Investuotojas, filantropas, Vengrijos žydas, išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą ir įspūdingai praturtėjęs po jo – tokį trumpą George’o Soroso apibūdinimą papildyti galėtų ir daugybė jam priskiriamų tamsių epitetų ar sąmokslo teorijų. Gyvos jos ir garsiojo išeivio gimtojoje šalyje, kurioje jis tapo asmeniniu premjero Viktoro Orbano priešu. Organizacijos „Pilietinių laisvių sąjunga Europai“ vykdantysis direktorius Denesas Balazsas sako, kad V. Orbanas nevengia ir antisemitinių pustonių, tačiau tai netrukdo palaikyti gerų santykių su Izraeliu.
Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs D. Balazsas priduria, kad prieštaros tame nėra. Nereikėtų jos ieškoti ir prisiminus tai, jog pats V. Orbanas studijuoti į Oksfordą kadaise išvyko dėka finansinės G. Soroso įkurto fondo paramos, mat Vengrijos premjeras tiesiog išnaudoja tai, kas jam suteikia politinių dividendų, sako D. Balazsas.
„Aš nemanau, kad pats Orbanas yra antisemitas, kampanijoje prieš Sorosą jie tiesiog išnaudoja antisemitines nuotaikas – tai kyla ne iš asmeninės neapykantos, o iš politinių paskatų“, – LRT.lt sakė žmogaus teisių gynėjas, prieš tai kalbėjęs 9-oje Andrejaus Sacharovo saugumo konferencijoje, organizuotoje Vytauto Didžiojo universiteto.
– Savo pranešime jūs nupiešėte gana niūrų dabartinės Vengrijos vaizdinį, tačiau liberalų kritikuojamas Viktoras Orbanas juk politikoje jau veikia dešimtmečius. Kaip liko nepastebėti jo autokratiški polinkiai? Ar tai politinės opozicijos, žiniasklaidos, pilietinės visuomenės pasyvumo padarinys?
– Aš nemanau, kad tai yra pilietinės visuomenės ar žiniasklaidos kaltė – tai yra ekonominės krizės ir jo pergalės 2010 metais kombinacija. (...) Jis užsitikrino solidžią konstitucinę super-daugumą, daugiau kaip du trečdalius balsų parlamente. Šią galią jis panaudojo tam, kad transformuotų vidines demokratines sistemas, įskaitant Konstitucinį teismą, pakeistų pačią Konstituciją, ir tai jam leido išlikti valdžioje, kai visi kiti nusilpo. Nuo tada Orbanas naudoja savo politinę galią kaupti ekonominei galiai. Ir dabar turime situaciją, kurioje niekas negali mesti jam iššūkio, jo galia beveik absoliuti.
– Lyginote kampanijos prieš G. Sorosą plakatus su jau matytais propagandiniais plakatais prieš žydus nacių Vokietijoje, bet atkreipėte dėmesį, kad tai netrukdo V. Orbanui išlaikyti gerus santykius su Izraeliu ir asmeniškai Benjaminu Netanyahu. Gal galite apie tai papasakoti plačiau? Juk neseniai Lenkija ir Izraelis turėjo nemenką diplomatinį ginčą dėl lenkų dalyvavimo Holokauste interpretacijų. Kodėl į V. Orbaną žiūrima atlaidžiai?
– Tai atrodo kaip prieštaravimas, bet iš tikrųjų nėra. Gali būti draugais su Netanyahu, palaikyti konservatorius Izraelyje ir tuo pačiu vykdyti antisemitišką kampaniją Vengrijoje. Izraelis šiuo metu dažno laikomas apartheido valstybe dėl palestiniečių teisių pažeidimų. Aš nemanau, kad pats Orbanas yra antisemitas, kampanijoje prieš Sorosą jie tiesiog išnaudoja antisemitines nuotaikas – tai kyla ne iš asmeninės neapykantos, o iš politinių paskatų. Jis tai daro, nes jam tai yra geriausias būdas kovoti su nevyriausybinėmis organizacijomis, remiamomis Soroso.
– Palyginimai su nacių Vokietija gali atbaidyti ir atrodyti neįtikinančiais, nes tikriausiai sunku svarstant apie detales negalvoti apie visumą. Ką jūs sakote, kai susiduriate su skepticizmu, esą nieko panašaus negali kartotis, nes iš klaidų pasimokyta?
– Sunku yra nematyti analogijų tarp nacių vykdytų kampanijų prieš žydus ir kampanijos prieš George‘ą Sorosą. Yra daug panašumų, tačiau taip pat, žinoma, ir skirtumų – Vengrija nėra Vokietija 1930-aisiais. Tai vis dar demokratiška šalis, kurioje vyksta rinkimai, dėl politinių įsitikinimų žmonės nėra sodinami į kalėjimus ar siunčiami į koncentracijos stovyklas, Vengrija tebėra Europos Sąjungos narė, bent jau „ant popieriaus“. Ir nemanau, kad Vengrijos žydai susidurs su panašiais žiaurumais – kalbu tik apie tai, jog ši kampanija yra paremta antisemitiniais elementais.
