Šaltojo karo metais JAV ir Sovietų Sąjunga kūrė ambicingus projektus, kaip išgręžti pačią giliausią skylę Žemėje, rašo BBC.
Šiaurės poliaratyje, Rusijoje, esantis ežerų, girių, ūkanų ir sniego apsuptas Kolos pusiasalis atrodo tarsi pasakoje. Tačiau gamtos grožybių apsuptyje stūkso apleistos Sovietų mokslinių tyrimų stoties griuvėsiai. Griūvančio pastato betoninėse grindyse įtaisytas sunkus, aprūdijęs metalinis dangtis, kurį prilaiko aplink jį išrikiuoti masyvūs ir ne mažiau aprudiję varžtai.
Yra manančių, kad tai – durys į pragarą.
Bet iš tiesų tai – Kolos gręžinys, giliausia žmogaus išgręžta skylė Žemėje. 12,2 km gylio gręžinys toks gilus, kad kai kurie vietiniai tikina, jog iš jo sklinda pragare kankinamų sielų šauksmai. Gręždami šį gręžinį sovietai užtruko dvidešimt metų. Pro Žemės plutą pragręžus vos trečdalį 12,2 km, posovietinėje Rusijoje prasidėjo suirutė, todėl gręžimo projektas buvo sustabdytas, rašoma BBC.
Toks gilus sovietų gręžinys – ne vienintelis. Šaltojo karo metu supervalstybės varžėsi, kuri giliau pragręš Žemės plutą ar net pasieks planetos mantiją.
Dabar savo jėgas išbandyti panoro ir Japonija.
„Gręžimo darbai prasidėjo geležinės uždangos metu“, – pasakoja Vokietijos tarptautinės gręžimo programos mokslininkas Uli Harmsas, kartu su Vokietijos priešininkais dirbęs Kolos gręžinyje. – Žinoma, tarp mūsų vyko konkurencija. Vienas tai lėmusių motyvų buvo tas, kad rusai slėpė duomenis apie gręžimo darbus.“
„Gręžti pradėję rusai tikino, kad pasiekė vandenį, bet daugelis mokslininkų tuo paprasčiausiai netikėjo. Vakarų mokslininkai buvo įsitikinę, kad 5 km gylyje Žemės pluta tokia tanki, kad per ją negali prasiskverbti vanduo“, – kalbėjo mokslininkas.
„Pagrindinis [naujojo] projekto tikslas yra ištirti šiuo metu egzistuojančios mantijos mėginius, – BBC kalbėjo Japonijos jūrų ir žemės mokslų bei technologijų agentūros programos vadovas Seanas Toczko. – Tokiose vietose kaip Omanas mantija yra arti Žemės paviršiaus. Bet tai – prieš milijonus metų egzistavusi mantija.“
„Tarp jų skirtumas toks, kaip tarp gyvo dinozauro ir dinozaurų kaulų fosilijų“, – šmaikštavo S. Toczko.
Kaip ir kosminės lenktynės, Žemės gelmių tyrinėjimo lenktynės taip pat buvo proga šalims pademonstruoti inžinerinį meistriškumą, pažangiausias technologijas ir talentus. Mokslininkai bandė patekti ten, kur dar nebuvo nė vienas žmogus. Iš šių labai gilių gręžinių surinkti uolienų pavyzdžiai mokslui galimai buvo tokie pat reikšmingi, kaip ir iš mėnulio pargabenti „NASA“ radiniai. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad šį kartą amerikiečiai lenktynėse nenugalėjo. Tiesą sakant, jų nelaimėjo niekas.
Pasak BBC, šiose lenktynėse pirmąjį gražtą į Žemės gelmes įleido Jungtinės Valstijos. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje susibūrusi amerikiečių draugija sudarė pirmąjį rimtą planą kaip pasiekti Žemės mantiją. Ši draugija buvo neoficiali JAV mokslinės bendruomenės entuziastų suburta grupė. Jų bandymas pragręžti Žemės plutą ir pasiekti mantiją buvo pavadintas „Project Mohole“ (Moho paviršius – riba tarp žemės plutos ir mantijos, pavadinta kroatų seismologo Andrijaus Mohorovičičiaus vardu). Toks pavadinimas buvo suteiktas dėl Moho paviršiaus, kuris skiria Žemės plutą nuo mantijos.
Bet JAV mokslininkai, kurių ekspediciją stebėjo rašytojas Johnas Steinbeckas, nutarė ne gręžti labai gilią skylę, o sutrumpinti kelią mantijos link ir gręžinį pradėti Ramiojo vandenyno dugne, šalia Meksikai priklausančios Gvadalupės salos.
Jų sprendimo privalumas buvo toks, kad Žemės pluta vandenyno dugne yra plonesnė. Bet jis turėjo ir trūkumų – ploniausia pluta dažniausiai būna giliausioje vandenyno vietoje.
Sovietai Žemę gręžti pradėjo 1970 m. Šiaurės poliaratyje. Galiausiai 1990 m. vokiečiai Bavarijos regione taip pat pradėjo vykdyti gręžimo programą ir išgręžė 9 km gylio skylę, rašoma BBC.
