Pasaulyje

2019.05.31 18:37

Aukščiausių ES postų dalybos įsibėgėja: kas ką veikia ir kaip yra renkamas?

LRT.lt2019.05.31 18:37

Derybos dėl aukščiausių vadovaujačių postų Europos Sąjungoje spalvingai žiniasklaidoje vadinamos „Sostų karais“ ir sudėtingiausiu politiniu Rubiko kubu. Pasibaigus Europos Parlamento rinkimams, procesas įgauna pagreitį, nors kai kurie ES lyderiai keisis tik šių metų pabaigoje.

Europos Parlamento pirmininko kadencija baigsis liepą, kai dirbti pradės ir pats parlamentas. Europos Komisijos ir Centrinio banko vadovai Jeanas-Claude‘as Junckeris bei Mario Draghi postus paliks spalį, o Donaldo Tusko, Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko, įpėdinis pareigas oficialiai eiti pradės lapkritį.

LRT.lt trumpai primena, kaip renkami ir už ką atsakingi šie ES pareigūnai, o taip pat kas pretenduoja jais tapti.

Europos Parlamento pirmininkas

Kaip renkamas?

Europos Parlamento pirmininkas renkamas paties Parlamento. Siūlyti kandidatūras gali bet kuri jo politinė grupė („partijų šeima“) arba mažiausiai 38 parlamentai. Jeigu nė vienas kandidatas nesurenka absoliučios daugumos (50 proc. + 1) balsų per pirmuosius tris balsavimus, ketvirtuoju renkamasi tarp dviejų daugiausiai balsų surinkusių kandidatų pastarajame balsavime. Tuomet užtenka paprastos daugumos.

EP pirmininko kadencijos neribojamos, ji trunka 2,5 metų.

Kokias funkcijas atlieka?

Pirmininkas atstovauja parlamentui užsienyje, taip pat santykiuose su kitomis ES institucijomis.

Taip pat jis koordinuoja įprastą parlamento veiklą, veda plenarinius posėdžius.

Kas pretenduoja?

Klausimus dėl būsimojo EP pirmininko nustelbia diskusijos apie tai, kas perims vadovavimą Europos Komisijai, tačiau parlamento pirmininko rinkimų procedūra yra mažiau klampi – tapo įprasta, jog šis postas atitenka vienai iš didžiausių frakcijų (partijų šeimų), ir tikėtina, jog būsimasis EP pirmininkas bus iš kitos stovyklos nei naujasis Europos Komisijos vadovas.

Dabartinis pirmininkas Antonio Tajani jau yra sakęs, kad sieks antrosios kadencijos, o iššūkį jam mesti vėl pasiruošusi Mairead McGuinnes, parlamento vicepirmininkė. Veikiausiai ne staigmena išvysti šiame poste būtų ir vieną matomiausių europarlamentarų Guy Verhofstadt‘ą, Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“, kuriai pastarieji EP rinkimai buvo itin sėkmingi, lyderį. Anot Politico.eu, šansų turėtų ir kai kurie Briuselyje mažiau pažįstami veidai, pavyzdžiui, Emmanuelio Macrono judėjimą „La Republique En Marche“ į parlamentą vedusi Nathalie Loiseau.

Europos Komisijos pirmininkas

Kaip renkamas?

EK vadovas turi daugiau galių nei Parlamento pirmininkas, todėl šiai pozicijai ir kandidatuojantiems į ją žiniasklaida bei apžvalgininkai skiria daugiau dėmesio.

Dar prieš parlamento rinkimus Europa žinojo tikėtinus pretendentus vadovauti Komisijai, atstovaujančius vienai ar kitai politinei grupei – vadinamuosius spitzenkandidatus. Ši tvarka, kai iš anksto pasiūlomi kandidatai į EK vadovo poziciją, nuo 2014 m. sustiprino Parlamento vaidmenį. Tačiau viskas ne taip paprasta.

Atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimų rezultatus, valstybes nares reprezentuojanti Europos Vadovų Taryba siūlo naujos sudėties parlamentui kandidatą, kurio patvirtinimui reikalinga absoliuti balsų dauguma, o jeigu šis jos nesulaukia, EVT per vieną mėnesį turi pasiūlyti kitą kandidatą. EVT sprendžia kvalifikuota balsų dauguma – Europos Sąjungoje tai reiškia, jog 55 proc. valstybių narių (praktikoje tai reiškia 16 iš 28 šalių), atstovaujančių ne mažiau kaip 65 proc. bendro ES gyventojų skaičiaus. Procesas gali kartotis ir tęstis ilgai – tol, kol galiausiai bus pasiektas susitarimas.

Kokias funkcijas atlieka?

Pirmininkas atsakingas už Komisijos formavimą – portfelių išskirstymą, o in corpore ši institucija turi plačiai nusidriekiančias galias – nuo teisėkūros iniciatyvos, išlaidų prioritetų nustatymo, ES biudžeto parengimo ir tarptautinio atstovavimo.

