Prancūzijos karinė misija Malyje kelia milžinišką riziką, islamistai grasina Europai keršto atsaku. Nepaisant to prezidentas Francois'as Hollande'as į krizės ištiktą valstybę ir toliau siunčia karius. Kokių interesų Paryžius turi Malyje? Kas ir prieš ką kovoja šalyje, kurios vėliavoje tokios pat spalvos, kaip ir Lietuvos? Svarbiausi faktai, kuriuos paskelbė Vokietijos laikraštis „Spiegel“.
Prancūzijos karinė misija Malyje kelia milžinišką riziką, islamistai grasina Europai keršto atsaku. Nepaisant to prezidentas Francois'as Hollande'as į krizės ištiktą valstybę ir toliau siunčia karius. Kokių interesų Paryžius turi Malyje? Kas ir prieš ką kovoja šalyje, kurios vėliavoje tokios pat spalvos, kaip ir Lietuvos? Svarbiausi faktai, kuriuos paskelbė Vokietijos laikraštis „Spiegel“.
Kova šiaurinėje Malio dalyje vis grėsmingesnė, Prancūzijos karinės oro pajėgos rengia vis naujas atakas prieš islamistus, aktyviai veikiama ir sausumoje. Vis dar neaišku, kiek laiko truks ši operacija. Šiuo metu Malyje visiškas chaosas, tvarkos čia nėra.
Malis – priėjimo prie jūros neturinti šalis Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Mauritanija šiaurės vakaruose, Alžyru šiaurės rytuose, Nigeriu rytuose, Burkina Fasu, Dramblio Kaulo krantu ir Gvinėja pietuose, Senegalu vakaruose. Šalyje gyvena apie 15,3 mln. gyventojų. Plotas – 1,2 mln. kvadratinių kilometrų, tai 18 kartų daugiau nei Lietuvos, kurios plotas 65 tūkst. kv. kilometrų. Jos sostinė ir didžiausias šalies miestas – Bamakas. Šalis suskirstyta į devynis regionus, įskaitant sostinę. Valstybinė kalba – prancūzų, tačiau 80 proc. gali susikalbėti ir bambarų kalba.
90 proc. gyventojų įsikūrę pietinėje šalies dalyje, 68 proc. gyvena kaimuose. Šalyje yra daugybė etninių grupių, dauguma turi religinių, kultūrinių ir kitų bendrumų. Didžiausios grupės – bambarai (trečdalis populiacijos), fulbiai (17 proc.) Apie 90 proc. gyventojų yra musulmonai, 5 proc. – krikščionys, likę – vietinių religijų atstovai.
Malis yra viena pirmaujančių pasaulio šalių pagal kūdikių mirštamumą. 102 iš 1 000 kūdikių miršta per pirmuosius metus.
Kaip prasidėjo šis konfliktas?
Malis laikomas pavykusios demokratizacijos Afrikoje pavyzdžiu, nors yra viena iš skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje. Tačiau po pernai kovą įvykdyto perversmo šalis nugrimzdo į chaosą. Kariai nuvertė prezidentą Amadou Toumani Toure. Jie teisinosi, jog savo valdymo laikotarpiu į šalies šiaurėje įsivyravusią tuaregų betvarkę vadovas žiūrėjo pro pirštus. Tuaregai – tai etninė mažuma, Afrikos tauta, gyvenanti Malio, Alžyro ir kitų Afrikos šalių teritorijose, jie turi savo atskirą kalbą, kultūrą, tradicijas. Joje yra griežtas pasidalijimas kastomis pagal atliekamą darbą.
Pernai balandžio pradžioje po serijos sėkmingų užpuolimų tuaregai kartu su maurais paskelbė savo teritorijos nepriklausomybę nuo Malio. Tuaregai, kurie atmeta bet kokią vyriausybės primetamą tvarką, sulaukė kaimyninių šalių ir buvusios kolonijinės valdžios iš Prancūzijos pasipriešinimo. Be to, savo buvusį stiprų vaidmenį tuaregai šiaurinėje Malio dalyje prarado, šioje šalies dalyje sprendimus jau seniai priiminėja islamistų kovotojai. Galiausiai kovoje su islamistais tuaregai pasisiūlė Prancūzijai tapti jų sąjungininkais.
Kodėl Prancūzija taip greit įsikišo į konfliktą?
