Pasaulyje

2019.04.28 14:53

Lietuvos kilmingųjų palikuonė, kuri diegė medicinos naujoves ir gydė paskutinius Rusijos carus

LRT.lt 2019.04.28 14:53

Vera Ignatjevna Gedroic buvo Lietuvos kilmingųjų palikuonė, talentinga chirurgė ir ekscentriška polimatė. Ekspertai mano, jog laiku supratus karo medicinos pradininkės V. Gedroic įžvalgas, Pirmojo pasaulinio karo metais būtų pavykę išgelbėti tūkstančius gyvybių, rašo BBC.

Princesė V. Giedroic gimė 1870 m. Kijeve. Žinoma, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos. Pradžioje mergaitė buvo mokoma namuose, vėliau baigė mokyklą Sankt Peterburge. Būdama šešiolikos, buvo suimta už dalyvavimą revoliucinėje veikloje, kurią organizavo  kairiųjų pažiūrų frakcija. Ji sugrįžo namo, bet netrukus pabėgo į Lozaną Šveicarijoje.

Ten V. Gedroic buvo viena iš keleto tūkstančių moterų, XIX a. pab.–XX a. pradžioje studijavusių mediciną. Šveicarija šalis buvo išskirtinė valstybė, nes į universitetus priėmė studijuoti medicinos studentes.

Pirmosios inovacijos

1901 m. V. Gedroic sugrįžo į Rusiją, kur išlaikė medicinos egzaminus ir oficialiai tapo gydytoja. Bet jos medikės karjera prasidėjo ne karo lauke, o pramonės gamykloje. Anot BBC, moteris buvo paskirta dirbti chirurge Maltsovo cemento fabrike Židrinskio rajone vakarų Rusijoje.

Čia ji įsteigė ligoninę ir netrukus pasirūpino fizioterapijai reikalinga įranga bei tuo metu visiška naujove buvusiu rentgeno spindulių apratu, nes nuo rentgeno spindulių atradimo nebuvo praėjęs nė dešimtmetis. Pirmaisiais metais jos ligoninėje chirurginiu būdu buvo gydomi 103 pacientai. Vos du iš jų mirė, praneša BBC.

Gamyklos darbuotojai dirbo sunkų fizinį darbą, o V. Gedroic dažnai tekdavo operuoti pilvo išvaržas, nors tuo metu dėmesys pilvo raumenims dar nebuvo itin paplitęs medicinoje.

Karo aušra

Vos po poros metų prasidėjo Rusijos – Japonijos karas. V. Gedroic ėmė savanoriauti Raudonajame Kryžiuje.

Šis karas nusinešė daug aukų. Dažnai jis laikomas už dešimtmečio prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pranašu. Rusijos – Japonijos kare žuvo apie 100 tūkst. žmonių, o Rusija patyrė netikėtą pralaimėjimą, rašo BBC.

Karo metu V. Gedroic kaimelyje netoliese tuometinio Mukdeno, šiandien žinomo kaip Šenjangas, įrengė lauko ligoninę. Princesės įsteigta ligoninė buvo įrengta šalia traukinio vagonų eilėmis išsirikiavusiose palapinėse. Valstiečių trobelės ir sandėliai taip pat buvo paversti operacinėmis.

Palatų ir operacinių vidinės šiaudinės sienos buvo padengtos moliu ir nubalintos. Patalpos buvo aptverta sterilizuotomis paklodėmis, kad jose būtų kuo higieniškiau, rašo BBC.

Pirmąjį mėnesį V. Gedroic su savo komanda gydė pačius įvairiausius sužeidimus, daugiausia kulkų ir sviedinių skeveldrų sukeltas žaizdas. Pasitaikė daugiau nei 700 tokio pobūdžio galūnių sužeidimų, dar 143 krūtinės ir 61 pilvo srityse.

V. Gedroic savo užrašuose žymėjosi gydomus sužeidimus ir pasižymėdavo tai, ką galėdavo nuspręsti apie juos sukėlusius ginklus. Pavyzdžiui, ji išsiaiškino, kad sviedinių skeveldros ir granatos ant odos palieka geltoną atspalvį.

Savo ataskaitose V. Gedroi  aprašė iššūkius, kuriuos sukeldavo pilvo ertmės sužeidimai.