EK pirmininkas sprendžia, kurios šalies eurokomisaras už kurią sritį bus atsakingas, tiesa, kaip ir įprasta gana painioje Bendrijos stabdžių ir atsvarų sistemoje, ir čia į šoną nėra nustumtos kitos institucijos. Kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas EVT, dėl jų balsuoja ir Parlamentas.

EK vadovas teikia politines gaires Komisijai, dalyvauja svarbiausiuose susitikimuose su kitomis ES institucijomis, Didžiojo septyneto susitikimuose.

Kas pretenduoja?

Minėtos procedūros reiškia, jog svarų žodį renkant naująjį Komisijos pirmininką turi didžiosios ES šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ir Vokietija. Visgi šiuo metu jos dėl kandidatūros nesutaria – Vokietijos kanclerė Angela Merkel tvirtai remia Manfredą Weberį, Europos Liaudies partijos lyderį, tačiau Prancūzijos galva Emmanuelis Macronas kalbėdamas su žiniasklaida leido suprasti, jog pirmenybę teiktų aukštesniuose postuose patirties turinčiai asmenybei. M. Weberis, jeigu būtų išrinktas, taptų pirmuoju Komisijos pirmininku ES istorijoje be jokios patirties vykdomojoje valdžioje nacionaliniu ar europiniu mastu.

Nepritarimą jo kandidatūrai yra pareiškę ir Vengrijos bei Graikijos premjerai Viktoras Orbanas ir Alexis Tsipras, tiesa, ir jie patys nėra svetingiausiai sutinkami asmenys Briuselyje.

Būtent Europos liaudies partijA (EPP) naujajame parlamente preliminariai turės daugiausiai atstovų (prognozuojama 179 iš 751), tačiau nebe tokias tvirtas pozicijas kaip prieš penkerius metus. Nors nepasitvirtino niūriausios prognozės dėl kraštutinių pažiūrų populistų pasirodymo šiuose EP rinkimuose, nors ir su dominuojančiomis tradicinėmis politinėmis jėgomis, šis parlamentas visgi bus labiau fragmentuotas, tad ir M. Weberio derybinės pozicijos – keblesnės.

Kairiųjų lyderis Fransas Timmermansas yra labiau patyręs, tačiau turintis aštrių kampų – jis nevengia kritikuoti antiliberalių Vengrijos ir Lenkijos vyriausybių veiksmų, ar Donaldo Trumpo požiūrį į klimato kaitą ir aplinkosaugą pavadinti idiotišku.

Tokiu atveju atsiveria niša kompromisiniams kandidatams, pavyzdžiui, ES konkurencijos komisarei Margarethe Vestager, charizmatiškai ir vertinamai už darbą šiose pareigose.

Svarbi aplinkybė ta, jog EVT nėra formaliai įpareigota siūlyti būtent geriausiai pasirodžiusios europinės partijos kandidato, o ir spitzenkandidatų sistema priimtina ne visoms šalims narėms.

Nežinia, ar EP partijų lyderiai ryšis aštriai konfrontuoti su, pavyzdžiui, E. Macronu, mat Komisija ateities darbuose bus priversta dar ne kartą derėtis su šalių vadovais. „O tai padaryti yra daug sunkiau, jei jos pačios pirmininkas bus išrinktas prieštaraujant didžiųjų šalių lyderiams“, sakė „Financial Times“ kalbinta Heather Grabbe, buvusi ES pareigūnė, šiuo metu dirbanti Atviros visuomenės Europos politikos institute.

Kadenciją lapkritį baigsiantis Donaldas Tuskas kol kas tebėra reikšminga figūra šioje šachmatų lentoje. Nebūdamas spitzenkadidatų modelio rėmėjas, pastaraisiais mėnesiais jis jau ne kartą viešai pasisakė, jog aukščiausiuose ES postuose turėtų būti daugiau moterų. Tokia nuostata visapusiškos lyčių lygybės siekiančios Bendrijos politiniuose sluoksniuose yra populiari, o tai – nekoks ženklas daliai kandidatų vadovauti EK.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas

Kaip renkamas?

Pamaina D. Tuskui bus išrinkta šalių narių balsavimu, kvalifikuota dauguma. Šis postas, pagal neilgaamžes nerašytas taisykles, atitenka praeityje kuriai nors iš ES šalių vadovavusiam, Briuselį pažįstančiam asmeniui. EVT pirmininko kadencija trunka 2,5 metų ir gali būti pratęsta vieną kartą.

Kokias funkcijas atlieka?

Pirmininkas išpildo moderatoriaus vaidmenį tarp skirtingų, neretai ir nesutariančių 28 valstybių vadovų. Paprastai kartu su EK pirmininku jis atstovauja Bendrijai aukščiausio lygio diplomatiniuose forumuose, kartu vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams kalba ES bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Išvien su EK pirmininku jis vadovauja Tarybos darbui nustatant bendrąją ES politikos kryptį ir prioritetus.

Kas pretenduoja?

