Pasaulyje

2019.04.22 21:00

Architektūros detektyvai: kaip tyrėjai pastatuose ieško įrodymų apie žmogaus teisių pažeidimus

Goda Jurevičiūtė, LRT.lt2019.04.22 21:00

Dauguma šių dienų konfliktų ir žmogaus teisių pažeidimų vyksta miesto erdvėse, tarp gausiai apgyvendintų namų. Tokiuose urbanistiniuose karuose jų dalyviai neretai tyčia nepaiso civilius ir kovotojus skiriančios ribos. Tačiau pastatuose konfliktai palieka pėdsakus, kuriuos analizuoja į savotišką architektūros detektyvų agentūrą „Forensic Architecture“ susibūrę tyrėjai.

Ši organizacija, kurią sudaro architektai, programinės įrangos kūrėjai, žurnalistai, menininkai, mokslininkai ir teisininkai, meta iššūkį žmogaus teisių pažeidimus vykdančioms valstybėms ir korporacijomis, pradedant Jungtinėmis Valstijomis, Izraeliu, Graikija ir baigiant Sirija, Gvatemala, Indonezija. Su ja dažnai dirba laikraštis „The New York Times“, neretai pasitelkia ir žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“, Raudonasis Kryžius ar Jungtinės Tautos. O štai praeitais metais apie jos tyrimus sužinojo dar platesnė auditorija, kai „Forensic Architecture“ buvo nominuota vienam prestižiškiausių apdovanojimų, teikiamų šiuolaikinio meno kūrėjams – Turnerio premijai.

„Mes savęs menininkais nelaikome, esame tyrėjai. Tačiau komandą sudaro daugiausiai architektai, dizaineriai, filmų kūrėjai – asmenys atėję iš skirtingų sričių, susijusių su estetine praktika. Ir estetinė dimensija yra labai svarbi mūsų darbo dalis, nes tai yra mūsų amato įrankiai“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigė „Forensic Architecture“ projektų vadovė Sarah Nankivell.

Spaudimas vyriausybėms

– Jūsų organizacija dažniausiai tiria valstybių įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus. Tyrimui skiriate daug laiko, pateikiate nemažai įrodymų, tačiau valstybės retai pripažįsta savo kaltę. Pagal kokius kriterijus tuomet vertinate, ar jūsų projektas buvo sėkmingas?

­– Viskas priklauso nuo projekto tikslo. Jei siekiame atkreipti dėmesį į tam tikrą istoriją, tuomet projekto sėkmę vertiname pagal tai, kiek jis sulaukė dėmesio iš žiniasklaidos, vyriausybės, kariuomenės ar kitos institucijos, kuriai siekiame padaryti spaudimą. Tai lyg kvietimas veikti. Tarkim, tikimės, kad policija pratęs tyrimą.

Šiuo požiūriu vienas sėkmingesnių mūsų projektų būtų dėl 2017 metų kovą Al Jinnah mieste, Alepo provincijoje, Sirijoje JAV subombarduotos mečetės.  

JAV prisiėmė atsakomybę už bombardavimą, tačiau neigė, jog pastatas buvo mečetė. Pasak jų, tai buvo teroristų susitikimo vieta ir per jų įvykdytą ataką žuvo tik teroristai, o jokių civilių aukų nebuvo. Tačiau iš atvirai prieinamų šaltinių supratome, kad vis dėlto tai buvo mečetė ir JAV ją subombardavo pamaldų metu, penktadienio pavakarę, todėl žuvo nemažai civilių.

Kartu su partneriais – žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“, tyrimų portalu „Bellingcat“ ir aviacijos antskrydžius tiriančia grupe „Airwars“ – nusprendėme, kad sieksime padaryti spaudimą JAV kariuomenei, kad jie toliau tirtų šį įvykį.

Mūsų požiūriu, galėjo būti dvi įvykio versijos. Pirma, kad jie subombardavo mečetę ir nužudė civilių, žinodami, ką daro. Tokiu atveju tai būtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas, nes draudžiama bombarduoti religinius pastatus, ypač pamaldų metu. Arba, jų gauti žvalgybos duomenys buvo klaidingi ir jie nežinojo, kad tai yra mečetė. Bet kokiu atveju tai nėra gerai.

