Kai kurie Lietuvos politikai ir laikraščių skaitytojai turėtų gerai atsiminti, kad 20 amžiaus 10-ojo deš. antroje pusėje ir 21 a. pradžioje keletas Estijos politikų propagavo idėją, kad jų šalis priklauso Šiaurės, o ne Vidurio Europai, ar dar blogiau – Baltijos šalių regionui.
Tuometinis užsienio reikalų ministras Toomas Hendrikas Ilvesas netgi tvirtino, kad Estija priklauso vadinamajai „Jõulumaa“ (angl. Yule land) – protestantiškam regionui, nuo Estijos per Suomiją ir Skandinaviją besitęsiančiam iki pat Jungtinės Karalystės, kuriame paplitęs pernelyg racionalus, praktiškas, verslus, individualistinis mentalitetas.
Šis ganėtinai drąsus tvirtinimas priminė 1920–1930 m. paplitusią vadinamąją „Baltoskandia“ sampratą, kurią sumanė garsūs geografai Stenas De Geeras ir Edgaras Kantas. Bet tokia nuostata suerzino Lietuvą. T. H. Ilveso pamąstymus paaiškinti teko 2000 m. spalį į Lietuvos Respublikos Seimą iškviestam Estijos ambasadoriui Vilniuje
Po dvidešimties metų, 2006–2016 m. Estijos prezidento pareigas ėjusio ir Stanfordo universitete Kalifornijoje įsidarbinusio T. H. Ilveso retorika tapo kritiškesnė ir liūdnesnė. Tviteryje jis net išreiškė baimę, kad Estijos demokratija bus „suniokota“.
Kažkas pašvinkę
Nors ekonominio augimo rodikliai ir pasiekimai informacijos ir komunikacijos srityje vis dar įspūdingi, perfrazuojant Šekspyrą galima sakyti, kad kažkas Estijos Respublikoje yra pašvinkę.
Kažkas po rinkimų kovos vis dar dreifuoja paviršiuje. Nesuvaldomuose tarptautinės žiniasklaidos pranešimuose taip pat buvo padarytos liūdnos išvados apie politinę save „E-Stonia“ vadinančios valstybės būseną.
Kas darosi skaitmenizuotoje „Yule“ šalyje? Ar ji seks Orbano ir Kaczynskio iliberaliomis pėdomis, ar tokioms raudoms dar per anksti?
Šiuo metu Estijoje vykstančio politinio žemės drebėjimo epicentras yra vadinamoji EKRE (Eesti Konservatiivne Rahvaerakond, „Estijos tautinė konservatorių partija“).
Ši liūdnai dėl savo prijautimo neonacizmui pagarsėjusi partija buvo įkurta 2012 m. kovą. EKRE sudaro susijungusios korupcijos skandalų liūne nuskendusi agrarinė, ganėtinai populistinė ir euroskeptinė partija Rahvaliit („Estijos liaudies sąjunga“) ir ERL (Eesti Rahvuslik Liikumine, „Estijos nacionalinis judėjimas“).
Šis ultradešiniųjų judėjimas buvo įkurtas 2006 m. balandį, o jo pagrindinis tikslas buvo panaikinti Pronkssõdur – sovietų bronzinio kario statulą, simbolizuojančią „išsilaisvinimą nuo fašizmo“ (ir komunistų prieš estus vykdomas represijas). ERL ir prorusiškų aktyvistų susijungimas lėmė, kad po metų valdžia nusprendė uždrausti miesto pakraštyje esančiose kapinėse toliau laikyti paminklą.
Populistų idėjos
Šiandien iš Estijos liaudies sąjungos liko tik buvusio Estijos prezidento, gerbiamo Rahvaliit, o šiandien ir EKRE pirmininko Arnoldo Rüütelio asmenybė. Tačiau ERL palikimas akivaizdus.
EKRE plūdosi prieš „masinę imigraciją“, prieglobsčio prašytojų (retai apsistojančių Estijoje ir mieliau persikeliančių į Suomiją ar Švediją) atvykimą, feminizmą, LGBT+ teises. Bendrai tariant, prieš „urbanizuotą, liberalų ir kosmopolitišką elitą“.
EKRE dažnai save vadino nacionaline flagmane kovoje prieš „kultūrinį marksizmą“, globalizaciją ir europietišką integraciją. Jos socio-ekonominės idėjos sutampa su kitų Europos dešiniųjų populistų partijų idėjomis – mažesni mokesčiai, mokestinės lengvatos pensininkams ir investuotojams į infrastruktūrinius projektus ir „visuomenę“.
