captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kremliaus tiesų kūrėjai savo pamokas išmoko: teks atsakyti į du iššūkius

„Pastarąjį dešimtmetį rusiškos propagandos kūrėjai turėjo pakankamai laiko išbandyti, kas veikia, o kas ne. Todėl dabar matome jau subrendusią propagandą, ir tai įvyko tuo pat metu, kai vakarietiška demokratinė žiniasklaida susilpnėjo“, – sako Christopheris Walkeris, „National Endowment for Democracy“ fondo Tarptautinio demokratijos studijų forumo vykdantysis direktorius ir apžvalgininkas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

„Pastarąjį dešimtmetį rusiškos propagandos kūrėjai turėjo pakankamai laiko išbandyti, kas veikia, o kas ne. Todėl dabar matome jau subrendusią propagandą, ir tai įvyko tuo pat metu, kai vakarietiška demokratinė žiniasklaida susilpnėjo“, – sako Christopheris Walkeris, „National Endowment for Democracy“ fondo Tarptautinio demokratijos studijų forumo vykdantysis direktorius ir apžvalgininkas.

Anot jo, susidaro paradoksali ir pavojinga situacija, nes Rusijos valdžia sistemingai neigia nepriklausomų šaltinių informaciją, o per savo televizijas pateikia tik tokią informaciją, kokios nori. Tad Vakarų žiniasklaidai tenka atsakyti į du iššūkius: pirma – tą dezinformaciją atpažinti, ir antra – pateikti savo alternatyvą.

– Kaip Kremliui pavyksta pasiekti savo tikslų informaciniame fronte?

– Yra keletas faktorių, paaiškinančių, kodėl autoritarinėms sistemoms pastaraisiais metais pavyko pasiekti progreso. Ir ne tik dėl to, kad Rusijos, Kinijos ir Irano vyriausybės daug investavo į žiniasklaidą. Tai įvyko tuo pat metu, kai demokratinio pasaulio žiniasklaida pateko į neįtikėtinai įtemptą laikotarpį. JAV žiniasklaidos padėtis yra daug prastesnė nei buvo prieš penkerius ar dešimtį metų: susitraukė investicijos tiriamajai žurnalistikai, sumažintos redakcijos. Pasaulinės žiniasklaidos susitraukimas neigiamai paveikė demokratinę žiniasklaidą, o kartu atvėrė duris autoritarinės žiniasklaidos efektyvumui.

Jei žvelgsime į iššūkius, kuriuos kelia Rusijos dezinformacija ir propaganda, juos galima įvertinti keliais lygmenimis: vienas – tai apskritai suprasti. Propagandos vartotojai JAV ir Europoje dažniausiai nesupranta, kas stovi už tos informacijos, kurią jie mato. Jie nesuvokia, kokie tos informacijos tikslai, o kai to nesupranti, labai sunku kritiškai ją analizuoti.

Kitas iššūkis yra tai, kad pastarąjį dešimtmetį (kaip tik prieš 10 metų buvo paleistas „RussiaToday“ kanalas) rusiškos propagandos kūrėjai turėjo pakankamai laiko išbandyti, kas veikia, o kas ne. Todėl dabar matome jau subrendusią propagandą, ir tai įvyko tuo pat metu, kai vakarietiška demokratinė žiniasklaida susilpnėjo, ir tai paveikė dvejopai. Viena, sumažėjo demokratiją ginančios žiniasklaidos naujose demokratinėse šalyse – Centrinėje Europoje. Pavyzdžiui, Čekijoje ir Slovakijoje sumenko demokratinės spaudos kokybė ir tuo pačiu metu propagandinė nedemokratinė žiniasklaida išaugo.

Šios tendencijos turėjo didžiulį poveikį ir dabar matome, kad vakarietiška žiniasklaida bando prisivyti ir suvokti, kaip prasmingai atsakyti į šį iššūkį. Dalis atsakymo yra atpažinti problemą ir ją kritiškai analizuoti, kita dalis yra kurti turinio šaltinius, kurie galėtų pateikti adekvačią informacinę alternatyvą Rusijos federacijos gyventojams, jos kaimyninėms šalims ir kitoms didžiulėms rusakalbių bendruomenėms pasaulyje. Ir visa tai – rusų kalba. Tai didžiulis iššūkis. Taip pat (teikti informaciją – DELFI) ne rusakalbiams, kurie vartoja rusų propagandą viena ar kita forma. Taigi, iškyla daugybė sudėtingų uždavinių, kurie reikalauja apmąstymo, taip pat ir didžiuliai iššūkiai.

– Uždaviniai tokie dideli, kad verčia jaustis bejėgiais, nes sunku kovoti su vieninga diktatūra, kuri sprendimus priima greitai ir nepaiso jokių taisyklių. Kokią siūlytumėte išeitį?

– Paminėsiu dar vieną iššūkio dimensiją: pastaraisiais 10–20 metų žiniasklaidoje matėme fragmentaciją. Viena vertus, žvelgiant į internetinės žiniasklaidos galimybes, jos yra didžiulės ir vertingos. Turime priėjimą prie daugybės informacijos šaltinių, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama. Tačiau tam tikra politinė jėga, nusprendusi investuoti į žiniasklaidą, tokioje fragmentuotoje rinkoje turi pranašumą: jie gali užtikrinti vieningą žiniasklaidos balsą. Taigi, kalbant apie Rusijos ir Kinijos propagandą, yra oficialūs balsai, kurie surikiuoti į vieną labai vieningą eilę: tai ir Kremliaus televizijos, išeinančios iš Maskvos, ir tarptautinės daugiakalbės platformos, transliuojančios vis daugiau kalbų, įskaitant anglų, ispanų ir arabų.

