captcha

Jūsų klausimas priimtas

Osmanų imperijos pastangos išlikti: kaip prasidėjo kruvina kampanija

1915 metais Osmanų imperijoje turkų surengtos armėnų skerdynės buvo ne tik sistemingas etninis valymas. Tai buvo ir desperatiškos pastangos išsaugoti kažkada didžią imperiją, rašo Daisy Sindelar „Radio Free Europe/Radio Liberty“ interneto svetainėje.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

1915 metais Osmanų imperijoje turkų surengtos armėnų skerdynės buvo ne tik sistemingas etninis valymas. Tai buvo ir desperatiškos pastangos išsaugoti kažkada didžią imperiją, rašo Daisy Sindelar „Radio Free Europe/Radio Liberty“ interneto svetainėje.

Pasauliui minint 100-asias tragedijos, plačiai žinomos kaip Armėnų genocidas, metines, dauguma istorikų sutinka, kad apytikriai 1 mln. armėnų išžudymas buvo žiaurios, žūtbūtinės Osmanų pastangos išlikti byrant jų imperijai.

„Jie norėjo išsaugoti savo teritorijas, ir manė, kad dėl to reikia sunaikinti armėnų populiaciją, – aiškino turkų kilmės istorikas Taneris Akcamas, skaitydamas paskaitą Klarko universitete Masačusetse. – Tai jie ir padarė būtent tada – viskas prasidėjo 1915 metų balandį. Tuo laikotarpiu jie ne tik fiziškai naikino armėnų populiaciją, bet ir intensyviai vykdė jų asimiliavimo politiką.“

Mažėjanti imperija

Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII amžiais) Osmanų imperija kontroliavo dideles Europos, Azijos ir Afrikos dalis. O XX amžiaus pradžioje ji jau buvo praradusi 60 proc. savo teritorijų, jos Europos provincijos nenumaldomai augo.

Per pirmąjį Balkanų karą 1912–13 metais Osmanai per vieną mėnesį neteko net 80 proc. savo Europos teritorijų. Imperijos, kurioje daug amžių klestėjo daugiakultūris ir pakankamai progresyvus režimas, dėmesys nukrypo į vidų.

Kažkada buvęs nuosaikus Jaunųjų turkų judėjimas, iškilęs 1908 metais, darėsi vis labiau nacionalistinis, vis labiau orientuotas į musulmonus, o Osmanai vis silpnėjo.

Dėl to Konstantinopolio dėmesys vis labiau krypo į Anatoliją. Šiame regione, kuris apima didžiąją dalį šių dienų Turkijos, anuomet gyveno didelė krikščionių bendruomenė – įskaitant graikus, asirus ir apytikriai 2 mln. armėnų, kurie toje teritorijoje gyveno ne vieną amžių.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Osmanų imperija kovojo Vokietijos pusėje. Karo eigoje imperija ėmė panikuoti. Kai 1915 metais pradžioje Kaukaze buvo sutriuškintos Rusijos pajėgos, turkai išsigando, kad į šalį įsiverš stačiatikiai kariai, kuriuos, jų manymu, gali labai šiltai pasitikti Anatolijos krikščionys.

Osmanų lyderis Enveras Pasha yra sakęs, kad kitų tautybių asmenys yra lyg navikai, kuriuos reikia pašalinti iš šalies organizmo.

Mirties maršai per dykumą

1915 metų balandžio 24 dieną, Britanijos Galipolio invazijos išvakarėse, panikuojanti Osmanų vadovybė vidaus reikalų ministro įsakymu suėmė ir nužudė kelis šimtus armėnų intelektualų.

Taip prasidėjo kruvinoji kampanija, kai armėnų populiacija buvo žudoma, deportuojama, o be šeimininkų likusi nuosavybė konfiskuojama.

Šimtai tūkstančių armėnų vyrų, moterų ir vaikų buvo išsiųsti į šimtų kilometrų nusidriekusius mirties maršus per Sirijos dykumą. Dauguma vyrų pakeliui buvo žiauriai išžudyti.

Tūkstančiai moterų ir vaikų buvo prievartaujami ir grobiami, verčiami pasivadinti turkiškais vardais ir atsiversti į islamą – taip vyko prievartinė asimiliacija.

Likusius gyvus armėnus užpuldavo kurdų ir kitos grupuotės, pasitaikydavusios šios priverstinės piligrimystės kelyje.