Prancūzija ir Malis turi ilgą tarpusavio istoriją. Jau mėnesius Paryžius beviltiškai bandė paraginti tarptautinę bendruomenę įsiveržti į Malį, tačiau iki šiol Francois'o Hollande'o vyriausybė jokio tikslo nebuvo pasiekusi, tik retorinę JAV ir Europos Sąjungos paramą. Prancūzija, kaip buvusi kolonijos šeimininkė, baiminasi ne tik dėl 7 000 šalyje gyvenančių prancūzų. Ir pačioje Prancūzijoje gyvena nemenka Malio bendruomenė.
Malio šiaurinė dalis tapo islamistų valdoma teritorija, „Al-Qaidos“ teroristų treniruočių lauku. Prancūzija baiminasi teroro aktų savo šalyje ir galimybės, jog terorizmo daigai ims plisti ir Prancūzijoje. Paryžiaus valdžia neseniai šalyje padidino saugumą. „Terorizmo grėsmės akivaizdoje būtina imtis visų būtinų priemonių“, – sakė F.Hollande'as. Sustiprintas vyriausybinių pastatų stebėjimas, labiau kontroliuojama viešojo transporto sistema.
Koks gamtinių išteklių vaidmuo?
Paryžius siekia ir ekonominių interesų. Šiaurės Malio apylinkėse glūdi daugelis Prancūzijos naudojamų urano kasyklų, kurių šaliai itin reikia savo atominėms elektrinėms. Prancūzijos branduolinė bendrovė „Areva“ uraną išgauna ir Malio kaimynystėje esančioje Nigerijoje, ji šiuo metu yra didžiausia urano gamintoja žemyne. Branduolinis Prancūzijos nepriklausomumas šalyje daugiau ar mažiau yra vienas pagrindinių prioritetų ir kiekviena vyriausybė savo darbotvarkėje išskiria šį klausimą.
Pastarosiomis dienomis kritikai pareiškė savo nuomonę apie tai, kodėl gi Prancūzijos valdžia taip greit ėmėsi intervencijos į Malį – jų nuomone, tikslas ne vien kova su teroristais. Prancūzijos įsikišimas skirtas ir „pigios energijos už patrauklią urano kainą įsigijimui iš Malio kaimyninės Nigerijos“. Tai pareiškė nykstančių tautų draugija.
Kas yra sukilėliai?
Nė viename kitame pasaulio regione už tokią patrauklią kainą nebūtų įmanoma įsigyti modernių žemė-oras raketų arba šautuvų.
Sukilėliai pastaraisiais mėnesiais šventė ne vieną pergalę, Vakarų Afrikos valstybėje jie pasinaudojo susidariusiu valdžios vakuumu. Iš pradžių revoliuciją kartu surengė tuaregai ir islamistai. Jiems pagelbėjo ginklų atsargos iš nužudyto Libijos despoto Muammaro al-Gaddafio sandėlių, silpna Malio kariuomenė per kelias dienas buvo išstumta iš trijų šiauriniame Malyje esančių miestų – Timbuktu, Gao ir Kidalo.
Tarp tuaregų ir islamistų grupės „Ansar al-Din“ sudarytas aljansas („Tikėjimo gynėjai“) bei glaudūs ryšiai su grupe „Mujao“ („Judėjimas vienybę ir džihadą Afrikoje“), kuri siejama su „al-Qaeda“, truko neilgai. Įgiję kovinės patirties netrukus islamistai perėmė vadovavimą šiaurės Malyje, išvarė savo sąjungininkais buvusius tuaregus ir sukūrė savo teokratinį valdymą, panašų į Afganistano Talibano. Vietoj teisėjų sprendimus priima statytiniai, kurie skiria ir mirties bausmes, vagims nukerta rankas ir persekioja moteris, kurios bando išvengti priverstinės santuokos.
Šiuo metu šalyje klesti ginklų rinka, nė viename kitame pasaulio regione už tokią patrauklią kainą nebūtų įmanoma įsigyti modernių žemė-oras raketų arba šautuvų, kaip šiaurinėje Malio dalyje. Teigiama, kad šiuo metu ten maištauja apie 2 000 islamistų kovotojų, tačiau ši „Dievo valstybė“ traukia džihado kovotojus iš viso pasaulio. Po prancūzų įsikišimo, vadinamųjų terorizmo turistų krizės ištiktame regione, manoma, dar padaugės.