Kad paremtų savo naująją ekonominę politiką, EKRE siekia išbandyti kietą kaip akmuo Estijos finansinę reputaciją ir užsitarnautą pagarbą tarp reitingų agentūrų. Užsieniečiams toliau nebebus leidžiama pirkti žemę, skirtą žemės ūkiui ar miškininkystei.
Tačiau tai nereiškia, kad EKRE yra tiesiog dar viena tipinė Europos populistų grupė. Daugelis jos giminingų žemyno partijų yra griežtai prorusiškos. Vizito Taline metu, Nacionalinio sambūrio lyderė Marine Le Pen pareiškė, kad jeigu ji būtų Prancūzijos prezidentė, nebūtų siuntusi Prancūzijos karių į Tapos karinę bazę Estijoje.
EKRE buvo kaip reikiant sugėdinta. Partija reikalavo, kad jiems būtų grąžintos teritorijos (Narvos upės rytinėje pusėje ir Pečori pietryčių regione), kurias 20 a. 5-ajame dešimtmetyje iš Estijos atėmė ir Sovietų respublikai atidavė Stalinas. Partijos prašymų apriboti rusiškai kalbančių Estijos mažumų teises taip pat negalėtum palaikyti palankiais Rusijai.
Dar vienas ryškus skirtumas yra tas, kad EKRE beveik neslėpė savo pasisakymų, kuriuos kai kurie galėjo palaikyti neonacistiniais. Žinoma, kitos Europos populistų partijos taip pat buvo apkaltintos aliuzijomis į „Blut und Boden“ (liet. Kraujas ir žemė) idėjas.
Nyderlandų Demokratijos forumo vadovas savo kalboje pavartojo idėjos „kaip išlaikyti Europą kuo baltesnę“ eufemizmą, išreikštą terminu „borealinis“. Tačiau pastaraisiais metais EKRE nariai ir partijos jaunuolių judėjimas „Blue Awakening“, kasmet vasario 24-ąją, per Nepriklausomybės dieną, Talinui istoriškai svarbioje vietoje organizuojantis eitynes su fakelais, tokias abejotinas simpatijas – tebūnie tai teigiamas Hitlerio „įdarbinimo programos“ vertinimas ar Holokausto įvykių iškraipymas – demonstruoja kur kas dažniau.
Praėjusį mėnesį Estijos savaitraštyje „Eesti Espress“ buvo atskleista, kad buvęs judėjimo „Blue Awakening“ lyderis Ruubenas Kaalepas, kuris buvo išrinktas į parlamentą, pasižymi įspūdinga antisemitinių pasisakymų istorija. Ironiška, kad R. Kaalepas buvo išrinktas ir Riigikogu partijos „Saviraiškos laisvės palaikymo grupės“ pirmininku.
Kelias į valdžią
Kaip nutiko, kad ši kontroversiška partija prisijungė prie šalies valdžios?
Rinkimus laimėjusi liberalioji Reformų partija (Reformierakond) nedelsiant atmetė galimybę diskutuoti apie koaliciją su EKRE, todėl visi tikėjosi, kad populistams teks dar ketverius metus praleisti opozicijoje. Tačiau EKRE – ne pirmoji į Estijos politiką įžengusi populistų partija.
1991 m. įkurta Centro partija (Keskerakond) propagavo kairiojo sparno populizmą, nukreiptą į atsvaros (valstybės kišimasis, didesnės pensijos, progresinė mokesčių sistema) užtikrinimą griežtoms 20 a. pab. ir 21 a. pr. laisvosios rinkos reformoms.
Partija dėmesį nukreipė ir į rusiškai kalbančias mažumas, skatindama mažiau „estocentrinę“ integracijos politiką ir santykių su Rusija normalizavimą. 2004 m. partija su Vladimiru Putino partija „Vieningoji Rusija“ netgi sudarė bendradarbiavimo susitarimą.
Dėl autoritarinių ilgalaikio lyderio Edgaro Savisaaro pažiūrų ir daugelio ekscentriškų skandalų, į kuriuos jis įsivėlė, Centro partija buvo išstumta. Nacionaliniu lygmeniu ji valdė trumpai, kol Talinas dėl jame gyvenančių Rusiją palaikančių asmenų (turinčių teisę dalyvauti vietos rinkimuose) tapo jų privačia karalyste.
