Pasaulyje

2019.06.03 12:24

Michailas Chodorkovskis: po dar vieno perrinkimo Putinas padarė dvi klaidas

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.06.03 12:24

Nedaug žmonių Rusijoje geriau nei Michailas Chodorkovskis supranta, kokia trapi yra opozicija Vladimirui Putinui – prieš 16 metų turtingiausio šalies verslininko neapsaugojo nei pinigai, nei ryšiai, kai jo galia tapo per didelė, o politinės aspiracijos – pernelyg pavojingos. Dėl to klausiamas apie šiandienines Kremliaus kritikų pozicijas, M. Chodorkovskis neturi iliuzijų, jog įtrūkęs valdžios mūras greitai imtų byrėti, tačiau priduria – pasitikėjimo ja nuosmukis yra matomas ryškiai, o to pasakyti prieš penkmetį dar nebuvo galima.

Praėjusią savaitę Vilniuje dalyvavęs šeštą kartą vykusiame Rusijos forume ir LRT.lt davęs vienintelį ir išskirtinį interviu Lietuvos žiniasklaidai, M. Chodorkovskis kalbėjo apie dabartį ir ateitį, tačiau jeigu reikėtų padalinti pamokų iš savo praeities, jų turėtų užtektinai.

2003 m. jo kontroliuojama „Jukos“ – per pastaruosius kelerius metus sparčiai išaugusi, pirmoji vakarietišką valdymo modelį perėmusi Rusijos energetikos kompanija, turėjo susijungti su „Sibneft“ ir tapti didžiausia naftos bendrove šalyje bei ketvirta pagal dydį pasaulyje.

Asmeniškai M. Chodorkovskiui tai būtų reiškę dar didesnę įtaką bei nekontroliuojamumą, kuriuo jis jau spėjo pasižymėti – pavyzdžiui, tų pačių metų pradžioje televizijoje apkaltinęs V. Putiną nuolaidumu korupcijai. Be pareiškimų, būta ir veiksmų, mat M. Chodorkovskis finansiškai rėmė opozicines jėgas, Rusijai artėjant prie dviejų rinkimų – parlamento gruodį ir prezidento artėjančių metų kovą.

Visgi juos, nuteistas už mokesčių vengimą ir sukčiavimą, jis stebėjo už grotų, o V. Putino pergales rinkimuose iš pašalės matė dar ne kartą. Kaip bus artėjant 2024-iems, kai režimo lyderio konstituciniai įgaliojimai dar kartą išseks, ir ar bus skolinamas kazachiškas modelis, M. Chodorkovskis svarsto atsargiai.

„Kol kas man tai sunku įsivaizduoti, todėl kad Nursultanas Nazarbajevas, vis dėlto, yra kitokio valdymo stiliaus“, – LRT.lt sakė M. Chodorkovskis.

–  Vienas Vilniuje viešėjęs Rusijos analitikas pusiau juokaudamas sakė, jog su visa pagarba šio forumo dalyviams, bet tikrasis Rusijos opozicijos lyderis šiuo metu yra Volodymyras Zelenskis. Omenyje turėjo jis tai, kad naujasis Ukrainos prezidentas sudaro ryškų kontrastą su Vladimiru Putinu. Ar sutiktumėte su mintimi, kad rusai gali imti pavydžiai žvelgti į Volodymyrą Zelenskį, jeigu jam seksis?

– Esu kelis kartus rašęs apie Volodymyrą Zelenskį, man jis atrodo įdomus žmogus ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai. Be jokios abejonės, jį lygina ne tiek su Rusijos opozicija, kiek su Vladimiru Putinu. Pirmieji jo žingsniai, tai, kaip jis save parodė inauguracijos metu, kokius įstatymus pasiūlė – visa tai Rusijos visuomenė norėtų matyti pas save, iš Vladimiro Putino.

Šioje neakivaizdžioje dvikovoje dėl Rusijos visuomenės simpatijų Putinas, žinoma, pralaimi Zelenskiui, tai tikrai labai svarbu. Man taip pat, kaip rusui, norėtųsi, jog Vladimiras Putinas ir toliau jam pralaiminėtų, tačiau tai labai priklauso nuo to, kaip Zelenskiui seksis kovoti su korupcija Ukrainoje.

– Kaip jūs įvertintumėte dabartinę Rusijos opozicijos būklę? Kiek ji vieninga?

– Man visada šiokią tokią šypseną kelia žmonių noras matyti Rusijos opoziciją kaip veidrodinį autoritarinės valdžios atspindį. Tarsi priešpastatykime autoritarinei Rusijos valdžiai autoritarinę Rusijos opoziciją, kurioje juk visiškai skirtingi žmonės – kairieji, dešinieji, nacionalistai, internacionalistai ir taip toliau.

Kažkodėl norisi, jog mes atspindėtume valdžios monopoliją, bet kodėl tada reikėtų ją keisti? Kad pakeistume pavardes? Ne. Aš manau, kad opozicija Rusijoje turi pakeisti sistemą, o tai reiškia, kad ši sistema – monopolinio, autoritarinio lyderio, kuris mėgina, nors jam nepavyksta, unifikuoti šalį pagal jam vienam tinkamą modelį, turi būti pakeista į visuotinį konsensusą.

– Prieš keletą savaičių matėme protestus Jekaterinburge dėl cerkvės statybų. Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo nesusiję su Kremliumi ir nacionaline politika, tačiau faktas, kad pasaulio žiniasklaida jau mato ir kalba apie nepasitenkinimo židinius ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, bet regionuose – ar tai būtų Jekaterinburgas, Omskas ar Čeliabinskas – turbūt galėtų būti besiformuojančia problema V. Putinui. Nuslėpti, izoliuoti neramumus tampa labai sunku interneto ir socialinių tinklų laikais.

