Pasaulyje

2019.04.16 21:18

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė: nežinau, ką pasakytų Viešpats, bet teisėsauga tikrai turės

Pirmadienį kilęs gaisras suniokojo garsiąją Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Apie šią nelaimę žurnalistas Raigardas Musnickas „Dienos temoje“ kalbino Bažnytinio paveldo muziejaus direktorę Sigitą Maslauskaitę-Mažylienę bei Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentę Karoliną Masiulytę-Paliulienę.

– Pasaulį sukrėtė ši tragedija, ši nelaimė. Prancūzai verkė. Jūs irgi turbūt?

K. Masiulytė-Paliulienė: Taip. Aš verkiau, taip.

– Jūs atsimenate šią katedrą nuo vaikystės?

K. Masiulytė-Paliulienė: Nuo vaikystės, taip. Mano tėvelis mane veždavo ten reguliariai ir visame mano krikščionybės kelyje ta katedra labai svarbi. Ne tik man, bet ir istorijoje labai svarbi, ypač po karo, kai generolas Ch. de Gaulle`is išlaisvino Paryžių ir būtent katedroje pasakė, kad esame laisvi, kentėjome, bet esame laisvi.

– Bet šiaip pagal statistiką prancūzai nėra labiausiai tikinti tauta pasaulyje. Yra apie 51 proc. katalikų, kiti tokie ateistai ir kitos religinės bendruomenės. Tai dėl ko taip sielojasi prancūzai? Ar dėl to, kad jiems ta katedra svarbi kaip religinis objektas, ar dėl kitų priežasčių?

K. Masiulytė-Paliulienė: Manau, kad neseniai jie tapo nepraktikuojantys. Nereikia pamiršti, kad Prancūzija buvo bažnyčios pirma vyresne dukra pavadinta. Manau, per 20–30 m. tikrai netekome daug praktikuojančių katalikų, bet dauguma turi tą pagrindą, yra krikščioniškai auklėti. Ir dėl to ta katedra yra gilus mūsų krikščionybės ženklas ir simbolis. Visiems.

–  Ir kaip miesto simbolis, kaip Prancūzijos simbolis. Su kuo prancūzai dar sieja šią katedrą? Juk iš tikrųjų ji buvo įvairius istorijos vingius atlaikiusi. Kartais net liūdna pasakyti, kad karaliai, imperatoriai ją naudojo savo reikmėms. Liudvikas XIV, Karalius Saulė, net patraukė kolonas į šoną, kad galėtų su karieta įvažiuoti. Ten karūnavosi Napoleonas, ten buvo Žana D‘Ark kanonizuota ir taip toliau. Bet vis dėlto susidaro įspūdis, kad tai daugiau buvo parodomoji vieta.

K. Masiulytė-Paliulienė: Oi ne, aš nemanau, kad parodomoji. Nuo viduramžių ji buvo pagerbta kaip „Notre Dame de Paris“. Kas ieškojo prieglobsčio, galėjo įeiti į katedrą ir saugiai gyventi. Milicininkai, policininkai, žandarai negalėjo ieškoti net nusikaltėlių, kurie prašė prieglobsčio toje katedroje. Ir dabar labai aktualu, kad yra sukurta opera, vaidinama apie 20 m. Londone, ir yra daina apie žmones be dokumentų, kurie prašo prieglobsčio pas Švč. Mariją, ji vadinasi „Azil azil azil“.

– Sigita, kuo svarbus šitas pastatas, šita šventykla pasauliui, Prancūzijai? Tai turbūt tiesiog vienas iš daugelio gotikos kūrinių?

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Taip, atrodytų, kad gotikos šedevrų ne taip ir mažai Europoje. Ir kodėl dabar tikrai visus taip sukrėtė, ne tik prancūzus? Kodėl mes nuo pat vakar vakaro ir šiandien ryte skaitome tiek valstybių vadovų, tiek paprastų žmonių šūksnius, kad sudegė dalelė manęs, sudegė dalelė mūsų?  Ir aš taip pat sakyčiau apie save. Bet kodėl? Tas atsakymas slypi ir jūsų klausimuose. Taip, pirmiausia, ta simbolinė prasmė. Galbūt net Eifelio bokštas yra toks lygiavertis simbolis. Labai svarbus simbolis yra Niujorko Laisvės statula, Brandenburgo vartai Berlyne. Bet, ar mes taip gedėtume, jeigu jie sudegtų? Ir kodėl dabar čia dėl Dievo Motinos katedros toks tarsi praradimo jausmas?

Manau, pirmiausia dėl to, kad taip, tai yra simbolis, bet kieno? Greičiausiai įvardyčiau, ir tai galbūt ne aš viena taip įvardiju, kad tai yra Vakarų krikščioniškosios Europos civilizacijos žydėjimo ženklas, simbolis. XII a. viduryje pradedama statyti Dievo Motinos katedra, XIII a. viduryje užbaigiama. Bet koncepcija, priežastis, kodėl ji statoma, ir visos kitos gotikinės katedros, viduramžių tokie šviesos teologijos dalykai, taip pat dar, kaip sukurti tą šviesos teologiją architektūroje. Reikalinga fantastiška konstrukcija, reikalinga inžinerija, matematika, optikos, visokie dalykai, pavyzdžiui, sutverti sienas, kad jos būtų kaip kokie rėmai vitražams, šviesai reprezentuoti, sklisti. Ir, svarbiausia, ką jūs irgi paminėjote, ne kažkoks minuso ženklas – reprezentacinė funkcija. Tas pasididžiavimas. Valstybės valdovai, karaliai, nusipelnę žmonės visose katedrose atranda vietą tiek palaidojimuose, tiek galbūt ir karūnavimuose, pasirodymuose.

