Pasaulyje

2019.05.09 14:13

Vieniems šventė, kitiems – okupacijos pradžia: kaip pergalės paradą Rusija išnaudoja savo tikslams

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.05.09 14:13

Gegužės 8 ir 9 dienomis Vakarų pasaulis ir Rusija mini Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Lietuvai ši diena reiškia sovietinės okupacijos ir represijų pradžią, tačiau Rusija vadinamąją Pergalės dieną nuo pat sovietmečio mitologizuoja ir naudoja valdžios stiprinimo tikslams. LRT.lt kalbinti politologai teigia, kad šiandien gegužės 9-oji yra tapusi Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos valstybių saugumo iššūkiu.

Nacistinė Vokietija prieš sąjungininkus kapituliavo gegužės 8-osios dienos vakare, kai Maskvoje dėl laiko juostų skirtumo jau buvo gegužės 9-oji. Šiandien Europos ir Vakarų pasaulio valstybės Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini gegužės 8-ąją, o Rusija lieka ištikima sovietmečiu kurtai tradicijai švęsti gegužės 9-ąją.

Rusus vienija

Rusijoje gegužės 9-oji tebėra viena svarbiausių valstybinių švenčių, kurią noriai mini tiek valstybės valdžia, tiek ir visuomenė. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) lektorius Laurynas Jonavičius teigia, kad Rusijos valdžia naudojasi šia proga kurdama stiprios valstybės įvaizdį.

„Vyksta didelis valdančiojo elito bandymas iškelti dar labiau tą šventę. Kartu, per jos populiarumą ir šventimą, parodyti valdžios reikšmę, įtaką. Parodyti, kad Rusija tęsia Sovietų Sąjungos, nugalėjusios Antrajame pasauliniame kare, vaidmenį. Rodyti, kad štai mes esame stiprūs, galingi, reikšmingi“, – sako politologas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto pritaria, kad gegužės 9-oji yra itin svarbi data rusų identitetui, bet jis pastebi ir gimstantį kitokį požiūrį į šios dienos reikšmę.

„Buvo toks Borisas Savenkovas, jis pirmasis pavartojo terminą trečioji Rusija – ne imperialistinė ir ne raudonoji Rusija. Šios trečiosios Rusijos atstovai žiūri kritiškai į gegužės 9-ąją, kuri nesustabdė stalinistinių represijų ir Stalino agresijos. Kita vertus, yra dalis net ir liberalios bei nesisteminės inteligentijos, kuriai šios datos svarba yra nepajudinama. Klausimas, kaip labai gegužės 9-oji  yra svarbi jauniems rusams“, – teigia A. Pukšto.

Dėl mažėjančio tiesiogiai kare dalyvavusių ar jį išgyvenusių žmonių skaičiaus minėjimo renginiuose dalyvauja vis daugiau tiesiogiai Antrojo pasaulinio karo nepaliestų žmonių, o pats Pergalės minėjimas tampa proga Rusijos valdžiai kurti patogią atmintį ir jos simbolius.

„Paskutiniu metu šventė tapo stipriai instrumentalizuota Rusijos valdžios. Naudojamos Georgijaus juostelės, eisenose matomi šūkiai „mes galim tai pakartoti“, valdžios parama ir visų renginių militarizavimas yra akivaizdžiai nukreiptas parodyti, kad Rusija yra galinga, jos reikia bijoti, kad ji bet kada gali vėl laimėti karą“, – sako L. Jonavičius.

Jis pažymi, kad formos, kuriomis Rusija mini gegužės 9-ąją, Lietuvai tampa nacionalinio saugumo iššūkiu: „Mums, nedidelėms valstybėms, esančioms Rusijos kaimynystėje, atsižvelgiant į santykius ir retoriką, tai yra saugumo problema. Paties šventimo niekas nedraudžia. Ko bijoma – šventimo panaudojimo nesantaikos, įtampos kurstymui ar bandymams specifiškai vaizduoti istoriją, sakyti, esą čia nebuvo jokios okupacijos. Visi tie dalykai, kuriuos mes gerai žinome.“

Sovietmečio palikimas

Tradicija gegužės 9-ąją švęsti Pergalės dieną buvo suformuota dar sovietmečiu. Kaip pasakoja L. Jonavičius, pirmuosius trejus pokario metus ši data buvo minima, bet vėliau Stalinas tai daryti uždraudė, nes buvo gyvas prisiminimas apie milžiniškas karo aukas, o diktatorius nenorėjo pernelyg sustiprinti karą iš esmės laimėjusių kariuomenės generolų pozicijų valstybėje.

„Atgaivinta buvo tik 1965 metais valdant Leonidui Brežnevui, dvidešimtmečio proga. Vyko destalinizacija ir pats L. Brežnevas labai mėgo šventes. Kartu jis ieškojo būdų, kaip sutelkti Sovietų Sąjungą, jos tautą ar žmones, tad gegužės 9-oji buvo sugrąžinta ir vėl padaryta valstybine švente. Ir buvo švenčiama su visais paradais ir kitais dalykais“, – sako L. Jonavičius.

