Pasaulyje

2019.05.24 15:26

Darbas Europos Parlamente: apie kai kuriuos atstovus niekas negirdėjo ir negirdės

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.05.24 15:26

Penkerių metų Europos Parlamento kadencija jau beveik baigėsi, tačiau darbas šioje svarbioje institucijoje Lietuvoje vis dar regimas kaip savotiškas pensionatas į atsargą išleidžiamiems veteranams, o ne sėkmingą karjerą galinti užtikrinti pozicija, teigia LRT.lt kalbinti politologai.

Leidinys „Politico“ sudarė svarbiausių 2014–2019 metų Europos parlamentarų sąrašą. Jame yra prezidentais tapę ir bandę tapti politikai, įvairių partijų lyderiai, savo šalių vyriausybėms išvykę vadovauti palamentarai ir spėję daug nuveikti pačiame Europos Parlamente žmonės. Tačiau į svarbiausiųjų 40-uką nepateko nė vienas Lietuvos atstovas.

Iš viso „Politico“ sąraše yra 18 Europos valstybių politikai. Tarp jų – Lenkijos prezidentu 2015 metais tapęs Andrzejus Duda. Anot „Politico“, 9 svarbiausių Europos parlamentarų sąrašo vietoje esantis politikas padarė ryškiausią karjerą, iš „nežinomo ir nedaug pasiekusio“ parlamentaro tapęs didelės valstybės vadovu.

40-ą sąrašo vietą užima Krišjanis Karinis, kuris 2019 metais tapo ketvirtuoju Europos Parlamento nariu, kuris paliko šią poziciją dėl galimybės vadovauti šaliai arba Vyriausybei. Jis yra mažiausios Saeimos partijos narys, bet būtent jam pavyko suformuoti valdančiąją daugumą ir patvirtinti Latvijos Vyriausybę tampant premjeru.

15-oje sąrašo vietoje atsidūrė Estijos politikė Kaja Kallas, kuri 2018 metais paliko savo darbą Europos Parlamente ir atvedė vadovaujamą liberalią „Reformų“ partiją į pergalę Estijos nacionaliniuose rinkimuose. Politikė vis dar bando sudaryti valdančiąją koaliciją ir tikisi tapti pirmąja moterimi premjere. Europos Parlamente K. Kallas spėjo pasižymėti ginčuose apie technikos sektoriaus konkurenciją.

Į pirmą sąrašo vietą „Politico“ iškėlė Italijos politiką Matteo Salvini, kuris EP praleido dešimtmetį, kol 2018 metais jo vadovaujama „La Liga“ partija laimėjo Italijos rinkimus ir M. Salvini tapo vidaus reikalų ministru bei vicepremjeru. Euroskepticizmu garsėjantis politikas dirbdamas Briuselyje tobulino savo iškalbą ir mokėsi naudotis socialiniais tinklais savo naudai. Artėjant EP rinkimams, M. Salvini žadėjo susivienyti su kitomis Europos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politinėmis jėgomis ir kartu „pakeisti Europos taisykles“.

Mažos valstybės problema

LRT.lt kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis teigia, jog prie to, kad Lietuvos atstovai EP nėra itin žinomi, iš dalies prisideda ir šios struktūros dydis.

„Politiko įtakos galimybė priklauso nuo frakcijos ir jį delegavusios šalies narių skaičiaus. Šiuo atveju mūsų atstovai yra pasiskirstę po įvairias frakcijas, bet šalies kvota yra maža. Tad pasireikšti didžiulėje europarlamentarų minioje nėra taip paprasta“, – komentuoja politologas.

Jis pripažįsta, kad nemaža dalis Lietuvoje išrenkamų europarlamentarų yra pasyvūs: „Labai daug dabartinių europarlamentarų yra be galo pasyvūs visais atžvilgiais. Jų nesigirdi ir nemaža dalis net neposėdžiauja. Yra keli parlamentarai, apie kuriuos niekas nieko negirdėjo ir negirdės.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakulteto profesorius Tomas Janeliūnas prideda, kad dalis Lietuvos parlamentarų jau yra puikiai įsitvirtinę Europos Parlamente.