Pretendente į būtent šį postą dažnai minima Dalia Grybauskaitė, mat šiuo atveju kiek mažiau svarbi yra partinė priklausomybė. Galbūt kiek paradoksalu, tačiau tai, kas Lietuvos prezidentę Europoje išryškino, dabar gali tapti kliūtimi jos asmeninės karjeros kryžkelėse – toks kritiškumas Rusijai, kokio pastaraisiais metais ji laikėsi, priimtinas ne visoms Bendrijos šalims.

Be to, ir kiti neoficialūs D. Grybauskaitės konkurentai, pavyzdžiui, Nyderlandų premjeras Markas Rutte, yra solidūs. Pastarasis prieš metus yra sakęs, jog palikti „namų aikštės“ neketina, tačiau užsienio žiniasklaida jo nepaliauja minėti kaip galinčio užimti šį postą.

Reikiamą patirtį ir autoritetą turi ir dar dvi moterys, kurių pavardės neretai iškyla diskusijose dėl ES ateities – buvusi Danijos premjerė Helle Thorning-Schmidt ir bulgarė Kristalina Georgieva, Pasaulio banko generalinė direktorė. Pastaroji, kaip ir D. Grybauskaitė, yra kilusi Rytų Europos, tad bendroje postų dėlionėje užpildytų „geografinės įvairovės“ kriterijų, ir kitaip nei Lietuvos atstovė, ji priklauso partijai (EPP).

Europos Centrinio banko pirmininkas

Kaip renkamas?

Į postą ECB pirmininkas skiriamas Europos Vadovų Tarybos balsavimu, tam reikalinga kvalifikuota dauguma. Ne visos EVT narės yra euro zonos šalys, tad faktiškai šis sprendimas priklauso nuo jų, o labiausiai – trijų didžiausių jos ekonomikų, t.y. Vokietijos, Prancūzijos bei Italijos.

ECB vadovas dažnai pasirenkamas iš euro zonos šalių nacionalinių bankų vadovų.

Kokias funkcijas atlieka?

Kartu su Centrinio banko Vykdomąja valdyba (ir bendradarbiaudami su nacionaliniais bankais) prižiūri ir vykdo ES ekonominę ir pinigų politiką. ECB kaip institucija stebi euro zonos bankų stabilumą – licencijavimo praktikas, kaip bankai skolinasi, skolina ir investuoja, nesilaikantiems taisyklių gali taikyti sankcijas.

Pirmininkas atstovauja ECB aukščiausio lygio tarptautiniuose susitikimuose.

Kas pretenduoja?

Įprasta, jog Vokietija, Italija ir Prancūzija turi po vieną atstovą šešių asmenų ECB Vykdomojoje valdyboje, o like trys postai atitenka kažkurioms iš likusių 16 euro zonos valstybių.

Kita nerašyta taisyklė sako, jog nė viena šalis neturėtų užimti dviejų pozicijų šioje institucijų, tad jeigu, pavyzdžiui, Vokietijos centrinio banko vadovui ir vienam favoritų pirmininkauti ECB Jensui Weidmannui šios pareigos bus suteiktos, būtų tikimasi, kad Sabina Lautenschlager, taip pat vokietė, atsistatydins. Tokia situacija jau buvo susiklosčiusi 2011 m., kai pirmininku išrinkus Mario Draghi valdyboje buvo du italai, bet nė vieno prancūzo. Nenoriai, tačiau visgi atsistatydinusiam Lorenzo Bini Smaghi buvo patikėtos kitos pareigos, o į jo vietą stojo Prancūzijos atstovas.

Vokietija per 20 metų, kai veikia ECB, iki šiol nėra turėjusi jo pirmininko, iš dalies dėl to minėtasis J. Weidemannas yra tarp favoritų pakeisti M. Draghi. Kita vertus, jis tik šių metų pradžioje užsitikrino naują 8 metų kadenciją Bundesbanke, o taip pat yra pagarsėjęs itin griežtu, pasak kai kurių vertintojų bei paties M. Draghi – nelanksčiu – požiūriu į tai, kaip turėtų būti vykdoma fiskalinė politika euro zonos šalyse. Dėl ekonominio nedrausmingumo jis nevengė viešai skritikuoti ir Italijos ministro pirmininko.

Sukliudyti gali ir derybų dėl kitų aukščiausių ES postų rezultatai – balanso visur ir visada siekiančios Bendrijos lyderiams bus svarbu, jog Vokietijos įtaka netaptų neproporcingai didelė. Kitaip tariant, veikiausiai neišsipildys ir M. Weberiui, ir J. Weidmannui palankiausi scenarijai.

Francois Villeroy’us de Galhau, manoma, nekreiptų euro zonos iš nusistovėjusio status quo, jis laikomas M. Draghi linijos šalininku ir yra tarp galinčių jį pakeisti. Šansų turi ir Claudia Buch, dabartinė Bundesbanko viceprezidentė, minimas ir dabartinis ECB vykdomosios valdybos narys Benoitas Coeure.