Anot politologo, Pergalės dienos minėjimas buvo tapęs įrankiu kuriant homo sovieticus, todėl šiandien jis tebėra gyvybingas sovietmečiui nostalgiją jaučiančioje Rusijoje: „Švenčiama buvo parodant, kad tai buvo mūsų visų bendra pergalė, bet labiausiai akcentuojami ukrainiečiai ir baltarusiai. Nes kitos respublikos tiesiogiai ne tiek daug dalyvavo kariniuose veiksmuose, o didžiausių aukų patyrė būtent ukrainiečiai ir baltarusiai. Taigi, pergalės Antrajame pasauliniame kare mitas buvo naudojamas sutelkti slavišką branduolį.“

Kaimynės ieško išeičių

Iširus Sovietų Sąjungai, šiandien posovietinės ar buvusios socialistinės valstybės vangiai švenčia gegužės 9-ąją arba bando Pergalės dienai suteikti nacionalinį atspalvį.

A. Pukšto teigia, jog buvusios sovietų okupuotos ar satelitinės Europos valstybės karo pabaigos klausimus interpretuoti savarankiškai bei įtvirtinti ėmėsi gana anksti.

„Riba yra komunizmo žlugimas 1989–1990 metais, kai šalys stojo į demokratijos kelią, o nepriklausomos atminties politikos formavimas buvo vienas iš darbotvarkės momentų tose šalyse. Visi tautiniai sąjūdžiai, vystęsi 9 dešimtmetyje, pradedant „Solidarumu“ Lenkijoje, kėlė istorinio teisingumo klausimą. O istorinis teisingumas buvo susietas su Sovietų Sąjungos agresijos padariniais Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje“, – teigia politologas.

Todėl, pasak A. Pukšto, šiandien buvusiose socialistinėse Rytų Europos valstybėse dėl Antrojo pasaulinio karo minėjimo kontroversijų nekyla: „Lenkija šiuo klausimu yra pakankama vieninga, arba prorusiškos jėgos yra nesvarios ir negirdimos. Lenkija yra pavyzdys, kai šalis labai stipriai nukentėjo tiesiogiai nuo Sovietų Sąjungos po Molotovo–Ribentropo pakto, ko negalime pasakyti, pavyzdžiui, apie Čekoslovakiją, Vengriją.  (...) Nors pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sovietinių represijų buvo visose socialistinėse šalyse.“

VU TSPMI dėstytojas L. Jonavičius prideda, jog po 2014 metų Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose Baltarusija bei Ukraina gegužės 9-osios renginiams ėmė teikti didesnį nacionalistinį atspalvį.

„Tai labai svarbu Baltarusijai, nes Antrajame pasauliniame kare žuvo trečdalis baltarusių, o šiandien baltarusių tapatybė labai stipriai statoma ant šios pergalės, bet ją bandoma švęsti baltarusiškai. (...) Ukrainoje buvo pakeistas šventės pavadinimas. Renginiai vyksta, bet akivaizdus diskurso pasikeitimas – kad pergalė Antrajame pasauliniame kare, lygiai kaip Lietuvoje, iš esmės buvo naujos okupacijos pradžia. Ir tas vis labiau akcentuojama“, – teigia L. Jonavičius.

Tiesa, jis pažymi, kad Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamuose Ukrainos Luhansko ir Donecko regionuose šiandien kaip tik Pergalės diena išnaudojama pabrėžiant sovietinės praeities su Rusija bendrumą ir nesuardomus santykius su šia valstybe.

Vakarų suvokimas

Lietuvai bei kitoms buvusioms sovietinėms ar socialistinėms valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga atnešė naujų negandų, todėl Lietuvos vadovai nėra dalyvavę gegužės 9-osios dienos kariniuose paraduose Maskvoje.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai buvo kviečiami dalyvauti šios dienos minėjime dar 1995 metais, tačiau tada visi atsisakė. 2005 metais kvietimo vykti taip pat nepriėmė tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus bei Estijos prezidentas Arnoldas Ruutelis, o Latvijos vadovė Vaira Vike-Freiberga dalyvavo Maskvoje rengiamame parade kartu su JAV prezidentu Georgu W. Bushu, taip pat Kinijos, Čekijos, Austrijos, Pietų Korėjos, Ukrainos prezidentais bei Danijos, Ispanijos, Indijos, Italijos, Turkijos, Kinijos premjerais, JT generaliniu sekretoriumi Kofi Annanu bei kitais valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovais.

Politologas A. Pukšto pastebi, kad Vakarų šalyse vis dar nėra įsisąmoninamas supratimas, kad komunizmas buvo lygiavertis nacizmui totalitarinis režimas: „Jiems atrodo, kad tai, kas vyko Sovietų Sąjungoje, neprilygsta nacistinei Vokietijai ir nacizmui. Sovietinių nusikaltimų Sovietų Sąjungoje mastas dabar kaip ir stipriau aiškėja ir Vakarų Europai, bet požiūris yra šiek tiek kitoks nei rytų europiečių. Nors, turiu pripažinti, daug pajudėjo ir dėka amerikiečių mokslininkų.“

Tuo tarpu L. Jonavičius teigia, kad, nors suvokimas ir didėja, Vakarų valstybėse pagrindiniai akcentai yra skiriami nacizmui: „Vakaruose labai svarbus pergalės prieš nacizmą elementas. Nacizmo kaltė prisiimama vokiečių, austrų, kitų yra vis dar jaučiama. O komunizmo nusikaltimai iš esmės yra suprantami, bet niekaip labai stipriai viešai neakcentuojama, ten nededami akcentai.“