Karo gydytojams ši problema tuo metu buvo pažįstama, sako buvęs chirurgas ir istorikas Michaelis Crumplinas. Daugeliu atvejų chirurgai nutardavo neatlikti intervencijos. Vietoje to, jie karius su pilvo žaizdomis tiesiog stebėdavo ir tikėdavosi, kad jų būklė pagerės. Dažnai tokie pacientai numirdavo, rašo BBC.

„Kuomet negali tinkamai atlikti kraujo perpylimo, pasirūpinti lašelinėmis, antibiotikais ir panašiais dalykais, gali suprasti jų požiūrį“, – teigia M. Crumplinas.

Bet V. Gedroits kai kuriais atvejais bandė atlikti operacijas ir atlikdavo laparatomiją – atverdavo pilvo ertmę. Ji siekdavo išsiaiškinti, ar gali sustabdyti kraujavimą arba pašalinti skysčių perteklių.

M. Crumplinas aiškina, kad pilvo sienelės raumenys yra labai tvirti, tad tokių operacijų metu būtini juos atpalaiduoti padedantys anestetikai, operacijos metu kyla didelė infekcijos grėsmė.

Taip pat žarnyne yra kraujagyslių, kurias netyčia prapjovus pacientas gali mirti, chirurgai turi stengtis nekliudyti gyvybiškai svarbių organų. Net ir atlikus intervenciją į žarnyną, nėra garantijos, kad žmogus atsigaus.

„Žarnynas nustoja veikti, pilvas išsipučia, žmogus vemia ir miršta nuo dehidratacijos, – pasakoja M. Crumplinas. –  Operuoti pilvą – tikras iššūkis.“

Panašu, kad V. Gedroic tai puikiai suprato, bet vis tiek nenuleido rankų.

Jos darbas buvo paminėtas Didžiosios Britanijos ataskaitoje apie Rusijos medicinos paslaugas Rusijos – Japonijos karo metu, bet joje trūksta detalių, praneša BBC.

V. Gedroic suprato, kad labai svarbu, jog šalia traukinio įrengta ligoninė būtų kuo arčiau fronto. Taip pat svarbu buvo per tam tikrą laiką nustatyti ir įvertinti sužeidimus.  Pavyzdžiui, medikė žinojo, kad pilvo žaizdas geriausia apžiūrėti per tris valandas. Ji užrašuose žymėjosi ir tai, kokius tvarsčius geriausia naudoti atitinkamoje gydymo stadijoje.

Imperatoriaus aplinkoje

Jei kiti medikai būtų atsižvelgę į V. Giedroic pastebėjimus, aukų Pirmojo pasaulinio karo metais galbūt būtų buvę mažiau.

Po karo V. Gedroits gyvenimas netapo ramesnis – ji grįžo į gamyklą ir praplėtė savo ligoninę. Po kelerių metų medikė pradėjo dirbti Rusijos imperatorių šeimoje. Dirbdama karališkųjų rūmų ligoninės chirurge, ji imperatorienę Aleksandrą ir jos dukteris Tatjaną ir Olgą net ėmė mokyti chirurgijos pagrindų.

Vienoje išlikusioje nuotraukoje matoma, kaip pati imperatorienė paduoda įrankius operaciją atliekančiai V. Gedroic, rašo BBC.

Tačiau V. Gedroic imperatoriškajai šeimai nepataikavo. Pranešama, kad kartą koridoriuje ji pastūmė Grigorijų Rasputiną, kai šis atsisakė ją praleisti. 1917 m. prasidėjusi revoliucija ėmė kelti grėsmę Rusijos imperatoriškosios šeimos išlikimui, o V. Gedroic vėl išvyko į Pirmojo pasaulinio karo lauką dirbti chirurge.

Netrukus ji buvo sužeista ir galiausiai atsidūrė Kijeve, ten V. Gedroic mokė pediatrinės chirurgijos ir tapo universiteto profesore.

Jos aistra buvo ne tik medicina, V. Giedroic išleido keletą eilėraščių tomų. Tiesa, jos ekcentriškumas Kijeve neliko nepastebėtas – V. Gedroits buvo garsi dėl savo vyriškos aprangos, žemo balso ir artimų santykių su kitomis moterimis. Daug amžininkų manė, kad ji homoseksuali.  

V. Gedroits mirė 1932 m. ir buvo palaidota Kijeve. Pasak vieno šaltinio, jos kapaviete ilgą laiką rūpinosi arkivyskupas, kurį ji gydė jaunystėje. Jam mirus, vyras išreiškė norą būti palaidotas šalia jos, rašoma BBC.