Iš dalies mūsų spaudimas suveikė, nes buvo pradėtas tyrimas. Jie iš dalies pakeitė istoriją ir pareiškė, kad pastatas buvo mečetės komplekso dalis. O tada atliko kitą tyrimą ir vis dėlto nusprendė, kad oro smūgis buvo tinkamas ir teisėtas.

Tačiau vėliau šį įvykį ėmė tirti Jungtinės Tautos, kurios nusprendė, kad JAV pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę.

Kadangi mūsų tikslas buvo padaryti spaudimą ir atkreipti dėmesį į šį incidentą, tai šiuo požiūriu tai vienas sėkmingiausių mūsų tyrimų.

Kitų tyrimų imamės dėl kokios nors konkrečios priežasties. Pavyzdžiui, Graikijos jauno antifašisto reperio Pavloso Fysso nužudymas 2013 metų rugsėjo 18 dieną Atėnuose.

Mūsų pagalbos paprašė jo šeimos teisininkai, kurie norėjo, kad sukurtume vaizdo įrašą specialiai tam, kad jie galėtų jį parodyti teisme.

Dėl šio vaikino mirties Atėnuose vyko teismo procesas, per kurį buvo siekiama išsiaiškinti, ar Graikijoje veikianti neonacių grupuotė „Auksinė aušra“, kuri turi savo atstovų šalies parlamente, yra kriminalinė organizacija. Ši organziacija turi labai daug ryšių su Atėnų policija, nemažai pareigūnų šiame mieste balsuoja už „Auksinę aušrą“. (Remiantis žiniasklaidos pranešimas, per 2012 metų parlamento rinkimus už „Auksinę aušrą“ balsavo per 50 proc. Atėnų policijos pareigūnų, - LRT.lt.)

Taigi tarp policijos ir grupuotės yra tam tikro susimokymo. Todėl ėmėmės tyrimo dėl šio vaikino mirties, siekdami išsiaiškinti, koks joje buvo policijos vaidmuo – ką pareigūnai padarė ir ko ne.

Laikome tai vienų sėkmingesnių tyrimų, nes įrodymus pateikėme teisme. Tačiau procesas dar nesibaigė, todėl nežinome, koks tyrimo poveikis.

Per kankinimus draudžiama rėkti

– Pabrėžiate, kad imatės tirti tokius atvejus, kurie leistų kurti naujus metodus. Gal galėtumėte papasakoti apie kokį nors projektą, kuris paskatino sugalvoti tokį naują tyrimo metodą?

– Kadangi esame mokslinė tyrimų grupė, kuri yra Londono Goldsmito universiteto dalis, turime įsipareigojimų universitetui ir remėjams nuolat kurti naujus metodus. Kaskart imdamiesi tyrimo, bandome pasinaudoti proga ir sukurti tai, ko nenaudojome anksčiau.

Šiuo aspektu geras pavyzdys būtų tyrimas dėl Saidnajos kalėjimo. Tai liūdnai pagarsėjęs Sirijos vyriausybės administruojamas kalėjimas, kuriame nuo 2011 metų dingo daug žmonių. (Žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, 2011-2017 metais šiame kalėjime buvo pakarta apie 13 tūkst. žmonių, – LRT.lt.)

Neturėjome jokių kalėjimo nuotraukų – tik vieną palydovinę, todėl galėjome įsivaizduoti, kokia yra pastato forma, bet visiškai nežinojome, kaip viskas išdėstyta viduje, ir siekėme tai atkurti.

Šį tyrimą vykdėme kartu su „Amnesty International“. Dirbome su keliais liudininkais, kurie yra sėdėję Saidnajoje. Tai labai baisus kalėjimas – ten kalinti asmenys buvo kankinami, laikomi siaubingomis sąlygomis labai nedidelėse, perpildytose kamerose.

Jiems buvo įvestas tylos režimas: neleista vieniems su kitais kalbėtis, skleisti garsų. Kai būdavo kankinami, jiems nebuvo leidžiama rėkti.

Jie buvo laikomi tamsoje, todėl po kurio laiko, jiems labai paaštrėdavo klausa. Dėl šios priežasties dirbome su garso specialistu Lawrence`u Abu Hamdanu.

