Pasaulyje

2019.06.26 05:30

LRT žurnalistų kelionė į Černobylį: ir vestuvių, ir tamsiojo turizmo vieta

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.06.26 05:30

Sėdėjome valgykloje, kurios interjeras ir maistas Černobylį lankantiems turistams turėtų padėti įvaizdinti sovietmetį, bet atvykėliui iš Lietuvos veikiau tik primins tai, ką matyti ir ragauti teko mokykloje, net jeigu baigta ji visai neseniai.

Mūsų gidas Oleksandras sulaukia žinutės, kuri, rodos, prislopina išalkusio žmogaus entuziazmą pietums – bent jau tokį, kurį sukelti maksimaliai gali kiaulienos kotletas ir kopūstų sriuba. „Moteris man parašė, kad organizuoti ekskursijas į Černobylį yra šlykštu. Pagalvosiu, ką jai vėliau atrašyti“, – paaiškina jis.

Paradoksalu, tačiau epitetai, kuriais dažnas kelionių organizatorius pristato Černobylį ir jo atmosferą, tolsta nuo realybės tuo labiau, kuo daugiau turistų jiems pasiseka pritraukti. Vaikštant po dykyne tapusias vietas nuovoka apie prieš 33 metus nutikusią nelaimę išlieka, tačiau apleisties jausmą vis išsklaido grupelės šurmuliuojančių užsieniečių, kurių rankose fotoaparatas, radiaciją matuojantis Geigerio skaitiklis arba abu kartu.

O vilioti turistus pastaruoju metu sekasi gerai ir be didesnių pastangų – prie to prisidėjo HBO ir „Sky“ televizijų serialas, pasirodęs šį pavasarį. Skaičiuojama, kad jis jau padidino vietovės lankytojų srautus šiuo metų laikotarpiu 30 proc. ir bendras jų skaičius šiemet gali padvigubėti, t.y. pasiekti apie 150 tūkst.

Kelionių organizatoriai – dažniausiai Ukrainos kompanijos, tačiau esama ir užsieniečių, taip pat iš Lietuvos. Jos atsakingos už turistų, kuriems patekti į zoną savarankiškai draudžiama, saugumą, pirmiausia nuo radiacijos ir nelaimingų atsitikimų prastos būklės pastatuose. Bet kai kurios siūlo daugiau – nuotykį ar pramogą.

Gidas Oleksandras kilęs iš Odesos, esančios visai kitame Ukrainos pakraštyje, tačiau su vietiniais sako jaučiantis solidarumą, o ir nelaimės arealas juk neapsiriboja 2600 km² Černobylio zonos. Jis kritikuoja kelionių organizatorius, šiose apylinkėse „darančius šou“, o paklaustas, ką turi omenyje, ima vardyti turistinių kompanijų išmonę.

Geocaching‘as (liet. lobiavimas), aš manau, yra būtent toks šou. Kai yra paslepiami tam tikri daiktai, „lobiai“, kuriuos reikia surasti. Viena kompanija Slavutičiuje (miestas apytikriai 60 km nuo Černobylio, įkurtas iš pastarojo iškeldintiems gyventojams – red. past.) kasmet rengia festivalį, tai yra neįtikėtina, turint omenyje, šalia kokios vietos viskas vyksta“, – sako pašnekovas. Minėtas festivalis, kaip perklaustas patikslina gidas, iš tiesų nepernelyg skiriasi nuo to, kaip jie įprastai atrodo – ir su muzika, ir alkoholiu.

Jis nedetalizuoja, ta pati ar jau kita kompanija klientams suteikė galimybę ne tik pasivaikščioti po Pripetę, anuomet didžiausią Černobylio apskrities miestą, bet ir pasijusti jos gyventoju 1986-ųjų balandį – inscenizuojant evakuacijos procesą.

Oleksandras pasakoja, kad Černobylyje būta ir švenčiančių vestuves, tad kai užsimena apie Valentino dienos minėjimus, kuriuos įsimylėjėliams prieš kurį laiką siūlė jo buvusi darbovietė, tai jau nebenustebina.

Nuo puodelių iki prezervatyvų

Neužsimiršti turistus neseniai paragino ir tikrais įvykiais paremto serialo režisierius Craigas Mazinas, atkreipęs dėmesį į jaunų žmonių asmenukes Černobylyje. „(...) Mačiau sklandančias nuotraukas. Jeigu lankysitės, prašau, atsiminkite, kad čia įvyko baisi tragedija. Elkitės pagarbiai atžvilgiu tų, kurie kentėjo ir pasiaukojo“, – tviteryje rašė kino kūrėjas.

O turistų srautams augant, įsibėgėja ir komercializacija – šalia įvažiavimo į Černobylio uždarąją zoną yra keli kioskai, kuriuose galima įsigyti marškinėlių, puodelių, kepuraičių, magnetukų ar šviečiančių prezervatyvų. Pastarųjų Oleksandras taip pat, tikina, nepardavinėtų.

