Pasaulyje

2019.05.26 13:23

Praeitis, kuri gyva: kaip monarchijos išgyvena 21-ą amžių?

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.05.26 13:23

Prieš kelias savaites pasaulio žiniasklaidos dėmesį traukė viena kitai tolimos šalys Jungtinė Karalystė ir Tailandas, dar prieš kelias akiratyje atsidūrė Japonija. Tačiau jokių sukrėtimų nė vienoje iš jų neįvyko – labiau skirtingoms nei panašioms valstybėms bendra yra tai, jog visos trys išsaugo valdymo formas, kuriose aktualų vaidmenį tebeturi monarchai. Ir aptarinėjami buvo būtent jie.

Iš daugiau kaip 40 pasaulio monarchijų – tikrų ar tik simbolinių – nė vienos nerastume tik dviejuose žemynuose – Pietų Amerikoje ir Antarktidoje. Bet ir valstybėse, kur karaliai ir karalienės aptinkami jau tik istorijos vadovėliuose, smalsumą žadina svetur matomi spalvingi ir pompastiški sosto perėmimai, karališkosios vestuvės ar, kaip visai neseniai Jungtinėje Karalystėje, monarchų šeimos pagausėjimas.

2011 m. įvykusias princo Williamo ir Kate Middleton vestuves, nepaisant to, jog šios vyko darbo valandomis, tiesiogiai stebėjo 21 proc. Lietuvos gyventojų, arba 672 tūkst. žmonių, skelbė tyrimų bendrovė „TNS LT“. Lietuva – ne išimtis, mat visame pasaulyje tuoktuves stebėjo apytikriai 2 milijardai žmonių. Apie tai, jog britų karališkoji šeima gegužės pradžioje pasipildė nauju nariu, bent nugirdo veikiausiai taip pat dažnas.

Britas monarchijos neatsisakytų, Lietuvai nerekomenduotų

Monarchiją kai kas laiko anachronizmu – paveldu iš praeities, kuris nebeatitinka Vakaruose dominuojančio požiūrio į valstybės valdymą ar, pavyzdžiui, lyčių padėtį. Kai gegužės 1-ąją Japonijos imperatoriaus pareigas iš savo tėvo perėmė Naruhito, šalia nebuvo nė vienos karališkosios šeimos moters – nors ilgoje šalies istorijoje būta ir valdovių, nuo 1947 m. monarchijos taisyklės tą draudžia, kaip ir šeimos moterų dalyvavimą intronizacijos ceremonijoje apskritai. Neįprasta ir liberalu buvo jau tai, kad ją stebėjo premjero Shinzo Abe blokui priklausanti parlamentarė.

Dažnai kritikuojamas ir pats valdžios perdavimo principas, kuriuo remiasi kiekviena monarchija, – jog ši paveldima remiantis kraujo ryšiu, o ne sugebėjimais ir nuopelnais, kaip įprasta meritokratijos idealais gyvenančiose ar jų bent jau siekiančiose Vakarų šalyse.

Monarchijos gynybos argumentai akcentuoja tai, kad valdovai yra nesaistomi rinkimų ciklų, todėl gali priimti patys arba raginti politikus priimti į ilgalaikę gerovę orientuotus sprendimus, kartais – nepopuliarius, bet reikalingus. Karališkosios šeimos atžalos ugdomos ir lavinamos taip, kad taptų šalies autoritetais, ir interesų konfliktai, neteisėtos lobistinės įtakos, pinigų ar dėmesio siekis yra realybė, kur kas labiau būdinga rinktiems politikams nei šių dienų konstituciniams monarchams.

Lietuvoje gyvenantis britas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas monarchijos nauda savo šaliai neabejoja ir sako, kad jos šalininkai nusveria priešininkus.

„Per vestuves ar laidotuves į gatves išreikšti jausmų ar palaikymo išeina daugybė žmonių ir sunku būtų pasakyti, kad nebėra monarchijos auros ar magijos. Ji egzistuoja ir gal tai viena priežasčių, kodėl turime tą sistemą“, – sako LRT.lt pašnekovas.

„Ypač dabar, kai yra krizė parlamente ir vyriausybėje, vienintelis stabilumo faktorius yra karalienė. Tai yra daugiau nei žmogus, kartu tai ir simbolis. Britai turi jausmą – jeigu parlamentas dega, karūna nedega. Britams krizės metu tai yra komfortas – pavyzdinga šeima, kuri taria vilties žodį, ir aš manau, to neverta atsisakyti. Kodėl reikėtų?“ – priduria M. Haroldas, pajuokaudamas, kad Lietuvai ieškoti karaliaus ar karalienės taip pat nesiūlytų.

Neįtikintų jo ir argumentas, jog monarchija „kainuoja“. Suskaičiuota, jog 2017 m. vienam britų mokesčių mokėtojui karališkosios šeimos išlaikymas kainavo mažiau nei svarą – 79 euro centus.

