Pasaulyje

2019.07.03 05:30

Sociologas Aleksejus Levinsonas griauna mitą: skirtumų tarp Rusijos jaunimo ir vyresniųjų beveik nėra

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.07.03 05:30

Tris dešimtmečius Rusijoje veikiantis Jurijaus Levados vardo sociologinių tyrimų centras viešumoje kalba skaičiais ir statistika, visgi pastarąjį penkmetį nuo karo Ukrainoje pradžios ir toks balsas neretai paskęsta emocingame, ideologizuotame triukšme. Ir nors kaimyninės šalies opozicija permainų lūkesčius dažnai sieja su jaunimu, socialinių–kultūrinių tyrimų skyriui centre vadovaujantis Aleksejus Levinsonas pastebi, kad jaunoji karta Rusijoje daugeliu atžvilgiu nesiskiria nuo savo tėvų.

„Šiuo atveju kalba ne apie muziką, laisvalaikio praleidimą, bet apie pasaulėžiūrą, politines pažiūras – skirtumų tiek mažai, kad mūsų situacijai skirstyti kartas į X, Y, Z ir taip toliau paprasčiausiai nėra prasmės“, – teigia pašnekovas, kuriam tai primena jo paties jaunystės laikus brandžiajame sovietmetyje.

2016 m. „Levada centras“ įtrauktas į Rusijoje veikiančių „užsienio agentų“ sąrašą, nors jo finansavimas iš svetur tesiekė 3 proc. biudžeto, tuomet sakė jo vadovas Levas Gudkovas. Tai tapo iššūkiu neprarasti pajamų iš vietinių rėmėjų, nenorinčių užsitraukti valdžios nemalonės, o taip pat dalies rusų pasitikėjimo, kuriems tokia etiketė atrodo grėsmingai ar įtartinai.

Dėl to paties statuso centras, kuriame dirba A. Levinsonas, neteko galimybės atlikti ir skelbti priešrinkiminių apklausų, mat „užsienio agentams“ draudžiamas bet koks įsitraukimas į rinkimus.

Visgi „Levados“ atliekami plataus profilio tyrimai kone kaskart susilaukia dėmesio tiek Rusijoje, tiek užsienyje, yra aptarinėjami ir gausiai cituojami. Lietuvoje apsilankęs jo sociologas su LRT.lt pasidalino įžvalgomis apie žiniasklaidą, kartų santykius Rusijoje ir šalies kariuomenę.

– Viename savo interviu išsakėte įdomią mintį, kad šiuolaikinė žiniasklaida savo prigimtimi veikia taip, jog skaitytojai užmirštų tai, kas buvo užvakar, nes reikalingos naujienos, o kad būtų naujienos, reikia išstumti senienas. Tai vyksta natūraliai, ne vykdant kokius nors politinius užsakymus, tą daro laisva žiniasklaida. Bet tuomet atrodo, kad ir laisva žiniasklaida sukuria prielaidas autoritarinių režimų tvirtumui, nes lengvai leidžia pamiršti, paskęsti tikrų ir dirbtinių naujienų sraute. Ar teisingai jus supratau?

– Ką tik salėje, kurioje sėdėjau, nuskambėjo Rusijos žmogaus teisių gynėjų atstovo nusiskundimas, kad pas juos reguliariai vyksta kratos, trukdančios dirbti. Ir kai jie sako žurnalistams, kad štai pas mus vėl tai buvo, reakcija būna maždaug „na ir kas, vėl krata, juk nieko neužmušė“. Tai atrodo šventvagiška, siaubinga, tai juk organizacija, kuri save pašventusi humaniškiausiems tikslams.

Bet žiniasklaida – ir kalba eina ne apie didžiąsias valstybines žiniasklaidos priemones, kurios apskritai apie tai nerašys – o apie, taip pavadinkim, savas, kurios, pasirodo, gyvena tomis pat taisyklėmis, jos mano, ir turbūt ne be pagrindo, kad publika pavargsta nuo monotoniškų naujienų ir jas reikia kažkuo keisti. Nesu tikras, kad tai yra psichologinis dėsnis, manau, kad viskas sudėtingiau – jeigu žiniasklaida yra glaudžiame santykyje su publika, tada net smulkūs kokių nors procesų niuansai žmones domina.

Pavyzdžiui, koks nors leidinys rašo apie ekologinę situaciją mieste ir gyventojų pasipriešinimą kokiam nors taršos šaltiniui, o tarša juk veikia kasdienybę, vaikai serga kasdien. Matote, kaip ir orų prognozė žmonėms nepabosta, nors informacija, koks rytoj bus oras, dažnai skiriasi vienu laipsniu. Nepabosta, nes nuo oro mano kasdieniame gyvenime daug kas priklauso. Jeigu žiniasklaida sugebės iškelti temas, kurios kasdieniškai aktualios kaip ir orų prognozė, nebus pripratimo efekto ir poreikio ieškoti sensacijų.