Pabrėžiama, kad didelėms karinėms operacijoms kovotojai nėra pasirengę, tačiau važinėdama savo visureigiais maža kovotojų armija yra dar mobilesnė ir kovoti su ja dar sunkiau. Be to, islamistai naudoja partizaninę kovą – integruojasi tarp kaimo gyventojų, tad juos atpažinti gana sunku. Skirtingai nei prancūzai, jie puikiai pažįsta šiaurinio Malio vietoves.
Malio ekonomika
Malis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, ryžių ir daržovių auginimui dirvožemis yra per sausas, dauguma gyventojų neturi priėjimo prie švaraus vandens. Šalyje yra milžiniški korupcijos mastai. Jau prieš gerą penkmetį šaliai pagalbos fondai skyrė pinigų, už kuriuos dešimtyje kaimų turėjo būti iškasti šuliniai. Jų patikrinti atvykus ekspertams, šie savaitę buvo vežiojami po kaimus, tačiau visuose juose laukė ta pati programa: šulinio apžiūrėjimas, pažintis su kultūra ir „stiprios“ vaišės. Po kurio laiko ekspertai suprato esantys maustomi, juos kaskart vis kitu keliu atveždavo į vieną ir tą patį kaimą, tad už gautus pinigus Malyje sugebėta iškasti tik vieną šulinį.
Didžioji dalis Malio gyventojų užsiima ūkininkavimu, gyvulių auginimu ir žuvininkyste. Medvilnė ir riešutai yra pagrindinis šalies pelno šaltinis. Pagrindiniai šalies maisto produktai yra ryžiai, kukurūzai, sorgai, sorai, manijokai. Ūkininkavimui itin pakenkė dykumėjimas. Pagrindiniai eksporto produktai – auksas ir medvilnė, iš jų gaunama 80 proc. eksporto pajamų.
Malis turi daug naudingųjų iškasenų, tačiau daugumos jų vietos dar neatrastos. Be urano šalyje glūdi naftos, gamtinių dujų, aukso, deimantų ir vario atsargos. Geidžiamo laimikio siekiančios tarptautinės kompanijos jau seniai dairosi Malyje.
Kodėl Malio kariuomenė tokia silpna?
Malio kariuomenė, tam pritaria Vakarų šalys, yra beviltiška. Jau daugybę metų šalies ginkluotosios pajėgos nebuvo apmokytos, jų ginkluotė visiškai apleista. Nors generolai demonstruoja galią, pastaraisiais metais kariai masiškai dezertyravo. Priežastis – itin menkas atlygis, siekiantis apie penkis dolerius per mėnesį.
Kariuomenė neturi jokio galios ir, anot gynybos ministro, turi tik apie 200 veikiančių transporto priemonių, pasenusių tankų iš Rytų Vokietijos atsargų ir vos keletą kovinių ginklų. Karinės oro pajėgos yra itin varganos, iš keturių sraigtasparnių dirba vos du. Neišvystytos oro transporto galimybės.
Vienas pavyzdys Malyje rodo, kad karinė užsienio pagalba, apmokant karininkus JAV ir Europoje, tedavė mažai naudos. Šių misijų tikslas – apmokyti motyvuotus pareigūnus remiantis demokratinėmis vertybėmis. Tačiau kapitonas Sanogo, mokęsis JAV, savo žinias politinio vakuumo metu panaudojo kariniam perversmui ir trumpai pats save buvo vainikavęs prezidentu.
Kokie kariniai planai?
Paryžius tikisi greito rezultato, tačiau ar tai pavyks, kelia abejonių.
Dar neįpusėjus sausiui buvusioje kolonijoje staiga operaciją pradėjusi Prancūzija šiuo metu sulaukia logistinės kitų šalių paramos, įskaitant Didžiąją Britaniją ir JAV.
Europos Sąjungos valstybės į Malį ketina nusiųsti apie 200 karinio personalo, kuris kovoje su islamistais apmokys Malio vyriausybės ginkluotąsias pajėgas.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Malyje kovos apie 2 500 karių, prezidentas Francois Hollande iš pradžių minėjo 750 karių skaičių.
Neseniai Prancūzija iš Dramblio Kaulo kranto į Malį perkėlė 30 savo tankų. Tai rodo, kad gerai pasiruošusiems sukilėliams nustumti, vien naikintuvų nepakaks. Mūšio lauke Prancūzija nėra viena. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba žada 3 300 Vakarų Afrikos valstybių karių pagalbą.