Už pažabotą korupciją skolingi ir karaliams

Trys konstitucinės Šiaurės šalių monarchijos – Danija, Norvegija ir Švedija – kaip diena ir naktis skiriasi nuo, pavyzdžiui, Persijos įlankos karalysčių, ir valdovai jose atlieka veikiau simbolines, reprezentacines funkcijas. Tačiau taip buvo ne visuomet – dar 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje švedų ir danų monarchai vidaus politikoje buvo aktyvesni, siekė daryti įtaką vyriausybėms ar šias net nušalinti, bet susidūrė su visuomenės pasipriešinimu.

Jei nuo to laiko nusistovėjusį status quo būtų bandoma pakeisti, reakcija būtų nesunkiai prognozuojama, sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkas dr. Liutauras Gudžinskas. Tiesa, diskusijos apie valdymo formos pakeitimus taip pat nevyksta, jomis pasitikima, priduria pašnekovas.

„Daugiausia diskusijų kyla, jeigu įvyksta kokie nors skandalai, vienas iš pavyzdžių galėtų būti susijęs su Švedijos dabartiniu karaliumi – 2010 metais buvo parašyta knyga, iš kurios paaiškėjo, kad jis jaunystėje lankydavosi įvairiuose ne visai geros reputacijos klubuose. Bet pasekmė veikiau yra tik pakitęs asmeninis vertinimas, ne institucijos“, – teigia jis.

Kelių žurnalistų sudarytoje knygoje „Karlas XVI Gustavas – monarchas prieš savo valią“ skelbta, esą jaunystėje karalius dalyvaudavo kriminalinio elito rengtuose vakarėliuose, buvo neištikimas žmonai. Praėjus metams daryta apklausa parodė, kad daugiau kaip pusė švedų (59 proc.) tikisi, jog per artimiausią dešimtmetį monarchas perleis valdžią sosto įpėdinei, princesei Viktorijai. Kol kas tai neįvyko.

Kaip paaiškina L. Gudžinskas, korupcijos įveiką tyrinėjantys politologai ir istorikai yra pastebėję teigiamą monarchijos įtaką konstitucinėse monarchijose.

„Danija ar Švedija su korupcija ėmėsi rimtai kovoti 19 a., kai susidūrė su išorės grėsmėmis: Danija – iš augančios Prūsijos, Švedija – iš Rusijos, atėmusios Suomiją. Tuo metu buvo absoliutinė monarcho valdžia ir taip jis galėjo lengviau imtis priemonių korupcijai įveikti ir kartu stabilizuoti, konsoliduoti valstybės aparatą ir įtvirtinti meritokratijos taisykles. Po kiek laiko, kai buvo suteikta visuotinė rinkimų teisė ir atsirado politinės partijos, jos veikė jau labai stipriai institucionalizuotose sistemose, kurių valstybės tarnyba buvo labai aiškiu meritokratiniu pagrindu įtvirtinta, ir partijos negalėjo užsiimti patronažu. Šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino monarchas, bet tai yra istoriniai procesai, kurių susimuliuoti neišeitų“, – LRT.lt sakė politologas.

Marga istorija

Istorikas Andrius Grodis sako, kad nėra vieno ir apibendrinančio paaiškinimo, kodėl monarchijų nestokojusioje 19 a. pabaigos Europoje vienos jų išnyko, o kitos mutavo, likdamos simbolinėmis. Ypač konservatyvioms monarchijoms, kaip Rusijoje ar Austrijos-Vengrijos imperijoje, prireikė išorinio sukrėtimo – Antrojo pasaulinio karo, – kad jų valdžia būtų išjudinta, o pavyzdžiui, Anglijoje permainos prasidėjo anksčiau ir vyko lėčiau.

„Tam tikrais momentais, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, kova tarp monarcho ir parlamento nusverdavo į vieną ar kitą pusę. 16 amžiaus Anglijoje buvo labai stiprūs monarchai, kaip Henrikas VIII ar Elžbieta I, bet jie sugebėjo su parlamentu rasti kompromisą ir bendradarbiauti stiprindami valstybę. Vėliau kontekstas keičiasi – kadangi Elžbieta neturi palikuonių, ateina monarchas iš Škotijos, o parlamentas jau pripratęs turėti nišą reikštis valdžioje, ir tai sukelia garsiąją Anglijos revoliuciją 17 amžiuje. Iš esmės visas amžius yra revoliucinis, per jį monarchija po truputį netenka galios“, – teigė LRT.lt kalbintas A. Grodis.

Be to, intelektualiniuose laikmečio svarstymuose atsirado naujų idėjų, kaip turėtų koegzistuoti skirtingos valdžios šakos, kiek galios turi atitekti piliečiams, sako Vilniaus universiteto mokslininkas, kaip pavyzdį primindamas visuomenės sutarties teoriją.

Britanijos sistema, parlamentui perimant valdžios prerogatyvas iš monarchijos, tapo užkrečiamu pavyzdžiu, tačiau daug kur įtakos turėjo ir kiti faktoriai. „Abiejų Tautų Respublikoje buvę Saksų valdovai dažnai nemokėjo lenkų kalbos, jau nekalbant apie lietuvių, rezidavo Saksonijoje ir leido parlamentui tvirčiau suimti valdžią“, – artimą atvejį nurodė istorikas.