– Ten vyko istorija, ar ne?

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Taip, ten vyko istorija. Ir tas toks gedulo aspektas, atrodo, tarsi sugriuvo kažkoks žydinčio periodo nuostabus kūrinys, nuostabus žiedas. Kas baisiausia, man atrodo, tai yra 850 m. Jau šiek tiek daugiau, 2013 m. buvo 850 m. jubiliejus. Ši katedra niekada nedegė ir mūsų išmaniaisiais, technologiškais, visokeriopai visokiomis priemonėmis aprūpintais laikais staiga ji sudegė.

– Kas galėjo nukentėti labiausiai? Dabar dar visų duomenų nėra, bet ką mes žinome? Ten buvo Tomo Akviniečio paveikslas, ten buvo vitražai, ten buvo klauptai, padovanoti Liudviko XIII. Daug dalykų, kurie galėjo smarkiai nukentėti. Tiesa, Jėzaus Kristaus erškėčių vainikas, atrodo, išliko.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Man atrodo, kad šiuo metu mes jau galime truputėlį turėti tokios vilties. Šiandien paaiškėjo, kad reikia džiaugtis, konstatuoti, kad pakankamai, atsižvelgiant į tai, kiek buvo tos tragedijos, koks mastas, koks įspūdis, vis dėlto yra šis tas išsaugota. Pirmiausia, tai yra pati katedros konstrukcija, tie minėtieji ne šiaip paprasti kontraforsai ar butanai, ką turi dauguma gotikinių katedrų, bet toji konstrukcija, kad siena būtų kuo išlaikesnė, yra tikrai sudėtinga. Keli aukštai, arkos, tas atrodytų, kaip sako specialistai, kad ji yra išlaikyta ir išsisaugota. Labiausiai, matėme, per gaisrą išsaugotas vakarinis fasadas su tais dviem bokštais, kurie yra XIII a. kūrinys, ir visa struktūra, XIII a. rozetė. Dabar prieš pat laidą perskaičiau, kad netgi, atrodo, ir kitos dvi rozetės. Rozetės yra tokie didžiuliai vitražai tose sienose, kurios yra į vakarus, į pietus ir šiaurę, o rytinė dalis užsibaigia apside. Didžiulis praradimas yra tai, kad toji smailė, kuri sveria 750 t, krito beveik iš 80 m aukščio, pramušė stogą, stogo konstrukcijas. Ryte buvo sakoma, kad išdegė 1000 kvadratinių metrų. 1000 kvadratinių metrų ko? Turbūt su visu stogu ir taip toliau.

– Ko negalima bus atkurti, jeigu prarasta amžinai?

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Turbūt dabar galime konstatuoti, kad toji smailė. Dėl jos prasidėjo katedros remontas, dėl jos, dėl stogo, dėl viršutinės dalies. Tai jau ji, sakysime, prarasta. Tada aišku, kad gaisras, ugnis, karštis daug ką sunaikino. Bet svarbiausia – konstrukcija, svarbiausi lobyno objektai ir netgi paveikslai, kur dar pirmoje dienos pusėje buvo sakoma, kad sudegė Prancūzijos vėlyvojo baroko aukso fondas, dienos antroje pusėje mes jau matome kai kuriuos kūrinius, gabenamus į Luvrą.

– Karolina, ar tai Dievo bausmė, jūsų akimis? Jūs užsiminėte prieš laidą, kad taip galėtų būti.

K. Masiulytė-Paliulienė: Bausmė, aš nežinau, bet labai keista, kad mes turėjome keturias valandas stebėti šį gaisrą ir buvome be galios, mes norėjome, kad tas vanduo, srovė užgesintų tuoj pat. Mes kentėjome tas keturias valandas. Galėjome galvoti, kas yra mūsų tikyba, ar mes tikrai esame geri katalikai, ar tikrai mes klausėme, ką Kristus pasakė, kad mes turime klausyti vienas kito. Jūs kalbate apie materialinius dalykus, bet man atrodo, kad yra ženklas. Esame Didžiojoje savaitėje ir reikia pagalvoti, ką geriau galima daryti.

– Sigita, ar Lietuvos paveldui galėtų grėsti kas nors panašaus? Mes esame apsaugoję savo kūrinius?

 S. Maslauskaitė-Mažylienė: Mes išgyvenome panašius jausmus prieš 8 m., kai sudegė Tytuvėnų vienuolynas ir ten buvusių daug nuostabių vertybių. Tai, ką sako mano gerbiamoji pašnekovė, iš tikrųjų tai, kad dega šventovė, yra ganėtinai sena tradicija ir suvokimas, ypač tikinčių, praktikuojančių žmonių, kad tai yra ženklas kažką keisti, kažkaip susipurtyti. Bet, kartoju, mane net labiau sujaudino, kad nebūtinai tikintys žmonės, nebūtinai praktikuojantys pradėjo žvelgti į šitą paminklą ne tik kaip į materialų kūrinį, bet tikrai kaip į simbolį tų daugelio dalykų, ką jūs paminėjote ir apie ką aš kalbu. Kaip bebūtų, ar Dievo ženklas, ar ne, vis dėlto gėda ir apsileidimas, kad XXI a. statybų metu sudega katedra. Tai čia Viešpats nežinau, ką jis čia pasakytų, bet manau, kad teisėsauga tikrai turės.

– Bet kokiu atveju, kalbant apie tokias nelaimes, apie tautą galima spręsti pagal tai, kaip elgiasi žmonės. Turtingieji paaukojo jau 300 mln. eurų katedrai atstatyti. Tai tikėkimės, kad viskas bus gerai.