Besipriešinantieji dažniausiai būdavo nužudomi.

„Tokiu būdu buvo siekiama pašalinti daugumą armėnų ir išsiųsti juos į Sirijos dykumas, kurios buvo sausiausia, atšiauriausia imperijos dalis“, – sako vyresnysis Carnegie fondo už tarptautinę taiką bendradarbis Thomasas de Waalas, parašęs knygą „Great Catastrophe: Armenians And Turks In The Shadow Of Genocide“ („Didžioji katastrofa: armėnai ir turkai genocido šešėlyje“).

„Perkraustymas – per švelnus terminas apibūdinti tai, ką buvo priversti patirti žmonės, išsiųsti pėsčiomis, be maisto atsargų keliauti šimtus, tūkstančius kilometrų dykuma, kurioje praktiškai nėra jokių gyvybę palaikančių išteklių, – priduria jis. – Daugumai žmonių tai buvo mirties nuosprendis.“

Užsienio diplomatų pranešimuose ir žodžiu perduodamuose tų laikų pasakojimuose atskleidžiami šiurpūs faktai – kai kuriems armėnams buvo nukertamos galvos, jie būdavo išdarinėjami, skandinami ir deginami gyvi.

Viename vokiečių misionieriaus pranešime aprašomas 1200 armėnų ir kitų krikščionių, suimtų Anatolijos Karperto mieste, kuris dabar vadinasi Elazigas, likimas: „[1915 metų] gegužės 30 dieną 674 iš jų buvo suvaryti į 13 baržų, neva siekiant juos nuplukdyti į Mosulą... Vos baržoms pajudėjus, iš belaisvių buvo atimti visi pinigai, po to ir drabužiai, o tada jie buvo sumesti į upę. Žandarams krante buvo įsakyta neleisti nė vienam iš jų išlipti gyvam.“

Kitas liudijimas, kurį pateikė išgyvenęs armėnas, ir kurį patvirtino vokiečiai liudininkai, atskleidžia, kad daug armėnų buvo išžudyta dar prieš jiems paliekant savo kaimus: „Greičiausias būdas atsikratyti įvairiose stovyklose susibūrusių moterų ir vaikų buvo juos sudeginti. Įvairiuose armėnų kaimuose buvo padegamos didelės medinės pašiūrės, kuriuose uždarytos bejėgės moterys ir vaikai sudegdavo gyvi.“

Turkija: genocido nebuvo

1915 metų rugpjūčio mėnesį Osmanų vadovybė informavo tuometinį JAV ambasadorių Henry Morgenthau, kad „mes jau atsikratėme trimis ketvirtadaliais armėnų“.

1919 metais pokario Osmanų vyriausybė pati pripažino, kad buvo nužudyta 1 mln. armėnų – pusė Anatolijos armėnų populiacijos. (Kai kurie istorikai teigia, kad išžudytų armėnų skaičius siekia apie 1,5 mln.)

Pavieniai armėnų žudymai ir deportacijos tęsėsi iki Osmanų vyriausybės žlugimo 1922 metų.

Šiuolaikiniai armėnai – žudynes išgyvenusiųjų palikuonys, gyvenantys diasporų bendruomenėse daugiau nei 80-yje šalių visame pasaulyje – teigia, kad Anatolijos tragedija buvo tikrų tikriausias genocidas, kuriuo siekta išnaikinti visą tautą.

Ankara šiaušiasi prieš tokį apibūdinimą, teigdama, kad daugumą išpuolių prieš armėnus įvykdė kurdai.

Ji taip pat teigia, kad turkai ir kiti musulmonai taip pat patyrė Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus, ypač po to, kai 1916 metais į Anatoliją įžengė Rusijos pajėgos, prie kurių noriai prisijungė išgyvenusieji armėnai.

Nepaisant tokio nuomonių skirtumo, ekspertai teigia, kad pagrindiniai faktai apie armėnų žudynes yra įrodyti ir neginčijami – net Turkijoje, kuri pati po karo suteikė išsamią informaciją apie šią kampaniją.

„Labai sunku paneigti armėnų sunaikinimą, – sako Th. de Waalas. – Sunku paaiškinti faktą, kodėl 1913 metais Turkijoje gyveno apie 2 mln. armėnų, o po kelerių metų jų beliko vos 10 proc.“

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...