Antrojo pasaulinio karo veteranas Tomas Rice'as iš Jungtinių Valstijų nuvyko į Prancūziją tam, kad pakartotų šuolį parašiutu, kurį gerokai pavojingesnėmis sąlygomis atliko prieš 75-erius metus. Anuomet jis ir tūkstančiai kitų vyrų leidosi Normandijoje, atidarydami antrąjį frontą prieš nacių Vokietiją.
97-erių amerikietis, kaip rašo CNN, nepaisant garbaus amžiaus ryžosi šuoliui siekdamas pagerbti karo metu žuvusius ginklo brolius. D dieną – taip vadinama 1944 m. birželio 6-oji – T. Rice’ui buvo 22-eji, jis tarnavo parašiutininkų gretose ir priešo teritorijoje turėjo užimti strateginius infrastruktūros objektus prieš masinę Sąjungininkų invaziją į Normandijos paplūdimius.
T. Rice’as prisimena, kaip dar prieš pasiekiant žemę jo lėktuvas buvo apšaudytas ir pilotui teko padidinti greitį iki 165 mylių per valandą. Toks greitis buvo per daug pavojingas šokti parašiutu. Maža to, kario ranka įstrigo tarp durų, ir kol jis išsivadavo, lėktuvas praskrido numatyto nusileidimo zoną. T. Rice’as atsidūrė kitoje Normandijos dalyje nei turėjo atsidurti pagal planą.
Bandydami savą atskirti nuo priešo, kariai naudojosi įvairiais slaptažodžiais ir specialiu į svirplių čirpimą panašų garsą skleidžiančiu prietaisu. T. Rice'as teigia gyvybei gresiantį pavojų pajutęs tada, kai vidury nakties persigrupuojant kariams vienas jų parodė užtaisytą rankinę granatą.
„Granatos kaištis buvo ištrauktas“, – prisiminimais dalijosi vyras. Kadangi atgal jo į rankinę granatą sukišti nebepavyksta, T. Rice'as pasakė, kad karys granatą perduotų jam. Vyras pasakoja suspaudęs granatą, įsakęs visiems pasilenkti, nusiridenęs iki griovio ir į jį numetęs užtaisą.
„Ji įkrito į vandenį, o aš parsiridenau atgal iki kelio. Granata sprogo“, – pasakojo karo veteranas, pridūręs, kad nuo tos akimirkos karas jam buvo prasidėjęs.
Bandydami surasti kelią, T. Rice'as kartu su kitais kariais priėjo vieną sodybą. Kariai teiravosi, kaip pasiekti Karanteną – miestelį, kuriame turėjo užimti kanalo užtvanką.
„Prie durų priėjo prancūzas, vilkintis ilgus, baltus naktinius marškinius iki pat žemės, – kalbėjo T. Rice`as. – Jis vilkėjo naktinę kepurėlę su kutais. Rankose laikė indą su žvake, ją uždegė. Stovėjau ir juokiausi“, – prisimena veteranas.
Tai buvo lengvumo akimirka misijoje, kupinoje pražūtingų susidūrimų. Pasiekusi Karanteną, jo komanda užėmė gynybinę poziciją. Iš vielos ir skardinių jie pasidarė įspėjimo signalus, turėjusius pranešti apie besiartinantį priešą.
„Apie antrą valandą ryto išgirdome barškesį. Pradėjome šaudyti. Visi trys turėjome mašininius ginklus“, – sunkiai pamirštamos nakties įvykius žiniasklaidai nupasakojo T. Rice'as.
Karo heroizmą nustelbė brutali realybė
T. Rice`o pasakojamose karo istorijose heroizmą nustelbia karo brutalumas. Jis dalijasi žiauriais karo prisiminimais, kai kartu su kitais kareiviais pašovė vokiečių karį.
„Vienas karys pribaigė jį savo prancūzišku peiliu,– CNN pasakojo T. Rice'as. – Tada nutempėm jo kūną į obelų sodą ir iškasėme jam kapą.“
Išlaikius pozicijas Karantene, T. Rice'as Normandijoje liko dar keletą savaičių. Jis dalyvavo ir kitose operacijose, vienos kurių metu nelaisvėn paėmė 400 Vokietijos karių.
Anot T. Rice'o, Normandijos kampanija pasiglemžė apie 37 proc. jo komandos gyvybių, tačiau karas jam asmeniškai dar tęsėsi. Jis nusileido okupuotoje Olandijoje, regėjo įvykius Bastonėje ir Ardėnų operaciją – paskutinį didžiausią vokiečių puolimą.
Pasibaigus karui T. Rice'as sugrįžo į JAV ir tęsė studijas, kurias buvo nutraukęs dėl karinės tarnybos. Po jų įsidarbino mokytoju, o vėliau ėmė rašyti knygas apie savo išgyvenimus kare.
Kelionė į Prancūziją atkurti D-dienos šuolio parašiutu T. Rice'ui – svarbi duoklė. Jis tikisi, kad jaunosios kartos taip pat semsis įkvėpimo ir drąsos iš jo bendražygių.
„Pasikalbėkite su ten buvusiais žmonėmis, kurie visa tai patyrė, – domėtis karo veteranų patirtimi ragino T. Rice'as. – Drąsa yra labai svarbu. Elgdamiesi drąsiai, ugdome savo asmenybę.“
