captcha

Jūsų klausimas priimtas

Armėnai siekia, kad pasaulis pripažintų jų genocidą, minint tragedijos 100-ąsias metines

Masinės žudynės? Abipusis kraujo liejimas? Genocidas? Šimtai tūkstančių žuvusiųjų tyli jau šimtmetį, bet dabartinė armėnų karta tebekovoja, kad jų protėvių žudynės per Pirmąjį pasaulinį karą būtų pripažintos genocidu.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Masinės žudynės? Abipusis kraujo liejimas? Genocidas? Šimtai tūkstančių žuvusiųjų tyli jau šimtmetį, bet dabartinė armėnų karta tebekovoja, kad jų protėvių žudynės per Pirmąjį pasaulinį karą būtų pripažintos genocidu.

Armėnai visame pasaulyje ruošiasi balandžio 24 dieną minėti 100 metų sukaktį nuo tų skerdynių pradžios, bet jų pastangos įtikinti tarptautinę bendruomenę – ir visų pirma Turkiją – kad tie įvykiai turi būti pripažįstami genocidu, tebekursto didelius prieštaravimus.

Armėnams šis terminas simbolizuoja neginčijamą įrodymą apie jų protėvių patirtas siaubingas kančias Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, bet Ankara tvirtina, kad smurtas buvo abipusis ir kad pripažinti tuos įvykius genocidu Turkijai reikštų peržengti raudoną liniją.

Tarptautinė bendruomenė dėl šio ginčo atsidūrusi keblioje padėtyje, ypač Jungtinės Valstijos, patiriančios savo didelės armėnų diasporos spaudimą, bet nenorinčios pabloginti santykių su kylančia Turkija.

„Armėnams žodis „genocidas“ įkūnija viską, kas ištiko jų protėvius 1915 metais, taip pat pakylėja armėnų patirtį iki tokio paties lygmens, kokiame yra (žydų) Holokaustas“, – sakė šio regiono reikalų ekspertas Thomas De Waalis iš Carnegie fondo už tarptautinę taiką Vašingtone.

„Būtent dėl tos pačios priežasties Turkija visuomet atmesdavo šį terminą, argumentuodama, kad tokiu atveju jų protėvių elgesys prilyginimas nacių veiksmams – taip pat dėl paranojos, kad šio žodžio taikymas gali vesti prie teisinių pretenzijų Turkijai“, – aiškino jis.

Armėnai sako, kad iki 1,5 mln. jų tautiečių buvo sistemingai išžudyti 1915–1917 metais Osmanų imperijos pareigūnų pastangomis, kai jų valstybė, kuri yra šiuolaikinės Turkijos pirmtakė, pradėjo byrėti.

Turkija šiuos pareiškimus atmeta, argumentuodama, kad 300–500 tūkst. armėnų ir maždaug tiek pat turkų žuvo per pilietinius neramumus, kai armėnai sukilo prieš Osmanų imperijos valdytojus ir susivienijo su įsiveržusiomis Rusijos pajėgomis.

Kylantis judėjimas

Maždaug 30 metų po tų žudynių niekam nebuvo atėjusi mintis vadinti armėnų žudynes genocidu, nes toks terminas dar neegzistavo.

Iki tol armėnai savo tautos tragediją vadino Didžiąja katastrofa (Medz Yeghern).

Tik 1944 metais žydų kilmės Lenkijos teisininko Raphaelio Lemkino pasiūlytas „genocido“ terminas buvo įtvirtintas įstatymuose, kai 1948 metais buvo priimta Jungtinių Tautų Genocido konvencija. Joje genocidas apibrėžiamas kaip „veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti – visiškai arba iš dalies – nacionalinę, etninę, rasinę arba religinę grupę“.

Pastangos, kad Pirmojo pasaulinio karo įvykiai būtų pripažinti genocidu, buvo pradėtos 1965 metais, kai pasaulio armėnai minėjo tų žudynių pradžios 50-ąsias metines.

Pačioje Armėnijoje, kuri tuomet buvo Sovietų Sąjungos respublika, diskusijos apie oficialų genocido termino įtvirtinimą buvo tabu, bet precedento neturintys protestais, kai į gatves išėjo apie 100 tūkst. žmonių, privertė Kremlių pradėti iš naujo vertinti savo poziciją.

