Vatikanas nusprendė atnaujinti tyrimą dėl 1983 metais dingusios penkiolikmetės pilietės Emanuelos Orlandi. Ši daugiau nei 36 metus Italijos dėmesį kaustanti byla yra apipinta galybe versijų, kas ir kodėl pagrobė mergaitę bei kur gali būti jos kūnas. Tyrėjai tikisi, kad naujos užuominos padės atskleisti tiesą.
Tyrimas buvo atnaujintas, kai advokatė Laura Sgro gavo anoniminį laišką, kuriame buvo atskleista iki tol nežinoma informacija. „Ieškokite ten, kur rodo angelas“, – buvo rašoma laiške. Užuomina nukreipė į angelo statulą, stovinčią šalia princesės Sofijos ir princo Gustavo kapo Teutonų kapinėse Vatikano teritorijoje.
Gavus konfidencialią informaciją, buvo pradėti tyrimai. Ištyrinėjus laiške nurodytą vietovę paaiškėjo, kad kapas mažiausiai kartą buvo atkastas, o antkapio statulos data nesutampa su princo ir princesės antkapio statulos data, buvo rašoma Italijos laikraštyje „Corriere della Sera“.
1983 m. birželio 22. E. Orlandi išėjo iš Vatikane esančio šeimos buto ir nuvyko į Šv. Apolinaro pastatų kompleksą Romoje, kur vyko jos fleitos pamoka. Pakeliui į muzikos mokyklą, prie jos sustojo vyras žaliame „BMW“ automobilyje ir pasiūlė jai piniginį atlygį už kosmetikos pardavinėjimą. Šis incidentas ir prišaukė jai bėdą, rašo „The Spectator“. Mergina paskambino savo seseriai ir ši įkalbėjo ją apie tai papasakoti tėvams.
Pasak „Insider.com“, atvykusi į pamoką, mergaitė buvo išsiblaškiusi ir kiek anksčiau, apie 18:50 val., paprašė išeiti namo. Mergaitės draugai matė, kaip ji įlipo į namų kryptimi važiuojantį autobusą, ėmė kalbėtis su raudonplauke moterimi. E. Orlandi namo taip ir nebegrįžo.
Sąsajos su popiežiumi?
Praėjus trims dienoms po merginos dingimo, jos šeima sulaukė kelių keistų skambučių. Pirmasis paskambino vyras, prisistatęs Pierluigio vardu. Jis tvirtino, kad jo mergina matė Emanuelos apibūdinimą atitinkančią mergaitę, Campo dei Fiori aikštėje grojančią fleita, prisistatančią Barbaros vardu ir pardavinėjančią kosmetiką, rašo „Insider.com“.
Kitas vyras, vardu Mario, paskambinęs šeimai pasakojo panašią istoriją. Jis tvirtino, kad mergaitė, panaši į Emanuelą, prisistatinėjo Barbara ir pardavinėjo kosmetiką su dar viena moterimi. Vėliau šeimą užplūdo šimtai paslaptingų, niekur nevedančių žinučių.
Tikėdamasis padėti šeimai, popiežius Jonas Paulius II ryžtingai prabilo apie 1983 m. birželio 22 dieną įvykusį mergaitės dingimą.
Vieną dieną, pasibaigus pamaldoms, jis viešai paprašė saugiai sugrąžinti mergaitę sakydamas: „Mes su Orlandi šeima esame artimi.“ Pasak „The Telegraph“, apie mergaitę viešai jis kalbėjo mažiausiai aštuonis kartus.
Maždaug po poros dienų, kai popiežius pirmą sykį prakalbo apie Emanuelos dingimą, Orlandi šeima ir Vatikanas sulaukė skambučio. Buvo pranešta, jog viena grupuotė pagrobė paauglę siekdama, kad būtų paleistas Turkijos pilietis Mehmetas Ali Agca, kuris 1981 m. šūviu į popiežių Joną Paulių II-ąjį kėsinosi jį nužudyti, rašo „Insider.com“.