Stengėmes pasitelkti kalėjusių asmenų prisiminimus apie tai, ką jie girdėjo ir sugebėjo įžiūrėti ar jausti tamsoje. Tarkim, jie sakydavo: „Kamera, kurioje sėdėjome, buvo 4 žmonių pločio“. Tai labai specifinis būdas ką nors prisiminti. Be to, reikėjo turėti omenyje, kad liudininkai yra patyrę traumą. Todėl siekdami atkurti kalėjimo erdvę, turėjome atsižvelgti į tai, kaip kalbinsime šiuos asmenis.

Turėdami omenyje visus šiuos veiksnius, sugalvojome „kontekstinio liudijimo“ (angl. situated testimony) metodą. Kaip jis veikia? Vienas mūsų architektų sėdi su liudininku priešais didžiulį ekraną, kuriame kuriamas Saidnajos kalėjimo 3D modelis. Liudininkas vedžioja architektą po tą erdvę, o šis jam padeda modeliuodamas ją pagal tai, kas pasakojama.

Traumą patyrę žmonės galėjo iš išorės pasižiūrėti į tą erdvę, kurioje buvo kankinami, ir įgauti tam tikrą kontrolę jos atžvilgiu. Jie mums sakė, kad jiems padėjo pasidalinimas prisiminimais.

Tačiau metodai priklauso nuo atskirų atvejų – pirmiausia atsiranda tyrimo tema, o tada parenkami tinkamiausi metodai.

Vietoj dronų – aitvarai

– Dažnai dirbate su atvirai pasiekiamais šaltiniais, tačiau ar pasitaiko, kad patys vykstumėte į įvykio vietą rinkti duomenų?

– Saidnajos atveju su liudininkais vykome kalbėtis į Stambulą. Tačiau, turbūt, geriausias atvejis, kada duomenis rinkome vietoje yra Negevo dykumoje, Izraelyje, vykdytas ir vis dar tebesitęsiantis tyrimas. Izraelis atsisako pripažinti, kad ten esančios beduinų gyvenvietės yra teisėtos. Valstybės teigimu, ta žemė yra izraeliečių, o beduinai – tai klajoklių bendruomenės, kurios stovyklą įsirengia ten, kur jiems patinka. Tačiau tai nėra tiesa – tos bendruomenės ten gyvena labai ilgą laiką, šimtus metų. O mūsų tikslas buvo padėti jiems surinkti tai patvirtinančių įrodymų.

Mums reikėjo užfiksuoti, kad vietovėje yra ilgalaikiškesnių statinių. Tačiau problema ta, kad negalima gauti palydovinių Izraelio nuotraukų – ypač sunku tą buvo padaryti iki 2012 metų, nes nuo tada ten pradėjo veikti ir europietiškos palydovus valdančios bendrovės. O iki 2012 metų veikė tik amerikiečių įmonės, kurios su Izraeliu turėjo susitarimą, kad visos palydovinės virš Izraelio daromos nuotraukos būtų itin žemos rezoliucijos. Iš jų tikrai negali atskirti, kas yra ant žemės.

Tačiau mes radome iš Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų lėktuvų 1945 metais, per Antrąjį pasaulinį karą, darytų nuotraukų, kurių labai gera rezoliucija. Taigi jos darytos 3 metai iki Izraelio valstybės įkūrimo. Iš šių nuotraukų galima matyti, kur yra nuolatinės, iki šiol išlikusios struktūros: namai, šuliniai, kapinės.

Pasinaudodami 1945 metų nuotraukomis pradėjome kurti vietovės 3D modelį. Tam taip pat virš vietovės skraidinome aitvarus, prie kurių buvo pritaisytos fotokameros. Naudojome metodą, vadinamą fotogrametrija, leidžiantį iš nuotraukų, kuriose objektas ar žemės paviršius fotografuojamas iš skirtingų kampų, sukurti jo 3D modelį. Aitvarų naudojimas labai pasiteisino, nes Negeve yra jų kultūra. Todėl aitvarų skraidinimas nesukėlė jokių įtarimų, kaip kad būtų buvę, jei būtume naudoję bepilotes skraidykles.

Sugretinus šį 3D modelį su 1945 metais iš paukščio skrydžio darytomis nuotraukomis gali pamatyti ryšį tarp to, kas buvo prieš dešimtmečius ir kas yra dabar.