„Atrodė, tarsi džinas būtų paleistas iš butelio“, – pasakojo naujienų agentūrai AFP fizikos profesorius Rolanas Manučarianas, 1965 metais dalyvavęs demonstracijoje Jerevano centre.

Vėliau, 9-ajame dešimtmetyje, pastangos, kad tie įvykiai būtų pripažinti genocidu, dar labiau sustiprėjo – daugiausiai skatinamos JAV armėnų bendruomenės. Jas temdė smurto protrūkiai, kai radikalios grupuotės žudydavo Turkijos pareigūnus.

Pasak Armėnijos, 22 valstybės, tarp jų Prancūzija, irgi turinti didelę armėnų bendruomenę, jau yra pripažinusios tas žudynes genocidu.

Praėjusį sekmadienį popiežius Pranciškus prisidėjo prie kitų į šį ginčą įsitraukusių tarptautinių veikėjų, kai kalbėdamas apie armėnų žudynes pavartojo genocido terminą ir tuo išprovokavo Turkijos įtūžį.

Jungtinių Valstijų prezidentams šis klausimas visuomet buvo opi tema.

Ronaldas Reaganas vartojo genocido terminą 9-ojo dešimtmečio pradžioje, bet vėliau lyderiai Vašingtone to vengė.

Barackas Obama, kuris per savo prezidento rinkimų kampaniją žadėjo pripažinti armėnų genocidą, irgi vengdavo tokio prieštaringai vertinamo termino ir vietoje jo vartodavo armėniškąjį „Medz Yeghern“.

Teritorinės pretenzijos

Dėl armėnų žudynių kilęs susipriešinimas tebėra svarbus veiksnys regiono politikoje, o Turkijos ir Armėnijos oficialūs santykiai yra įšaldyti.

Be kita ko, Ankaroje baiminamasi, kad, pripažinus genocido terminą, armėnai gali reikšti pretenzijas į teritorijas Turkijos rytuose.

„Genocido terminas nėra vien akademinė, bet ir teisinė koncepcija. Jis reiškia, kad buvo įvykdytas nusikaltimas, ir suponuoja, kad turėtų būti skirta bausmė bei kompensacija“, – sakė Jerevano Rytų studijų instituto direktorius Rubenas Safrastianas.

Šio metu Armėnija nekelia jokių oficialių teritorinių pretenzijų Turkijai, bet 2013 metais generalinis prokuroras Agvanas Hovsepianas išprovokavo Ankaros įtūžį, sakydamas, kad armėnai turėtų susigrąžinti savo „prarastas teritorijas“.

Nors kai kurie armėnai svajoja apie teritorijų susigrąžinimą, analitikai pabrėžia, kad tik nedaugelis nepriklausančių tai bendruomenei rimtai galvoja, jog reikėtų stengtis atgauti tas žemes.

„Bet kuriam Armėnijos politiniam lyderiui būtų labai sudėtinga pasakyti, kad Armėnija neturi teritorinių pretenzijų Turkijai“, – Vašingtone įsikūrusio Centrinės Azijos ir Kaukazo instituto ekspertas Svante Cornellis sakė AFP.

„Tačiau Vakarų politikai rimtai nevertina“ tikimybės, kad kils ginčas dėl teritorijų, pridūrė jis.

Artėjant žudynių pradžios 100-osioms metinėms, pastangos užsitikrinti pripažinimą, kad buvo vykdomas armėnų genocidas, tebėra įtemptos.

Minėtų įvykių ir jų pripažinimo klausimas tebėra sunki našta Armėnijai ir armėnams visame pasaulyje.

„Skausmas verčia mus nuolat žvelgti į praeitį“, – sakė rašytojas Rubenas Hovsepianas, kurio motina vaikystėje pabėgo nuo tų žudynių.

„Jis neleidžia mums sutelkti jėgas kuriant ateitį, nes labai daug tautos energijos ir potencialo skiriama pastangoms priversti Turkiją pripažinti genocidą“, – pridūrė jis.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...