Praėjusių metų birželio 8-tosios rytą aukštos parengties 82-osios oro desanto divizijos kariai pakilo iš savo bazės Fort Brage Šiaurės Karolinoje, perskrido Atlanto vandenyną ir po mažiau nei aštuoniolikos valandų, įveikę beveik 8 tūkst. kilometrų, parašiutais nusileido Lietuvoje.
Operacija, kuri atspindėjo Rusijos gebėjimą gausias pajėgas vos per kelias valandas pergabenti tūkstančius kilometrų, taip pat pademonstravo ir besikeičiančią atgrasymo politiką Baltijos šalyse.
„Mūsų atgrasymo pozicija yra paremta gebėjimu [sutelkti] transatlantinius karinius pastiprinimus“, rašoma bendrame NATO pareiškime tą patį mėnesį vykusiame susitikime Briuselyje.
Didesnio karinio mobilumo siekis, įskaitant ir bendradarbiavimą su ES, nustelbė siekį didinti aljanso karines pajėgas Baltijos šalyse, skirtas atbaidyti Rusiją. Ši pozicija žymiai skirasi nuo tos, kuri buvo priimta žymiajame 2016 m. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje.
Tada Baltijos šalyse ir Lenkijoje buvo įkurti NATO priešakinių pajėgų batalionai, kurie teoriškai užtikrino, kad krizės metu, norėdami greitai mobilizuoti sąjunginkų paramą, aljanso nariai išvengs apsunkinančių biurokratinių procedūrų. Tačiau bėgant metams po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir karo rytinėje Ukrainoje, keitėsi ir Baltijos šalių atgrasymo politikos strategija.
Lietuva vadovaus ES kariuomenės mobilumo programai
„Tarp ES ir NATO šalių mažėja skubos suvokimas; pasak jų, priešakinių pajėgų batalionai savo darbą atlieka, – kalbėjo Londono Karališkųjų ginkluotųjų pajėgų instituto tyrėja Elisabeth Braw. – Nemanau, kad bus siekiama kažko daugiau.“
Kalbant apie atgrasymą, „reikia, kad pajėgos būtų vietoje, arba kad jas būtų įmanoma kuo greičiau atgabenti“, – sakė E. Braw.
Pasak E. Braw, kariuomenės mobilumo akcentavimas nebūtinai lemia Baltijos šalių atgrasymo politikos pokyčius, bet yra itin svarbus žingsnis, dėl kurio „Jungtinės Valstijos vis demonstruoja karių perdislokavimo galimybes tarp JAV ir Europos“.
Gegužės 14-ąją Briuselyje Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis su kitomis 22 šalimis narėmis pasirašė Europos gynybos agentūros (EGA) inicijuotą ES kariuomenės mobilumo programą.
Šiuo metu, kiekvieną kartą, kai NATO pajėgos perkelia karius tarp Europos šalių, jos susiduria su net kelias savaites besitęsiančiomis biurokratinėmis kliūtimis.
Antradienį pasirašyta programa yra panaši į jau vykdomą Nyderlandų vadovaujamą Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) iniciatyvą, skirtą palengvinti karinių pajėgų judėjimą tarp ES šalių.
Tačiau, pasak E. Braw, ši programa dar „neišpildė savo pažadų“, o naujoji iniciatyva iliustruoja tai, kad ES reikia „surasti aiškų būdą“, kaip per kariuomenės mobilumą įvykdyti atgrasymo politiką.
Lietuvos krašto apsaugos ministras rašytiniame pranešime „LRT English“ teigia, kad antradienį priimtas susitarimas „nesidubliuoja, bet sutampa su jau vykdomomis iniciatyvomis, skirtomis palengvinti kariuomenės mobilumą“.
„Lietuvių vadovaujama grupė supaprastins leidimo kirsti sienas gavimo procesą“, tuo tarpu „kita grupė prižiūrės karinės įrangos gabenimo per muitinę procedūras“, rašoma pranešime.
„Sukaupti EGA ištekliai ir patirtis bus panaudoti bandant įgyvendinti šią programą, o PESCO pasinaudos jais siekdama savo tikslų.“
Tačiau, anot Krašto apsaugos ministerijos, Airija prie šios programos prisijungti atsisakė.
NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje narė Nyderlandai vadovauja vienam iš 34 PESCO projektų, kurio tikslas – palengvinti muitinių procedūras ir užtikrinti infrastruktūrines galimybes laisvai judėti per nykstančias Europos sienas.
„Tiesą sakant, yra nesuskaičiuojama daugybė klausimų ir reikalų, – kalbėjo Nyderlandų gynybos atašė Lietuvoje, pulkininkas leitenantas Benedictusas Rijnenbergas. – Turi būti išvystyta infrastruktūra ir atlikti administraciniai darbai.”
Atgrasymo politikos įgyvendinimas Baltijos šalyse
„Tai – vienas iš pavyzdžių, kai karių dislokacija ir operacijos greitis taktiniame lygmenyje turi ir strateginių padarinių“, – teigė „Chatham House“ analitikas Keiras Gilesas, kalbėdamas apie aštuoniolika valandų trukusį karių iš 82-osios oro desanto divizijos perkėlimą į Lietuvą.
„Apmaudu, kad dėl įsišaknijusios biurokratijos Jungtinių Valstijų kariai turi skristi per Atlantą, kad užtikrintų karių dislokacijos greitį, kuriuo NATO šalims Europoje pasirūpinti nepavyksta“, – kalbėjo K. Gilesas.
Nepaisant „JAV kariuomenės pastangų Europoje skatinti „kariuomenės Šengeno“ idėją, – kalbėjo K. Gilesas, – dar viena kariuomenės mobilumo iniciatyva šalia PESCO tik įrodo, kokia sudėtinga ši užduotis“. Didėja rizika, kad „vietoje konkrečių veiksmų atsiras dar daugiau biurokratijos“, teigė K. Gilesas.
Neplanuotas karines pratybas vykdanti Rusija jau ne kartą perkėlė brigados dydžio vienetus greta Baltijos šalių sienų.
„Neturėtų būti taip, kad vienintelė šalis Europoje, galinti užtikrinti greitą didelio karių skaičiaus dislokaciją, yra Rusija“, – kalbėjo K. Gilesas.
Nepaisant to, kad priešakinių pajėgų batalione tarnauja ir „neproporcingai didele atgrasymo politika rūpinasi ganėtinai mažai karių, atgrasymas taip pat priklauso nuo galimybės staigiai sustiprinti fronto linijos valstybes“, – teigė K. Gilesas.
Buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas anksčiau žurnalistams minėjo, jog „reikia demonstruoti galimybę greitai judėti Europoje, kad potencialūs priešininkai sakytų, jog „jie gali judėti sparčiai ir su daug karių“.
Nepaisant nepritarimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje, idėjų kalvė „RAND Corporation“ 2018 m. tvirtino, kad „Šaltojo karo lygmens išteklių perskirstymo [prieš Rusiją] problema yra mažai tikėtina ir nereikalinga“. Tai buvo esminis lūžis po itin dažnai minimo 2016 m. „RAND“ tyrimo, po kurio buvo raginama telkti daugiau nuolatinių karinių pajėgų Baltijos šalyse.
Vis dėlto panašu, kad prieš ES imantis realių veiksmų, Europa išvys dar daugiau transatlantinių dislokacijų, net jei Lenkijoje ir bus įkurta „Fort Trump“ karinė bazė.
„Deja, faktas yra tas, kad šiuo metu nedelsiant karines pajėgas [Europoje] perkelti gali tik JAV“, – teigė „Chatham House“ analitikas K. Gilesas.