– Kaip sociologui jums atrodo pagrįsta metafora apie šaldytuvo ir televizoriaus kovą Rusijoje? Kad materialinis nepriteklius daugumai rusų esą ne toks svarbus kaip patriotinis pasitenkinimo jausmas, diegiamas per režimui lojalią žiniasklaidą.

– Ne. Daug kartų viešai esu sakęs, kad tai yra gražus, žurnalistų pamėgtas įvaizdis, kuris neteisingas. Nes šaldytuvas ir televizorius tarpusavyje nekovoja, jie koegzistuoja skirtingose plotmėse. Siūloma manyti, kad ji yra viena, kad tai yra nulinės sumos žaidimas – arba viena, arba kita. Bet Rusijoje gyvenimas juda dviem juostomis, dažnai priešingomis kryptimis. Ir ne tik Rusijoje, tiesą sakant, Venesueloje ar kitose šalyse, kur daugybės gyventojų kasdieniai poreikiai nėra patenkinami, vis didesnis vaidmuo atiduodamas tam simboliniam gyvenimo kanalui.

Mes žinome iš Rusijos ar kitų šalių patirties, kad autoritarinių režimų palaikymas gali augti net ir prastėjant ekonominei situacijai. Sėkmingoms šalims tai gali atrodyti kaip paradoksas – jeigu valdžia neaprūpina, ji turi trauktis ir užleisti vietą kitai, bet jeigu žmonės neturi idėjos apie valdžios pakeitimą, jie gali turėti idėją apie tai, kad mums reikia susitelkti labiau, remti mūsų lyderį labiau, tuomet mūsų sunkumai bus lengviau pakeliami.

Imkime šiandien beveik neegzistuojančią situaciją, kai žmonės tvirtai tiki kokiomis nors aukštesnėmis jėgomis ir galvoja, kad kuo alkaniau gyvename, tuo karščiau reikia melstis – juk galime tokią situaciją įsivaizduoti, tiesa? Bet nepasakysime, kad tai yra šaldytuvo ir televizoriaus kova.

– „Levados“ duomenimis, 41 procentas jaunų rusų, esančių amžiaus grupėje tarp 18 ir 25 metų, norėtų emigruoti. Ar emigracija Rusijoje apskritai yra didelė problema? Kaip į tai žiūrima per patriotizmo prizmę?

– Valdžia emigraciją naudoja kaip instrumentą išstumti opoziciškai nusiteikusius asmenis. Anksčiau išsiųsdavo vienetus, o šiuo atveju prievartos nėra, be to, visuomenės nuomonė pasikeitė – į išvykstančius nežiūrima kaip į tėvynės išdavikus. Viena vertus, daug kam tai reiškia paskutinę opciją – tai geriau negu padėtis be išeities, tačiau tai yra ir praradimas – perspektyviausių, aktyviausių, laisviausiai mąstančių žmonių.

Ir iš to, ką žinome, tik labai maža dalis šių žmonių svarsto grįžti. Kai kurie sako, kad grįžtų pasitraukus Putinui, bet aš manau, kad taip padarytų tik labai maža dalis, nes yra ir ekonominė realybė: išvažiuoja gerai išsilavinę žmonės, kurie už savo darbą užsienyje gauna daugiau, negu gautų Rusijoje.

Rusijoje, tiesa, nėra didelės žemos kvalifikacijos darbininkų migracijos – nėra to, kas, kaip suprantu, vyksta Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje ar Gruzijoje. Mes prarandame tik pačią viršūnę, o meistrų, darbininkų klasės nutekėjimo nėra.

– Rusijos opozicija didelius permainų lūkesčius sieja su jaunimu. Kaip skiriasi jo sociologinis profilis – politinis aktyvumas, pasitikėjimas valdžia, požiūris į istorines figūras – nuo vidutinio ir vyresnio amžiaus rusų?

– Neseniai mūsų centre jaunieji kolegos atliko tyrimą šia tema. Jeigu nekalbėtume apie detales, gautas rezultatas rodo, kad kartų skirtumai yra labai maži. Šiuo atveju kalba ne apie muziką, laisvalaikio praleidimą, bet apie pasaulėžiūrą, politines pažiūras – skirtumų tiek mažai, kad mūsų situacijai skirstyti kartas į X, Y, Z ir taip toliau paprasčiausiai nėra prasmės. Sakyčiau, kad taip pasireiškia ir tam tikras tęstinumas.