Mokslininkai susidūrė su ta pačia problema, kaip ir vykdant misiją į mėnulį. Kad šios ekspedicijos vyktų sėkmingai, reikėjo sukurti visiškai naujas technologijas.
Kuomet 1961 m. „Project Mohole“ dalyviai ėmė gręžti vandenyno dugną, naftos ir dujų gręžinių vandenynuose dar nebuvo. Tada dar niekas nebuvo išradęs tokių esminių technologijų kaip dinaminės padėties nustatymo sistema, leidžianti gręžimo laivui likti nustatytoje gręžinio vietoje. To meto inžinieriams reikėjo improvizuoti. Todėl siekdami, kad laivas gręžinyje laikytųsi stabiliai, jie prie gręžimo laivo šonų pritaisė laivasraigčių sistemą.
„Rusų patirtis atskleidė, kad reikia gręžti kuo vertikalesnėje padėtyje, nes kitaip padidėja grąžtų sukimo momentas ir todėl pasikeičia gręžimo kampas, – kalbėjo U. Harmsas. – Problemos sprendimas buvo tobulinti vertikalaus gręžimo sistemas. Dabar jos – įprastas dalykas pramonėje, tačiau jos buvo išrastos tik Vokiečių gręžimo programos vykdymo metu.“
Tačiau visos šios ekspedicijos baigėsi nusivylimu. Po nesėkmingos ekspedicijų pradžios sekė gręžimą apsunkinančios kliūtys. Vėliau technikai trukdė aukšta Žemės gelmių temperatūra, ekspedicijoms buvo nepalanki jų kaina ir susiklosčiusios politinės aplinkybės. Visa tai sugriovė mokslininkų svajones gręžti dar giliau ir pagerinti giliausios skylės Žemėje rekordą, rašoma BBC.
Keletą metų iki Neilo Armstrongo išsilaipinimo mėnulyje, Jungtinių valstijų Kongresas nutraukė nenumaldomai didėjančių išlaidų reikalaujančio „Project Mohole“ finansavimą.
Kelių metrų bazalto, į kurį pavyko įsiskverbti, gręžimo darbai šiandieninėmis kainomis atsiėjo apytikriai 40 mln. JAV dolerių.
Tuomet atėjo Kolos gręžinio eilė. Gręžimo darbai buvo nutraukti 1992 m., kuomet buvo pasiekta 180 laispnių pagal Celsijų temperatūra. Ji buvo dvigubai aukštesnė negu buvo tikėtasi tokiame gylyje, todėl gręžti giliau tapo nebeįmanoma. Žlugus Sovietų Sąjungai, nebeliko pinigų tokių projektų finansavimui. Praėjus trejiems metams, gręžimo stotis buvo uždaryta. Dabar apleista stotis tapo nuotykių ištroškusių turistų traukos objektu.
Anot BBC, Vokietijos gręžinys taip pat sudaužė mokslininkų viltis. Milžiniškas gręžimo įrenginys vis dar stovi toje pačioje vietoje ir traukia keliautojus. Bet šiandien kranas tik padeda į grežinį nuleisti matavimo prietaisus. Stotis tapo puikia planetos observatorija ar net meno galerija.
Kuomet olandų menininkė Lotte Geevan į Vokietijos gręžinį nukreipė mikrofoną su apsauga nuo šilumos, pasigirdo žemas, griausmingas garsas, kurio paaiškinti negalėjo net mokslininkai. Pasak L. Geevan, griaudėjimas privertė ją „pasijausti labai maža“. „Pirmą sykį gyvenime rutulys, ant kurio gyvename, atgijo. Tas garsas tikrai įsimintinas, – BBC kalbėjo menininkė. – Kai kurie žmonės manė, kad šie garsai sklinda iš pragaro. Kiti sakė girdėję, kaip kvėpuoja planeta.“
„Mūsų planas buvo pragręžti giliau nei sovietai, – teigė U. Harmsas, – bet tuo metu net nepasiekėme numatyto 10 km gylio. Ten, kur gręžėme mes, buvo daug karščiau nei ten, kur gręžė rusai. Buvo aišku, kad mums bus daug sunkiau pragręžti giliau.“
„Bet Vokietijoje taip pat buvo ankstyvasis XX a. dešimtasis dešimtmetis, tad trūko argumentų, leidžiančių padidinti gręžimo finansavimą, nes brangiai kainavo Vokietijos suvienijimas“, – BBC pasakojo vyras.
Neapleidžia jausmas, kad lenktynės iki Žemės mantijos yra naujesnė žymaus romano „Kelionė į Žemės centrą“ versija. Nors mokslininkai ir nesitiki atrasti slaptą urvą, kuriame gyvena dinozaurai, savo projektus jie iš tiesų vadina „ekspedicijomis“.
Šiandien vienas svarbiausių projektų yra Tarptautinės vandenynų tyrinėjimų programos sudarytas projektas „M2M-MoHole to Mantle“. Kaip ir originalaus „Project Mohole“ sumanytojai, šio projekto mokslininkai planuoja pragręžti jūros dugną, kuriame Žemės pluta yra vos šešių kilometrų storio. Pagrindinis milijardo JAV dolerių vertės gręžimo projekto tikslas yra pirmą sykį žmonijos istorijoje paviršiun iškelti mantijos uolienas, rašoma BBC.