– Užsiminėte apie įdomią ir fundamentalią problemą nevyriausybinėms organizacijoms – dažniausiai jos turi labai mažai narių, todėl autokratiški lyderiai gali lengvai kelti abejones dėl jų atstovaujamų grupių masto, legitimumo, ypač, jeigu jos finansuojamos iš užsienio. Kaip NVO įveikti šią problemą?
– Labai paprasta – joms reikia didinti narių skaičius, plėsti veiklą, sėkmingiau rinkti aukas iš piliečių. Problema Vengrijoje ir kitose šalyse ta, kad NVO dažnai išgyvena iš Europos Sąjungos fondų arba filantropiškų fondų, tačiau nepakankamai remiasi „namų resursais“. Tai suteiktų daugiau pasitikėjimo šiomis organizacijomis.
– Prieš kelias savaites V. Orbanas susitiko su Donaldu Trumpu Vašingtone ir atrodo, kad tai buvo tikrai draugiškas susitikimas. Ką jūs manote apie Vašingtono ir Briuselio pozicijas V. Orbano atžvilgiu?
– Viktoras Orbanas nebuvo kviestas į Jungtines Valstijas pastaruosius 30 metų, jis niekada negaudavo pakvietimo. Jei prisiminsime, kalba, kuri per naktį išgarsino Orbaną, buvo jo pasakyta 1989 m., pagerbiant vieną iš 1956-ųjų sukilimo didvyrių. Tuo metu visi užkulisiuose žinojo, kad sovietų kariai paliks Vengriją, buvo susitarimas toks tarp amerikiečių, sovietų ir vengrų. Vienintelis sovietų reikalavimas buvo toks, kad jie išvengtų viešo pažeminimo ir tai būtų padaryta tyliai, tačiau nepaisant susitarimo, jis nusprendė elgtis priešingai.
Orbanas viešoje kalboje pareikalavo sovietų karių pasitraukti ir taip išsyk išgarsėjo, nes tai atrodė kaip labai drąsus žingsnis. Tačiau jis visiškai prarado diplomatinio elito pasitikėjimą, amerikiečiai buvo labai pikti. Sovietai reikalavo tik vieno, ir čia pasirodo Orbanas, trisdešimties dar nesulaukęs politikas, kuris pasielgė priešingai. JAV diplomatai juo nepasitikėjo ir į šalį jis ilgai nebuvo kviestas, šis susitikimas tarp Trumpo ir jo buvo pirmas tokio lygio susitikimas.
Bet turint omenyje, kad Orbanas buvo pirmasis postą užimantis lyderis, kuris liaupsino Trumpą dar jo kampanijos metu, šis susitikimas yra labai vėlyvas. Dauguma mano, kad jis įvyko dėl to, jog Vengrija įsipareigojo pirkti ginklų iš JAV. Žinoma, jis gavo tai, ko norėjo – kvietimą į Baltuosius rūmus, tai buvo jo svajonė dešimtmečius. Ji išsipildė ne dėl to, kad amerikiečiai pritartų jo politikai, o dėl pasižadėjimo pirkti iš jų ginkluotę.
– Teko skaityti, kad Vengrijoje stengiamasi atstatyti prieštaringai vertinamo Miklošo Horthy reputaciją, o tai esą V. Orbano nuopelnas. Ar ir jūs tai matote ir kaip tai vertinate?
– Taip, tai tiesa. Orbanas perrašo istoriją savaip, jis atvirai kalba apie Horthy kaip apie žmogų, išgelbėjusį Vengriją nuo komunistinės diktatūros. Po Pirmojo pasaulinio karo iš tiesų buvo periodas, kai komunistai 1919 m. pateko į valdžią ir Horthy buvo tas, kuris pakeitė šalies politinį kursą. Bet jis atsakingas dėl baisių dalykų, padarytų Vengrijos žydams, jis buvo tas, kuris pritarė jų diskriminacijai dideliu mastu – žydų dalyvavimas viešajame gyvenime buvo apribotas, taip pat jų vietos universitetuose arba tam tikrose profesijose.
Vengrija priėmė antisemitiškus įstatymus 3-iajame dešimtmetyje, kai Hitleris dar nebuvo valdžioje ir sėdėjo Bavarijos kalėjime. Nėra abejonių, kad iš žmogaus teisių perspektyvos jis buvo baisi persona. Vengrijos dalyvavimas kartu su Vokietija Antrajame pasauliniame kare buvo tiesioginė pasekmė Pirmojo pasaulinio karo – Trianono sutartimi Vengrija prarado trečdalį teritorijos ir populiacijos, dėl to Vengrija palankiai žiūrėjo į Hitlerį, pažadėjusį padėti susigrąžinti dalį jų. Nemanau, tiesa, kad tai vien Horthy atsakomybėje, tačiau pats faktas, kad Orbanas perrašo istoriją ir išvaduoja jį nuo visų istorinių atsakomybių, manau, yra pavojingas.
– O kokia nuomonė visuomenėje vyrauja apie M. Horthy?
– Tai platus klausimas, nėra vieno atsakymo, kaip jį vertina vengrai. Horthy daugumos kairiųjų laikomas nedemokratišku, diskriminuojančiu lyderiu, dešinieji veikiausiai jį vertina kitaip, yra geresnės nuomonės.
