Kai laiką leidžia ne už areštinės grotų, Aleksejus Navalnas gali būti drąsiai vadinamas matomiausiu Kremliaus kritiku. Jis atpažįstamas Vakaruose, jo štabo organizuojami mitingai pritraukia dalyvių ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, tačiau ir regionuose, o jo kanalas „YouTube“ turi daugiau kaip 900 tūkst. prenumeratorių. Tai neprilygsta valstybinių Rusijos televizijų žiūrimumui, tačiau yra kur kas daugiau, nei turi bet kuris kitas Rusijos opozicionierius.
Vienas jo bendražygių, Vladimiras Milovas, sako, jog dalis jų net pavydi A. Navalnui populiarumo, esą tai ir paaiškina jam kartais adresuojamą kritiką – tokios jam turi, pavyzdžiui, ir Michailas Chodorkovskis, ir Sergejus Udalcovas.
Lietuvoje šeštus metus iš eilės rengiamame Rusijos forume viešėjęs V. Milovas išdėstė LRT.lt savo požiūrį į šias batalijas ir politinę būklę gimtojoje šalyje.
– Žmonių, kuriuos galima būtų pavadinti opozicionieriais Rusijos valdžiai, ypač ilgaamžiais, nėra daug. Papasakokite trumpai, kaip juo tapote ir atsidūrėte greta Aleksejaus Navalno.
- Dar 90-ųjų pabaigoje aš dirbau Rusijos Vyriausybėje ir buvau dalyvis gana didelės komandos, kuri ėmėsi rimtų reformų. Mėginome daugeliu aspektų pakeisti posovietinę valstybinę ekonomiką į šiuolaikišką, efektyvią rinkos ekonomiką. 1997 metais atsidūriau Vyriausybėje, kai tuo metu vicepremjero pareigas ėjo daug sričių – tarp jų ir energetikos, su kuria aš dirbau – kuravęs Borisas Nemcovas.
Kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, 2000 metais, mūsų komanda į jį nežiūrėjo kaip į viršininką, mums buvo įdomu, tęsis reformos ar ne, kuriose matėme savo misiją. Gana greitai tapo aišku, kad jis nori priešingo – reformas sustabdyti ir galios vertikalę sukurti ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kad galėtų remtis keliomis stambiomis valstybinėmis monopolijomis, kuriose kontroliuojami visi pinigų srautai.
2000-ųjų pradžioje aš buvau „Gazpromo“ reformos koncepcijos autorius – vietoje vienos monopolinės įmonės turėjo atsirasti konkurencinė rinka ir daug konkuruojančių kompanijų. Putinas tai atmetė, aš iš Vyriausybės pasitraukiau ir gana anksti tapau viešu jo kritiku, dar pirmosios jo kadencijos metu. Bėgant laikui mano nuostatos opozicijoje tik stiprėjo, 2008 metais kartu su Borisu Nemcovu publikavome jo dviejų kadencijų apžvalgą, pavadinimu „Putinas. Išvados“, kuri buvo priešinga dominuojančiai nuomonei, kad jis pakėlė Rusiją nuo kelių. Parodėme daug problemų: kad nelygybė, korupcija auga, kad nesprendžiamos bazinės šalies problemos, socialinė infrastruktūra prastėja, o pinigai keliauja į kišenes draugams.
Su Navalnu mes pažįstami daugiau kaip 10 metų, susipažinome, kai jis dar buvo politikas-blogeris vienišius, bet per šiuos metus jis sugebėjo daug padaryti – opozicijoje visada sakėme, kad mums reikalingi savi informacijos pernešimo kanalai. Tai, ką žmonės masiškai skaitys ir girdės. Navalnas buvo pirmasis, kuriam tai pavyko – jis tapo medijų figūra, kuri konkuruoja su valstybinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Iki tol niekam iš opozicijos tai nepavyko, ir mes jo veiklą visapusiškai palaikome, manome jį esant vertu opozicijos lyderiu.
– Tačiau yra sakančių, kad Aleksejus Navalnas ne itin toleruoja kritiką savo atžvilgiu. Kartą ir Michailas Chodorkovskis yra viešai pasakęs, kad jį kaip opozicijos veikėją palaiko, bet nemano, kad jo lyderystės modelis yra priimtinas, sakydamas, jog kitas „caras-gelbėtojas Rusijai nereikalingas“.
– Aš manau, kad tai yra pramanas, ne reali problema. Aš, pavyzdžiui, visada buvau nepriklausomas ir sakau tai, ką galvoju. Navalno „Youtube“ kanale vedu kassaivaitinę laidą apie ekonomiką ir kartais galiu sau leisti sukritikuoti kai kurias jo idėjas – jo paties kanale. Savo karjeroje bendravau su daugybe mūsiškių valstybės veikėjų ir mačiau Putiną valdžioje iš arti – galiu atskirti, manau, vadą nuo normalaus demokratiško politiko. Navalno asmenyje niekada kažko panašaus nemačiau, niekada neturėjau problemos išsakydamas jam į akis kokius nors pastebėjimus apie tai, ką jis, mano galva, daro neteisingai, ir kritiką jis visada priima normaliai.
Visos tos kalbos apie jį kaip vadą... Kalbėkim atvirai – kai kas jam pavydi populiarumo. Bet man svarbiau realios permainos šalyje nei tie asmeniniai aiškinimaisi, kuris iš mūsų šaunesnis, aš komandinis žaidėjas ir esu pasiruošęs asmenines ambicijas pastumti į šalį. Bet yra daug žmonių, kurie ant Navalno pyksta, kad jis populiarus, o jie – ne.