Situacija pasikeitė politiškai karštą 2016 m. rudenį. Po sekinamai ilgai užsitęsusių prezidento rinkimų, visuomenę pribloškė dvi nedidelės politinės revoliucijos. Centro partijos įkūrėją E. Savisaarą pakeitė Juri Ratas, atstovaujantis jaunesnei, nuosaikesnei kartai, o nuo 1999 m. valdanti Reformų partija buvo išvyta iš ministro pirmininko rezidencijos Stenbocki Maja. Joje apsigyveno naujas gyventojas – J. Ratas.
Jaunesni koalicijos partneriai IRL (konservatoriai) ir SDE (socialdemokratai), pasipiktinę pasipuikuoti mėgstančių „amžinųjų“ liberalų elgesiu ir tuo, kaip jie sprendė Talino uoste vykstančios korupcijos reikalus, tapo centristais. Pasak daugelio, tai buvo pati keisčiausia santuoka iš išskaičiavimo: tvirta nesikišimo politika bei NATO prijaučiančia politika garsėjanti IRL ir Centro partija buvo du atskiri poliai.
Bet pagrindinis įtampos tarp naujosios valdžios šaltinis būtų IRL ir SDE santykiai. Pirmieji pradėjo agituoti prieš vadinamąjį „Marakešo paktą“ – pasaulinį Jungtinių Tautų migracijos susitarimą. Tai lėmė, kad 2018 m. lapkritį antrieji ėmėsi iniciatyvos perduoti šį paktą parlamentui (kuris balsavo „už“).
Akivaizdi kaprizingo IRL elgesio priežastis – konkurento EKRE pirmavimas nuomonės apklausose. IRL net pakeitė pavadinimą ir tapo „Tėvynės partija“ (Isamma) – partija ir vėl pasivadino taip, kaip vadinosi 20 a. 10-ojo dešimtmečio šlovės dienomis.
Kvietimas prisijungti
Kovo mėnesį EKRE nariai Riigikogu parlamente užėmė devynioliką vietų ir liko treti po Reformų ir Centro partijų. Koks būtų geriausias būdas „neutralizuoti“ partiją ir jos radikalias idėjas? „Tėvynės“ lyderiai nusprendė, kad yra tik vienas efektyvus būdas – pakviesti EKRE prisijungti prie valdžios ir priversti partiją prisiimti atsakomybę už nepopuliarias politines priemones.
Ta pati „gudrybė“ 2016 m. buvo taikoma ir Centro partijai – užsienio diplomatų Taline ir Briuselyje (ES, NATO) baimės, kad Estija pasuks nežinomu, provakarietišku keliu, neišsipildė.
Tėvynės partijai įgyvendinti šią filosofiją gana netikėtai pasiūlė Centro partija. Kovo 11 d. Centro partijos lyderis J. Ratas pranešė, kad jo partija yra pasirengusi pradėti derybas dėl naujos koalicijos formavimo su Tėvynės partija ir... EKRE. Analitikai, žurnalistai ir kolegos politikai prarado žadą.
Kaip J. Ratas, kurio valdoma partija neteko vienos vietos, galėjo nustumti šalin Reformų partiją ir tvirtinti, kad Reformų ir Centro partijų GroKo nepasiteisins? Jų ir EKRE ideologiniai skirtumai buvo žymiai didesni. Kas iš to būtų rusiškai kalbantiems Centro partijos apologetams, kurie, panašu, trokšta E. Savisaaro ir jo atvirų socio-ekonominių idėjų? Nuomonės apklausose partijos populiarumas staiga ėmė mažėti ir ši tendencija tęsiasi iki šiol.
Grįsdamas savo įspūdingą sprendimą, J. Ratas naudojosi tuo pačiu argumentu, kaip ir Tėvynės partijos vadovas: sakė siekiantis atsverti EKRE partiją. Nors galbūt būtų galima ir kitaip paaškinti J. Rato politinį pučą ir supratingą Centro partijos atsaką. Partija paprasčiausiai nenorėjo ir vėl likti opozicijoje.
Nuotykis su EKRE (kurį paskatino buvęs prezidentas Rüütel) taip pat turėjo suteikti galimybę ir toliau „taisyti“ Estijos laisvosios rinkos dogmatizmą. Tėvynės partija gal ir nerimavo dėl šios perspektyvos, tačiau veikiausiai ji ir toliau laikysis savo „atsvaros“ mantros. Lieka vienas klausimas: ar tai, EKRE atveju, tikrai duos naudos?
Rinkėjai svarbiau
Pastarosios patirtys su dešiniojo sparno populistų partijomis, patekusiomis tarp Europos valdančiųjų, iliustruoja, kad jos laikysis dviejų kelių: darys įtaką sprendimų priėmimo procesui ir tęs savo kryžiaus žygius prieš „sistemą“, „giluminę valstybę“ ir pan., kad patenkintų savo rinkėjus ir sukeltų spaudimą savo koalicijos partneriams.
Italijoje ir Austrijoje šis modelis pasiteisino (Austrijos valdžia žlugo dėl kitos priežasties – stačiokiškos FPO lyderio korupcijos), Suomijoje jis pasiteisino tik iš dalies: 2015 m. prie valdžios prisijungusi save „Tikraisiais suomiais“ (Perussuomalaiset) vadinanti partija baigė savo veiklą, nors keletas jos aktyvistų ir laimėjo praeito vasario rinkimus.
EKRE bandys vykdyti panašią strategiją. Dviem partijos lyderiams, tėvui ir sūnui Martui ir Martinui Helme, pavyko užimti svarbius ministrų postus. Vidaus reikalų ministras Martas atsakingas už viešąją tvarką ir vidaus saugumą, įskaitant žvalgybą, pilietybės klausimus ir t.t. – perspektyvą, kurią mėgsta ne visi. Būdamas finansų ministru, Martinas stengiasi sutrukdyti didesnei eurozonos integracijai ir bando pasiūlyti estišką „trumponomikos“ versiją – idėją, kuri tikrai nepatiks „E-Stonia“ užsienio investitoriams ir verslininkams.
Tuo tarpu „Helmes“ pavyko sėkmingai atlikti savo natūralų provokatoriaus vaidmenį. Vienas to padarinių – Estijos žurnalistų ir intelektualų išreiškšta baimė dėl spaudos laisvės. Pasak jų, greitu metu saviraiškos laisvei gali imti grėsti pavojus.
Kaimynų problema
Lietuva ir Latvija, be abejonės, Estijos raidą stebėjo mažų mažiausiai su dideliu susidomėjimu. Nors kai kurie Lietuvos politikai sukritikavo Estijos prezidentės Kaljulaid balandžio mėnesio vizitą į Maskvą, pasireiškė daug svarbesnė su Estija susijusi problema.
Problema, galinti paveikti Baltijos šalių bendradarbiavimą. Ir ne todėl, kad EKRE kadaise nepritarė „Rail Baltica“ projektui. Veikiausiai politinis sąmyšis ir poliarizacija Estijoje ir toliau didės, ir net gali būti, kad Centro partija sugrius, o nusivylę rusakalbiai jos šalininkai įkurs naują partiją (kurią parems E. Savisaaras?).
Rusija nebūtų Rusija, jeigu nebandytų pasinaudoti tokia nepastovia kaimyninės šalies padėtimi. Šį scenarijų apmąstyti turės ir Lietuva su Latvija – nors ir negalima jų kaltinti už piktdžiugą dėl šiaurėje nutolusios „Yule“ respublikos.
Galbūt Estijos demokratija yra stipresnė nei mano T. H. Ilvesas ir sumišusių komentatorių legionas. Gal net būtų realistiškiau manyti, kad Ratas-II nepasieks finišo tiesiosios, ypač jeigu Tėvynės partija pastebės, kad EKRE nereikės turėti „atsvaros“. 2001 m. pavasarį, 26 socialinių mokslų aktyvistų grupė įspėjo apie „kaks Eestit“.
Pasak jų, kyla dvi Estijos, iš kurių viena nespės paskui staigius ekonomikos ir technologinius pokyčius ir kuriai bus sunku ištrūkti iš sudėtingos socialinės situacijos. Galbūt, jeigu būtų dėta daugiau pastangų spręsti mažiau sėkmingos „Eesti“ problemas, EKRE nebūtų pritraukusi šitiek rinkėjų (kas, žinoma, nereiškia, jog EKRE rinkėjai yra vien nuskurdę ir sunerimę „visuomenės nevykėliai“).
Bet nesvarbu, kaip J. Ratas ir Tėvynės partija priims EKRE, dienos, kai Estija moko savo pietinius kaimynus, turėtų išeiti į naudą.
Jeroenas Bultas yra olandų istorikas ir publicistas, kurio specializacija – Estijos, Latvijos ir Lietuvos politika.