Vykdydami šį procesą, taip pat artimai bendraujame su tomis beduinų bendruomenėmis. Todėl 3D modelį papildėme jų turimais šeimos dokumentais, fotografijomis.

Jie Izraelio teisme dėl savo teisių kovoja jau kurį laiką, tačiau, žinant politinį klimatą, abejojame, ar procesas baigsis jų naudai.

– Ar pasitaiko, kad jūsų metodus perima kitos organizacijos, žiniasklaida. Ir jei taip, kaip jūs tai vertinate?

– Žiniasklaidos organizacijos neretai daro panašų darbą, ypač „The New York Times“, su kuriuo mes dažnai dirbame. Tai būtų pagrindinė žiniasklaidos priemonė, kuri vykdo labiausiai į mūsų panašų darbą. Dar panašius tyrimus yra vykdžiusi ir JAV televizija NBC.

Mes į tokias iniciatyvas žiūrime labai palankiai. Siekiame, kad mūsų metodai būtų kaip galima atviresni ir jais galėtų naudotis kiti asmenys, ypač jei jie vykdo tiriamąją žurnalistiką.

Meno erdvės – už ir prieš

– „Forensic Architecture“ savo darbus neretai demonstruoja parodų salėse, 2018 metais net buvo nominuota Turnerio premijai. Koks yra jūsų organizacijos santykis su menu? Ar nepasitaiko, kad jūsų tyrimų rezultatais nepatenkintos valstybės, siekdamos jus diskredituoti, pavadina jus menininkais?

– Mes savęs menininkais nelaikome, esame tyrėjai. Tačiau komandą sudaro daugiausiai architektai, dizaineriai, filmų kūrėjai – asmenys atėję iš skirtingų sričių, kurios susijusios su estetine praktika. Ir estetinė dimensija yra labai svarbi mūsų darbo dalis, nes tai yra mūsų amato įrankiai. Vykdydami savo tyrimus, naudojame architektūros, dizaino ir kitų sričių įrankius.

Taip pat svarbu, kad tai, ką darome, būtų pateikiama aiškiai, suprantamai ir įtraukiančiai. Projektu neretai norima pasiekti kuo didesnę žmonių auditoriją ir atkreipti dėmesį į tam tikrą įvykį. Mes dažnai dirbame su labai sudėtingomis situacijomis ir stengiamės didžiulį duomenų kiekį, gautą iš skirtingų šaltinių, sudėti į vieną suprantamą pasakojimą. Tam estetika yra labai svarbi, tačiau savo darbo menu nelaikome.

Tą pasakius, mes dažnai dirbame su meno ir kultūros erdvėmis. Mūsų vykdomas darbas remiasi prieš teismo ekspertizę nukreiptos praktikos idėja. Kaip žinia, teismo ekspertizė visada buvo valstybės įrankis, o mes norime tokius įrankius atgręžti prieš valstybę ir juos panaudoti, analizuojant jos įvykdytus veiksmus.

Mes negalime prieiti prie tų pačių duomenų ir įrankių, kuriais gali naudotis valstybė. Tarkim, mums neprieinami policijos ar teismo turimi duomenys. Mums nepasiekiama visa valstybės turima informacija, negalime naudotis DNR tyrimų laboratorija. O taip pat mums dažnai neprieinamos tos pačios erdvės pristatyti savo darbus – ne visada galime patekti į teismo salę. Todėl turime rasti kitų būdų, kaip parodyti savo darbus ir atkreipti į juos dėmesį.

Supratome, kad parodų salės yra labai efektyvus būdas tai padaryti ir pasiekti plačią auditoriją.

Ar mums dėl to kyla etinių klausimų? Žinoma. Daug galvojome apie nominaciją Turnerio premijai, kai ji buvo paskelbta. Daugiausiai dėl to, kiek apie tai kalbėjo kiti. Žiniasklaidoje pasirodė daug straipsnių, klausiančių: „Ar tai menas?“ „Kodėl jie buvo nominuoti šiam prizui?“

Bet mes patys savęs nenominavom. Tačiau nusprendėme, kad tai mums suteikia galimybę surengti labai gerą parodą ir atkreipti dėmesį į mūsų tirtus atvejus, todėl galiausiai labai džiaugiamės sudalyvavę.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius