie 100 kilometrų nuo Kijevo.
Ypatingo slaptumo objektas
Kadaise 46 tūkst. gyventojų mieste, dabar atkariautame gamtos, apsilanko ne tik turistai. Praėjusiais metais mokslininkai radiologai čia atliko mokymus, pagal kurių scenarijų, šioje teritorijoje įvyksta branduolinis incidentas.
Gera pratybų vieta tai ir Ukrainos saugumo struktūroms, sako mūsų gidas. „Antiteroristinė „Alfa“ grupė treniravosi Pripetėje, o Nacionalinė gvardija vykdė pratybas visoje teritorijoje. Galbūt viena prieš kitą treniravosi, nežinau, tai įslaptinta“, – susimąstė Oleksandras.
Kariški batai Černobylio žemę trypę ir anksčiau. Šaltojo karo metais Černobylio teritorijoje veikė slapta karinė bazė, kurios svarbiausiu objektu buvo radaras „Duga“ – 150 metrų aukščio ir beveik 700 metrų ilgio gigantiška konstrukcija, pradėta statyti 1972-aisiais.
Oficialiai visa ši uždara bazės teritorija buvo pionierių stovykla, o miško tankmėje esančio statinio konstrukcijos paskirtis laikyta paslaptyje ir po sprogimo elektrinėje. Pavyzdžiui, pirmasis po avarijos Černobylyje apsilankęs Vakarų žurnalistas Philas Donahue išgirdo, kad tai, ką jis mato tolumoje, yra nebaigtas statyti viešbutis. Tačiau kad pastebėti net ir tokio dydžio įrenginį nėra taip lengva, įsitikiname patys: važiavimas siauru keliu, kuriame du automobiliai prasilenkia sunkiai, užtrunka apie dešimt minučių, o dėl miškingo reljefo „Duga“ pasimato ne iškart.
Pakelėje yra autobuso stotelė, tačiau nei šiandien, nei prieš keturis dešimtmečius jokie keleiviai joje nelūkuriavo – tai tėra priedanga, viena iš čionykščio „Potiomkino kaimo“ detalių.
Išlipus iš automobilio, už kelių žingsnių mus pasitinka lietuviško pajūrio smėlis, ir nors paplūdimio nesitikėjome, už paaiškinimą Oleksandrui padėkojame. „Paviršinis sluoksnis buvo nukastas du kartus, bet radiacija atsistatė per savaitę dėl vėjo. Todėl dabar čia yra toks smėlis“, – sako mūsų palydovas.
Žvilgsnius pažeme vedžiojame neilgai, mat prieš akis tuoj pasirodo statinys, kurį pamatyti turistams leista tik 2013 metais. Ilgus metus „Duga“ buvo apipinta legendomis ir sąmokslo teorijomis – pavyzdžiui, jog tai visai ne balistinių raketų radaras, skirtas fiksuoti karinius manevrus JAV Vakarinėje pakrantėje, o „psichologinis ginklas“. Būta netgi versijos, esą avarija Černobylyje sukelta tyčia, būtent dėl to, kad būtų prarastos galimybės „Duga“ naudotis.
„Raketa iš kontinentinės JAV dalies pasiekti Sovietų Sąjungą galėjo per 30 minučių, o „Duga“ sistema galėjo užfiksuoti jos judėjimą per 3 minutes nuo paleidimo. Taigi, lieka 26 minutės reagavimui, visai neblogai“, – įvertina Oleksandras.
Visgi branduolinio karo scenarijuje, kuriam „Duga“ ir buvo sukurta, radaro panaudoti taip ir neteko. Tačiau su vienos didžiausių tragedijų istorija Černobylis bus siejamas, veikiausiai, visados.