Šį skambinusį vyrą Italijos pareigūnai dėl jo akcento praminė „L'Americano“. Savo pareiškimą jis bandė pagrįsti pateikdamas Emanuelos muzikos mokyklos pažymėjimo kopiją ir atsiųsdamas laišką su natų, iš kurių mergina mokėsi, foto kopijomis. Bet 1983 m. spalio 27 d. amerikietis staiga nutilo.
Šeima gavo ir daugiau laiškų iš skirtingų grupuočių su panašiais reikalavimais. Tačiau mainai neįvyko – iš Italijos kalėjimo M. A. Agca buvo paleistas 2006 m., kai buvo atleistas nuo bausmės iki gyvos galvos, skelbiama „Insider.com“.
Miglotos versijos
Pradinio Emanuelos dingimo tyrimo rezultatai atskleidė, kad ji buvo suviliota seksualiniais motyvais, o tada nužudyta. Bet taip ir neatsiradus kūnui, per daugelį metų spekuliacijos kaip reikiant įsisiūbavo.
Žurnalistas Pino Nicotris sugalvojo dar sensacingesnę versiją. Jis parašė knygą, kurioje teigiama, kad Emanuela buvo šėtoniškos seksualinės orgijos, kurią surengė tam tikri kunigai, auka. Pasak žurnalisto, tie patys kunigai vėliau ir klaidino tyrėjus, siuntinėdami jiems begalę užuominų, rašo „The Spectator“.
Vos prieš metus kitas žurnalistas paviešino iš Vatikano pavogtą dokumentą, kuriuo paaiškėjo, kad Bažnyčia žinojo, kur buvo laikoma paauglė, ir kad Vatikanas ištisus metus finansiškai ja rūpinosi, rašo „The New York Times“. Vatikanas šį dokumentą pavadino „netikru ir absurdišku“.
Didžiausias lūžis byloje įvyko 2008 m., kuomet buvusi nusikaltėlio Enrico De Pediso meilužė valdžiai pranešė, jog jis suorganizavo Emanuelos pagrobimą. Anot moters, E. De Pedisui taip pasielgti paliepė kontroversiškas arkivyskupas, buvęs Vatikano banko prezidentas amerikietis Paul C. Marcinkus, miręs 2006 m., rašoma „Insider.com“.
Negana to, eismo prižiūrėtojas, teigiantis Emanuelos dingimo dieną matęs ją besikalbančią su vyru, vairuojančiu žalią „BMW“, nupiešė vyro, kuris buvo labai panašus į E. De Pedis, eskizą.
Paplito dar viena versija, kad Emanuelos tėvas turėjo įrodymų apie neteisėtą Paulo C. Marcinkaus veiklą, todėl pastarasis ir paprašė E. De. Pediso pagrobti mergaitę, kad užtildytų tarnautoją.
Pasak dar vienos teorijos, E. De Pediso vadovaujama Magliano grupuotė pagrobė Emanuelą norėdami atgauti dalį pinigų, kurių neteko bankrutavus bankui „Ambrosiano“, prie kurio bankroto prisidėjo ir P. C. Marcinkus, praneša „The Spectator“.
2012 m. Šv. Apolinaro bazilikoje apsilankė tyrėjai ir iškasė E. De. Pediso karstą ieškodami užuominų apie Emanuelos palaikus, praneša „Insider.com“.
Dar vienas įtartinas asmuo, susijęs su E. De Pedisu, yra monsenjoras Piero Vergaris. Jis buvo vienintelis asmuo, tyrinėjęs Emanuelos dingimą kaip buvęs Šv. Apolinaro katedros, kurioje ir dingo mergaitė, klebonas. P. Vergaris taip pat pažinojo E. De Pedį ir davė leidimą palaidoti jo kūną Šv. Apolinaro bazilikoje, kurioje paprastai laidojami aukšto rango dvasininkai, o ne nusikaltėliai. Kuris laikas po Emanuelos dingimo buvo pranešta, kad P. Vergaris dirbo nunciatūroje, nors Vatikanas tai neigia.
Atnaujinus Vatikano vidinį tyrimą tikimasi, kad pagaliau bus išspręsta ši beveik keturių dešimtmečių senumo istorija.