„Yra dvi grupės europarlamentarų. Viena, kuri dirba pakankamai profesionaliai ir dažnai ne vieną kadenciją. Tai politikai, kurie žino ką reikia veikti ir užima netgi konkrečias pozicijas parlamento struktūrose (...). Atitinkamai, jie gauna galimybių komitetų ar frakcijų vardu teikti pasiūlymus, rekomendacijas ir turi didesnę politinę įtaką nei atskiri, pavieniai parlamento nariai. Likusieji daugiau mažiau pasireiškia tik tada, kai jiems reikia pagražinti savo asmeninę statistiką“, – LRT.lt sakė T. Janeliūnas.

L. Bielinis pažymi, jog dirbant Europos Parlamente ne visada įmanoma didinti savo politinį kapitalą šalies rinkimuose: „EP nėra tautų diskusijos vieta, tai bendrų reikalų sprendimų Europoje vieta. Pirmiausiai, nuvykęs į EP turi save suvokti kaip europietį, atstovaujantį Europai, ir tik po to kaip atstovaujantis Europai tam tikros tautos ir valstybės atstovas. Čia prioritetas Europa, kaip vieninga struktūra, vieningas organizmas“.

Karjeros šuolis

„Politico“ leidinio sudarytame sąraše yra 5 politikai, kurie paliko Europos Parlamentą ir grįžo į savo gimtines vadovauti vyriausybėms ar užimti prezidento postą. Tačiau Lietuvoje atvejų, kai darbas EP tampa tramplinu į aukštesnį karjeros laiptelį, praktiškai neturime.

„Žinoma, EP galėtų būti laipteliu, bet tai greičiau retenybė Lietuvos atveju, kai savanoriškai atsisakoma posto EP. Buvo tik Gabrielius Landsbergis, kuris ėmė vadovauti partijai ir buvo neįmanoma dirbti iš Briuselio ar Strasbūro. Daugiau didesne dalimi jau po karjeros vidaus pilitokoje, yra siekiama EP mandato. Paprastai, bent jau lietuviškoje tradicijoje, tai greičiau politinių pensininkų pensionatas, negu aktyvaus darbo ir politinės karjeros laiptelis į kitą poziciją“, – sakė politologas T. Janeliūnas.

Tokią situaciją pasak LRT.lt kalbintų politologų, sukuria tiek visuomenės nesidomėjimas tuo, kas vyksta Europos Sąjungos institucijose, tiek ir pačių partijų požiūris į Europos Parlamentą.

„Pačios partijos į aukščiausias pozicijas sąrašuose iškelia buvusius lyderius, partijų pirmininkus ar užėmusius aukščiausias pozicijas politikus. Suteikia vis naują patvirtinimą, kad tai yra gerai užtarnautos politinės pensijos vieta. Iš kitos pusės, parlamentarai nelabai stengiasi visos kadencijos metu būti tiek matomi, kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad jie ten svarbius sprendimus priėminėjo ar turėjo svarbią įtaką. Atitinkamai, visuomenė nebelabai apie juos girdi. Aktyvumas EP rinkimuose, kai jie vyksta vieni, yra gana žemas ir tai rodo bendrą visuomenės domėjimąsi EP“, – teigė T. Janeliūnas.

„Jei partijos atsakingai išstato kandidatus ir pasiunčia išties aktyvius ir atsakingus asmenius, rezultatas vis tiek yra. Ne toks didelis, kaip tikėtasi, nešviečia visoje Europoje, bet tam tikras įtakas galima padaryti“, – sakė L. Bielinis. 

Tuo tarpu kitose Europos valstybėse dažniau įsigalėję atvejai, kai darbas Europos Parlamente yra tik tarpinė stotelė. „Kartais būna tarpinis sustojimas EP, kai tarkim opozicijose esančios partijos savo lyderius deleguoja į EP, bet po to lyderiai grįžta į nacionalinę politiką, kai jų partijos laimi nacionalinius rinkimus. Tokios švytuoklės potencialiai įmanomos net ir Lietuvoje“, – sakė T. Janeliūnas.

Jo nuomone, Lietuvos partijų kandidatai šiuose rinkimuose visiškai atitinka įsigalėjusią tendenciją.

„Turintys patirties politikai neturėtų padaryti gėdos, žinos, ką veikti EP, galbūt netgi užims gana reikšmingas pozicijas vidinėse struktūrose. Iš kitos pusės, tai jau yra lyg ir šablonas, štampas, kad Lietuvoje jie jau nebesitiki naujų politinių aukštumų ir laukia galbūt ramesnio darbo už Lietuvos ribų“, – komentavo VU profesorius T. Janeliūnas.