Lankantis po ištuštėjusias gyvenvietes kelis kartus susidarė įspūdis, kad kaip suvenyrais, taip ir įstabesniais turistų kadrais, o galbūt kelionės į Černobylį organizatorių lankstinukais, irgi buvo pasirūpinta iš anksto. Nors daugybė turto iš apleistų namų, parduotuvių ir sandėlių buvo išgrobstyta pirmaisiais metais po avarijos, kai kurie daiktai atrodo taip, tarsi anuomet čia tikrai nebuvę.

Į akis krinta ne visai natūrali jų padėtis, o kartais kyla klausimų ir dėl autentiškumo. Pavyzdžiui, vėjo pro langus košiamo, krūmais ir samanomis apaugusio vaikų darželio lovelėje regint lėlę, kurios pilve, geriau įsižiūrėjus, matyti garsiakalbis. Ar toks gana modernus žaislas buvo šioje vietoje ir 1986-aisiais, vien iš žvilgsnio sunku pasakyti, bet jeigu taip, bent trumpam jos savininkas galėjo būti vienu laimingiausių vaikų Pripetėje.

Tamsusis turizmas

Černobylis – jau viena populiariausių vietų taip vadinamo „tamsiojo turizmo“ žemėlapyje, nors atsirado jame palyginti neseniai. Iki jo turistai jau buvo „atradę“ Pompėją, Rugsėjo 11-osios memorialą Niujorke ar nacių koncentracijos stovyklų vietas, tokias kaip Aušvicas-Birkenau, o nukaldintas terminas prieš kiek daugiau nei 10-metį, mokslininkams aiškinantis priežastis, kaip turistų traukos objektais tapo nužudyto JAV prezidento Johno F. Kenedžio gyvenimo ir mirties vietos.

Tačiau ne viskas turistų atsakomybėje – būdus ir priemones, kaip pasakoti savo istoriją, renkasi pačios šalys. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė pastebi, kad šis pasakojimas kartais būna kontrastingas, o kartais kaktomuša susiduria su komercinės sėkmės siekiu.

„Gruzijoje, pavyzdžiui, tai pačiai valstybinei institucijai priklauso du atskiri muziejai – vienas yra Tbilisyje ir vadinamas okupacijos muziejumi, o kitas yra Goryje, kuriame gimė Stalinas, ir tai yra Stalino muziejus. Vienas labai aiškiai rodo represijų istoriją, kiek tragedijų atnešė Stalino valdymas, o kitame galima nusipirkti suvenyrinių kulkų su jo atvaizdų, ten turistai gana dažnai fotografuojasi šalia jo portretų ar jo kaukės fone“, – LRT.lt sakė mokslininkė.

Tai, paaiškina ji, yra bandymas „kurti reflektyvų pasakojimą apie istoriją“, bet tuo pačiu ir parduodama legenda apie „stiprią ranką, išskirtinį tironą, kuriuo nebūtinai tiesiogiai didžiuojiesi, bet rodai kaip įžymybę, kaip traukos tašką“.

„Čia yra klausimas apie tai, kaip funkcionuoja istoriniai pasakojimai kažkurioje visuomenėje, kas dalyvauja jų kūrime, jų kontrolėje ir eksponavime“, – priduria ji.

Antrasis dėmuo visuomet yra apie žmonių sąmoningumą, sako N. Arlauskaitė ir primena garsaus ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznitsos filmą „Austerlicas“.

„Jis yra apie tai, kaip žmonės lankosi buvusiose koncentracijos ir naikinimo stovyklose, ir atkreipia dėmesį į begalinius selfius. Tai kelia klausimą, kodėl žmonės ten važiuoja – ar tai turistinis atsižymėjimas, kad „ir aš ten buvau“, ar tai savęs dirginimas, juslių pakutenimas, kuris yra egocentriškas ir mažai apmąstytas“, – kalbėjo pašnekovė.

Asmenukės kartais spragsi ir Černobylyje, tačiau dauguma turistų, su kuriais man ir fotografui teko prasilenkti, visgi buvo santūrūs ir tylūs.

Traukia ir nelegalus

„Ačiū, užsukite ir kitą kartą!”, – palydi mus išeinančius krautuvėlės Černobylyje pardavėja. Greitai sužinome, kad pajuokavimas tai tik iš dalies. Žmonės į šias vietas sugrįžta, kai kurie ne po kartą.

Kai kuriuos masina adrenalino jausmas, o jo, žinoma, atsiranda daugiau keliaujant nelegaliai, t.y. be gidų palydos. Be jos į Černobylio zoną patekti draudžiama, bet įmanoma. Tačiau didžiausia rizika yra ne piniginei, mat baudos vadinamiesiems stalkeriams siekia keliasdešimt eurų, o sveikatai.

Prieš pusantrų metų čia netgi žuvo baltarusis, bandęs užsiropšti ant „Duga“ radaro – 150 metrų aukščio ir beveik 700 metrų ilgio įrenginio, kuriuo sovietai siekė apsisaugoti nuo netikėto Jungtinių Valstijų balistinių raketų antpuolio. Vieta ši buvo įslaptinta ir prašalaičiams neprieinama.

Apie jį ir kitas Černobylio lankomiausias vietas – penktadienio LRT.lt publikacijoje.