Kai aš buvau jaunas, su nuostaba pastebėjau, kad tarp mano kartos, 10-15 metų jaunesnės kartos ir kartais netgi mano tėvų kartos skirtumo pasaulėžiūroje apie 1960-uosius nebuvo. Mes įsisavinome tėvų vertybes, mūsų vaikai įsisavino mūsiškes. Iš dalies tai tarsi neblogai, nebuvo kartų konflikto, bet mane tai gąsdino – klausiau savęs, nejaugi laikas sustojęs? Ir bijau, kad šiuo metu vyksta kažkas panašaus.

Galiu jums prisipažinti – mane labai neramina, kad tokių konferencijų (pokalbis su A. Levinsonu vyko Trakuose surengto Rusijos forumo metu – aut. past.), kaip ši, Rusijoje vykti negali, o susitikimuose, kuriuose man tenka dalyvauti, sėdime mes, žmonės žilomis galvomis, o jaunimo ten nėra. Tyrimai rodo, kad vertybių skirtumo nėra, tačiau nėra ir solidarumo tarp kartų. O tai yra problema.

– Prisiminiau reakcijas į moksleivių išleistuves Volgograde, kurie šventė vilkėdami BDSM drabužiais ir tai nufilmavo. Pasipiktinimas buvo didelis, kai kas netgi viešai mokiniams grasino, bet taip išeina, jog tai yra smulkmena, išimtis iš taisyklės?

– Žinote, rusų jaunimas, pagal mūsų tyrimus, sutalpina visus radikalius elementus – ir labai liberalius, ir konservatyvius. Buvo ir FSB mokyklos išleistuvių renginys, ten švęsta visai kitaip. Savaime suprantama yra turėti skirtybių, sakyčiau, kad diferenciacija yra labai reikalinga mūsų visuomenei ir norėčiau, kad jos būtų daugiau.

– Kaip Rusijoje žiūrima į tarnybą kariuomenėje, jeigu yra kokių nors nesenų duomenų?

– Neseniai atlikome apklausą. Istoriškai paveikslas toks: sovietmečio pabaigoje, kai mūsų centras pradėjo veiklą, kariuomenės autoritetas sparčiai krito, žmonės labai nenorėjo atlikti tarnybos, dažnai motinos, žmonos taip pat buvo prieš. Armija buvo užkrėsta prievartos sistema – dedovščina. Bet palaipsniui, Putino valdymo metais, kariuomenės autoritetas išaugo, vardan to buvo daug padaryta.

Viena vertus, buvo padarytos iš tikrųjų svarbios reformos, visų pirma ministro Serdiukovo metais. Sutrumpinta šauktinių tarnybos trukmė, nes visi siaubai nutikdavo šauktinių kariuomenėje, kuri šia prasme yra nesavanoriškas žmonių susitelkimas. Yra kitų problemų, bet dedovščina faktiškai išnyko. Kariuomenėje jaunimas šiais laikais turi mobiliuosius, kas reiškia, kad jie nėra atplėšti nuo savo terpės, jeigu vyksta kas nors negero, jie gali tai užfiksuoti, papasakoti. Apibendrinant, situacija nebenaši į kalėjimo sąlygas.

Iš kitos pusės, įvyko atskiras, visai kitas procesas – viešojo gyvenimo militarizacija. Simboliškai kariuomenė priartinta prie elgesio pavyzdžio, kuriuo turėtų sekti jaunas žmogus. Ši propaganda taip pat suveikė. Mes kėlėme klausimą, kokia kariuomenė reikalinga Rusijai – savanorių kontraktininkų, šauktinių ar mišri. Dauguma renkasi mišrų variantą – gerai tai, kas susiję su sovietine tradicija, gerai ir tai, kad yra kontraktininkai, nes tai šiuolaikiška.

Pridurčiau, kad požiūris į kontraktininkus ir šauktinius visgi skiriasi – kai tolimuose taškuose žūva rusas kareivis, kuris išėjo tarnauti savo noru, tai praktiškai neiššaukia gailesčio visuomenėje. Kitaip tariant, tai yra jų darbas, jie patys pasirinko žinodami, kur eina. O mūsų berniukų, kaip kad juos vadina, mūsų berniukų į karštuosius taškus siųsti negalima. Tokio visuomenės požiūrio stengiamasi paisyti, kad nebūtų išprovokuotas nepasitenkinimas, todėl tie jauni žmonės skuta bulves, nešioja sunkumus ir nėra aktualioji kovinė jėga, jie reikalingi generolams kaip resursas – ideologinis, materialusis ir taip toliau.