Antras dalykas, iš kur visa tai kyla? Navalnas, be abejo, stengiasi dirbti su žmonėmis, kurie jį palaiko, iš to formuojasi idėjos, kad jis neva kuria kažkokią savo gerbėjų sektą. Bet kaip kitaip, juk ir Chodorkovskio „Atvira Rusija“ (rus. Otkrytaja Rossija) yra žmonės, kurie su susižavėjimu atsiliepia apie jį. Kai jūs dirbate su žmonėmis, suprantame, kviečiatės tuos, su kuriais jums komfortiška. Jokių „vadizmo“ simptomų aš nematau, laikau juos išgalvotais.
– Prezidento rinkimų metu pernai buvo matyti, kad opozicijai nelengva susitarti, ji nėra vieninga. Į ką susiveda pagrindinės skirtys tarp Rusijos opozicionierių?
– Yra daug žmonių, kurie vadina save opozicija ir sako, jog pas mus yra nesutarimų. Manęs tai nelabai domina, nes kas man svarbu, tai tiesioginis darbas su žmonėmis, rinkėjais. Dalyvavimas rinkimuose, efektyvios regioninės struktūros, kurios daro antikorupcinius tyrimus, rengia opozicinius mitingus – jeigu sudarysite struktūrų sąrašą, kurios realiai užsiima tokia veikla „ant žemės“, sąrašas bus labai trumpas.
Mano manymu, tiesą sakant, be Navalno regioninių struktūrų nelabai kas tėra. Aš nemažai važinėju po Rusiją, per pastarąsias keletą savaičių, pavyzdžiui, buvau Pskove ar Murmanske, ir nemačiau ten jokios skirtingos opozicijos, kuri tarpusavyje nesutartų, mačiau ten Navalno štabą, daugiau nieko nėra.
Mes turime tokių „kalbančių galvų“, gyvenančių Maskvoje ar net užsienyje, vadinančių save opozicija ir kalbančių apie tas skirtis, bet mano pasiūlymas būtų paprastas – bičiuliai, imkitės kokios nors veiklos regionuose šalies mastu, tada mes pažiūrėsim.
Kalbėjote apie prezidento rinkimus, juose dalyvavo Ksenija Sobčiak, bet kur ji yra dabar? Ji nebevykdo jokios politinės veiklos, dabar valstybinėje televizijoje jai duoda laidą.
– O kodėl jos nebėra politikoje, kaip manote?
– Todėl, kad ją iš pat pradžių patraukė valdžia, ir aš manau, kad už pinigus. Navalnas atvirai tai sakė, kad jam ji prisipažino gavusi pinigų už dalyvavimą rinkimuose. Jos vietoje galėjo būti bet kokia kita persona, tai nėra unikali istorija. Prieš kiekvienus rinkimus pas mus valdžia randa žmogų, kurį galima pristatyti kaip suvaldomą opozicionierių, ir sako: Navalno į rinkimus neleido, bet koks skirtumas, juk ten yra Sobčiak ar dar kas nors. Prieš kiekvienus rinkimus pasirodo tokios sobčiak ir paskui greit pradingsta. Tai įprastas reiškinys. Rezultatai tų žmonių, kurie dalyvavo prezidento rinkimuose ir laiko save opozicija, yra labai prasti. Grigorijus Javlinskis surinko mažiau nei vieną procentą – po to toliau bandyti prisistatyti opozicijos lyderiu yra tokia gan nerimta kalba.
Beje, pirmą kartą Rusijos istorijoje nutiko taip, kad Sobčiak ir Javlinskis pralaimėjo Žirinovskiui Maskvoje. To niekada nebuvo, nes Maskva yra demokratiškas miestas ir Žirinovskis ten ne itin populiarus, bet jis laimėjo prieš tuos lyg ir opozicijos, demokratiškus politikus. Mano manymu, viskas paprasta, jiems nereikėtų šia veikla daugiau užsiimti, kaip Sobčiak, beje, ir nebeužsiima.
– Aleksejui Navalnui, rodos, pavyko patraukti nemažai jaunimo į savo pusę, bet sociologinės apklausos rodo, kad jauniausia balsuojančiųjų amžiaus grupė Rusijoje palaiko Vladimirą Putiną, panašiai kaip ir vyresni šalies gyventojai. Ko pritrūksta, juk su jaunimu turbūt labiausiai siejate ateities lūkesčius?
– Jeigu pažiūrėsite į dinamiką, tai parama Putinui mažėja, o Navalnui – auga. Iš tiesų Putiną palaiko daug kas, bet tai labai sąlygiška, jį daugiausiai remia už praeities nuopelnus ir vidaus politiką. Net ir tie, kurie sako – ir jaunimas, ir vyresni – esantys už Putiną, turi daug nusiskundimų juo, tai matyti tose pačiose apklausose.
Mūsų užduotis – aiškinti, kad tie nusiskundimai nėra atsitiktiniai, tai yra jo politikos pasekmė, ir jeigu norite pagerėjimo, jums reikia keisti savo preferencijas. Ir kaip žinote, politikoje taip dažnai nutinka – šiandien remiame, o rytoj nebe. Mes ties tuo dirbame ir sakyčiau, kad dinamika yra mūsų pusėje.
