Europos valstybių kraštutinių dešiniųjų partijos ir euroskeptikų nebekalba apie Europos Sąjungos sugriovimą, bet ėmė pasisakyti apie „vidinių pokyčių“ būtinybę. Artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą šių partijų politikams suteikia progą kurti geresnį įvaizdį rinkėjų akyse, rašo „The Atlantic“.
Prieš gegužės pabaigoje vyksiančius EP rinkimus, Vokietijos euroskeptiška kraštutinių dešinųjų partija Alternatyva Vokietijai (AfD) paskelbė pasitrauksianti iš euro zonos ir galimai net iš pačios ES, o procesą skambiai pavadino „Dexitu“.
Pasak politikų, Vokietijos pasitraukimas iš ES priklausytų nuo to, ar ES pritars jų siūlomoms reformoms, įskaitant ir siekį nutraukti Europos Parlamento veiklą. Tikėtina, kad prieš keletą metų šis partijos sprendimas taip ir būtų likęs nepastebėtas. AfD partija 2013 m. buvo įkurta kaip judėjimas, kovojantis prieš euro įvedimą, o jos partnerės Europoje į netikėtas rinkimines aukštumas pakilo prisistadydamos kaip pagrindiniai ES bloko priešai.
Bet šiandieninių populistinių dešiniųjų partijų kontekste, AfD programos dalis apie „Dexitą“ tampa labiau išimtimi.
Pasak „The Atlantic“, tokie partijų vadovai, kaip Prancūzijos „Nacionalinio sambūrio“ lyderė Marine Le Pen ir Italijos „Šiaurės lygos“ partijos vedlys Matteo Salvini ne tik siekia sustiprinti paramą kraštutinių dešiniųjų partijoms šalių viduje ir sulaukti rimto vertinimo tarptautiniu mastu.
Tautų Europa
Dabar jie pakeitė savo nuomonę apie ES. Vietoje kalbų apie referendumus dėl narystės ES ar bendros Europos valiutos atsisakymą, jie ėmė kalbėti apie „Tautų Europą“ ir pragmatiškesnius vidinius pokyčius.
Ir patys AfD partijos lyderiai suprato, kad „Dexit“ kampanija rinkimuose nebeatneš tiek naudos, kiek kadaise. Jie taip pat ėmė kalbėti apie „Tautų Europą“, o vienas iš partijos lyderių Alexanderis Gaulandas pabrėžė, kad AfD pasitraukimą iš ES laiko paskutine išeitimi ir jis ES mieliau „pakeistų“ nei „sužlugdytų“.
Pasak „The Atlantic“, pagrindinis AfD ir kitų partijų tikslas išlieka toks pat – į nacionalinį lygmenį daugiau sprendimų priėmimų galios, kuri dabar suteikta ES institucijoms, ypač pabėgėlių ir migracijos klausimais.
Tokiu atveju, po dešimtmečius trukusių siekių skatinti kuo didesnę integraciją ir žengti „glaudesnės sąjungos“ link, Europa pasuktų linkme, kai šalys turėtų pačios daugiau rūpintis savo padėtimi.
„Nė vienas nebenori būti dešiniojo sparno populistu. Jie nori būti rimtais politikais, atstovaujančiais pagrindinei savo šalies dešiniųjų pažiūrų partijai“, – apie partijų lyderius kalbėjo Londono idėjų kalvės „Counterpoint“ direktorė Catherine Fieschi.
„Jie nustojo agituoti ir skleisti įžeidinėjančius pasisakymus, nes suprato, kad geriausia, ką gali padaryti, tai pasistengti pasinaudoti (ES) ir tapti aukštesnio lygio vertinamais politikais“, – teigė C. Fieschi portalui „The Atlantic“.
Prie bendro stalo
Europai pastarasis dešimtmetis buvo išties sunkus. Patirtos dvi krizės – finansinė ir migracijos – sustiprino euroskeptikų retoriką ir lėmė šiai pozicijai prijaučiančių partijų atsiradimą.
Po 2008 m. finansinės krizės ES priimtas sprendimas suteikti finansinę pagalbą tokioms šalims kaip Graikija lėmė eurui nepritariančių judėjimų susiformavimą. O kai 2015 ir 2016 metais Europą užplūdo pabėgėlių antplūdis, diskusijos apie tai, kas turi juos priimti – jei išvis turi – tapo pagrindine dešiniųjų partijų mobilizacijos priežastimi, rašo „The Atlantic“.
Euroskeptikų dalyvavimas EP rinkimuose atrodo paradoksaliai. Jei partija trokšta visiškai atsisakyti ES struktūrų, kam jos nariams dirbti vienoje iš pagrindinių bloko institucijų? Atsakydami į šį klausimą, politinių partijų lyderiai pažymi, kad tol, kol egzistuoja ES, sėdėti prie bendro stalo yra kur kas geriau nei likti nuošalėje.
Praeityje vykusiuose Europos rinkimuose dešiniosioms euroskeptikų partijoms sekėsi gerai. Jų sėkmę lėmė mažas rinkėjų aktyvumas, nes euroskeptikų idėjas palaikantys rinkėjai yra puikiai mobilizuoti, rašo „The Atlantic“.
Vis dėlto, šiandien rinkiminės kampanijos vyksta kitomis sąlygomis. Daugelis šalių vis dar reiškia viešą paramą ES, o besitęsianti „Brexito“ istorija atrodo vis mažiau patraukli. Praeitą rudenį atliktos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 68 proc. ES gyventojų teigia, kad narystė ES bloke yra naudinga jų šaliai.
Iki galo nėra aišku, kaip euroskeptikų partijos tikisi reformuoti Europą. Be noro susilpninti ES institucijų sprendimų priėmimo galią ir vėl leisti pagrindines funkcijas atlikti atskiroms valstybėms, partijos nepasiulė jokių konkrečių planų.
Panašu, kad net tarp pačių partijų vyksta nesutarimai, išskyrus bendrą jų suvokimą, kad Islamas yra grėsmė „krikščioniškai Europai“ ir norą išvaryti pabėgėlius bei migrantus.
„Jų retorika tuščia ir miglota, – sako Londono ekonomikos mokyklos mokslininkas Julianas Göpffarthas, visų pirma kalbėdamas apie Vokietijos dešiniųjų partiją. – Nemanau, kad jie turi viziją, kaip ES atrodys ateityje.“
Bet šie klausimai kils veikiausiai tik po šį mėnesį įvyksiančių rinkimų. Tuo tarpu kraštutinių dešiniųjų partijų lyderiai siekia gerai pasirodyti EP ir tam, kad į juos būtų imta žiūrėti kaip į tikrus, pripažintus politikus, rašo „The Atlantic“.