– Tai yra simptomai to, kas buvo matoma jau praėjusią vasarą – pasitikėjimo valdžia nuosmukio. Tai yra erzelio Rusijos visuomenėje simptomai dėl daugiau kaip penkmetį trunkančio gyvenimo lygio kritimo. Ir aišku, kad klestinčioje šeimoje kokie nors šiurkštumai nepastebimi, o kai ji tokia nėra, kai pusė šeimos yra išerzinta kitos pusės veiksmų, mažiausi dirgikliai, kaip skvero sunaikinimas, iššaukia labai aštrias visuomenės reakcijas. Nors prieš penkmetį tokių galbūt nė nebūtų.

– Jūsų manymu, kaip artimiausiu metu klostysis Rusijos santykiai su kaimynėmis – Ukraina ir Baltarusija?

– Tai sudėtingas klausimas. Putinas, žinoma, galvoja apie 2024-uosius metus, kurie galėtų netapti tašku jo karjeroje, jeigu jam pavyktų geranoriškai prijungti Baltarusiją, bet tai kol kas nepavyksta, ir aš nežinau, ką jis šiuo atveju darys.

Iš kitos pusės, jis turi iššūkį iš jauno, kol kas sėkmingo, simpatijas iššaukiančio prezidento Zelenskio ir, žinoma, Putinui būtų labai patogu, jeigu Zelenskis patirtų nesėkmę, tuomet jo fone jis vėlgi atrodytų gerai. Tokia nesėkmė, be abejo, gali būti dėl kokių nors paties klaidų, tačiau „padėti“ jam, turiu omenyje padėti sužlugti, Kremlius turės didelę pagundą. Todėl nežinau, bet nieko gero iš Kremliaus nesitikiu.

– Kadaise buvote laikomas turtingiausiu žmogumi Rusijoje, dabar kai kuriems turtingiems Rusijos elito atstovams taikomos personalinės Vakarų sankcijos. Ar jos veikia?

– Aš nekalbėčiau terminais „veikia“ ar „neveikia“, kalbėčiau apie tai, kiek žmonės nusipelno sankcijų ir kaip tai paaiškinama. Aš manau, kad nusikaltėliai, o didelė dalis Putino aplinkos yra tikriausi nusikaltėliai – imkime pavyzdžiu Prigožiną arba Sečiną – turi būti nubausti.

Ir jeigu Rusijos teismų sistema, kontroliuojama Kremliaus, negeba jų nubausti, tai suprantama, kad mūsų kaimynai, Vakarų šalys, kiek jos gali sau leisti neturėti su jais reikalų, jų ir neturi, vadindamos tai personalinėmis sankcijomis. Tai yra pateisinamas moralinis pasirinkimas.

Jeigu mes kalbame apie Kremliaus bandymus neteisėtai veikti kaimynines šalis, Europos politikus ir taip toliau, tai sankcijos, žinoma, nėra veikianti priemonė, čia vaidmenį turėtų atlikti teisėsauga, nes jeigu žmonės laužo įstatymus, jų turi imtis teisėsauga, kuri tam ir egzistuoja.

– Kiek jums atrodo realu, kad V. Putinas sieks tokio paties pasitraukimo modelio kaip Nursultanas Nazarbajevas Kazachstane?

– Kol kas man tai sunku įsivaizduoti, todėl kad Nursultanas Nazarbajevas, vis dėlto, yra kitokio valdymo stiliaus – jis kūrė institutus, sudėtingus, juose buvo matomi klaniniai santykiai, bet nepaisant to, jis kūrė valstybę ir jos institutus, o Putinas vykdo visiškai personalistinę politiką.

Būdamas apie jį susitelkusios organizuotos nusikalstamos grupuotės centre, jis paskirsto valdymo sferas ir įtakas. (...) Mes tai labai gerai matėme Uliukajevo bylos atveju, kurį ponas Sečinas pasodino į kalėjimą. Tai visiškai kitokia realybė, ir centrinio elemento, Vladimiro Putino asmenyje, pašalinimas lems sistemos persiformavimą griūties būdu.

– Pastarieji V. Putino reitingai, rodantys pasitikėjimo smukimą – jūsų manymu, jie ką nors reiškia ar yra sureikšminami, savotiška dingstis opozicijai save kiek pozityviau nuteikti?

– Šia tema sociologai turi skirtingas nuomones, aš nesu sociologas, bet ką galiu pasakyti visiškai užtikrintai – tai, kad po eilinio savęs išsirinkimo į prezidentus, Putinas padarė du žingsnius, išprovokavusius Rusijos visuomenės nepasitenkinimą.

Pirma, Rusijos visuomenė tikėjosi, kad jis performuos nepopuliarią Vyriausybę, bet jis nusprendė to nedaryti, (...) tai iššaukė pirmą nepasitenkinimo bangą. Kitą sukėlė visiškai nereikalinga normaliai valstybei pensijų reforma. Ji panaši į tokias pat reformas kitose šalyse, bet savo esme tokia nėra, nes Rusijoje pensijos tokios mažos, kad apiplėšimas reformos pavidalu buvo visiškai nebūtinas.

Ar ką nors reiškia Putino reitingas? Žinoma, reiškia. Mes matome jo poziciją Jekaterinburgo klausimu, mes matome suminkštėjusią jo retoriką ir kartu jėgos struktūrų sustiprinimą – mūsų Nacionalinėje gvardijoje jau 340 tūkstančių žmonių. Ir visa tai yra reakcija į mažėjantį reitingą.