Tai ir televizija, ir vis dažniau internetas – matome sparčiai augančius propagandinius tinklalapius švedų, lenkų ir kitų Centrinės Europos šalių kalbomis. Internetinių puslapių tik daugės, nes jie palyginus su televizija – nebrangūs.

Taigi iššūkis – milžiniškas, tačiau jis nėra neįveikiamas, su juo reikia kovoti padalinant iššūkius į labiausiai akivaizdžias dalis. Reikia atpažinti ir susitarti, kokia yra iššūkio apimtis ir prigimtis. Manau, kad tai jau vyksta. Šia tema be kitų labai vertingas ir inovatyvus Peterio Pomerancevo ir Michale‘io Weisso tyrimas.

Vienas iš būdų kovoti su iššūkiu, ypač internetinėje srityje, yra galvoti, kaip būtų galima tęsti visus gerus darbus, kurie jau buvo nuveikti šioje srityje, nesiekiant išradinėti dviračio. Tarkim, kalbant apie propagandą ir dezinformaciją, matome tokius projektus kaip „Stop Fake“ ir panašius, kurie yra gana kokybiški ir gali pasitarnauti kaip pradinė platforma žinomumui sukurti.

Dar mums reikia organizacijų, labiausiai Centrinėje ir Rytų Europoje, žinančių vietinę specifiką, pažįstančių vietos žiniasklaidos ir politikos lauką, ir galinčių savo pačių auditorijoms nupasakoti iššūkio esmę. Kita kryptis yra kurti prasmingą alternatyvinį turinį, orientuotą į pilietinius klausimus, aktualijas, galvoti apie žiniasklaidą, kuri galėtų egzistuoti modernioje aplinkoje ir nuosekliai kurtų turinį.

Kalbant apie televiziją, tai didelis klausimas, nes tai – pati brangiausia žiniasklaida. Pastaruoju metu čia iškyla baisių paradoksų: Rusijos valdžia sistemingai neigia nepriklausomų šaltinių informaciją savo gyventojams, o per savo televizijas pateikia tik tokią informaciją, kokią nori. Tuo pat metu Rusija visais įmanomais būdais išnaudoja atvirą informacinę erdvę už savo sienų, kad projektuotų savo informaciją, supainiotų informacinę erdvę, tiesiog sudrumstų vandenį.

Taigi susiduriame su dvigubu iššūkiu: kaip atremti šį Rusijos demokratinės atviros informacinės erdvės išnaudojimą ne Rusijoje ir tuo pačiu – kaip perduoti demokratines tiesos žinutes į pačią Rusiją. Globalizacijos ir interneto amžiuje tai iš pažiūros nesudėtinga padaryti. Atrodo, Rusijoje yra nežmoniški kiekiai pramoginės ir įvairiausios informacijos internete, bet rimtos žinios apie politiką, korupciją nepasiekia televizijos žiūrovų, jos vis labiau ribojamos ir nustumiamos į nepriklausomus laikraščius, kurie vis labiau marginalizuojami.

Taip pat mažėja galimybių ir Rusijos internetinėje erdvėje, kuri anksčiau buvo atvira rimtoms naujienoms. Tai kelia didelį rūpestį. Rusijos politikos ir žiniasklaidos apžvalgininkai tikisi, kad jei negali skleisti informacijos televizijoje, tai galės tai daryti internete, tačiau klausimas, ar tos viltys nebe tuščios...

– Kokia Jūsų nuomonė apie propagandinių Kremliaus TV programų ar ištisų kanalų ribojimą ne Rusijos teritorijoje?

– Tai labai sudėtingas ir jautrus klausimas. Grįžtant prie Rusijos veiklos modelio – apribodama informaciją savo piliečiams, ji mėgaujasi laisve savo žinioms paskleisti demokratinėse visuomenėse. O šios visuomenės turi labai rimtai įvertinti šį reiškinį, nes tai nukrito ant jų galvų gana netikėtai. Nuo to kenčia ir Baltijos šalys, kurios, atsakydamos į Rusijos propagandą, tikrai kruopščiai ir atsargiai laikėsi visų savo teisės aktų ir taisyklių. Draudimai buvo labai motyvuoti ir labai specifinėms laidoms, nebuvo visaapimančių draudimų.

Kalbant bendrai, turi būti sudarytos kuo geresnės galimybės laisvai tekėti informacijai, ji turi būti kuo prieinamesnė. Tačiau čia grįžtame prie klausimo, kurį sau kelia demokratinės šalys, galvodamos apie tai, ar (laikinai) uždrausti tam tikrą informaciją. Tai yra, ar Rusijos TV kanalais sklindanti informacija yra žurnalistika? Ar tai tikrai naujienos, ar jos gaminamos nepriklausomai? Į šį klausimą reikia sau atsakyti. Bendras principas būtų leisti kuo daugiau alternatyvių, nepriklausomų informacijos šaltinių, ir užkardyti tik tą žiniasklaidą, kuri kelią grėsmę nacionaliniam saugumui.

– Demokratinėse visuomenėse, tokiose kaip Lietuva, kartais labai sunku pasiekti tokio uždraudimo. Štai buvo transliuojamos propagandos pavyzdys apie Ukrainą, ne Lietuvą. Ir iš LRTK teismas paprašė papildomų įrodymų, o juk ne taip lengva juos pateikti, kai kalba eina ne apie vietos įvykius. Taigi Rusija naudojasi demokratijos privalumais, o mes tuo metu turime pagrįsti kiekvieną žingsnelį, norėdami apsisaugoti...

– Šiuo metu demokratinėse valstybėse yra didžiuliai Rusijos valstybinės žiniasklaidos kuriamo turinio rusų kalba kiekiai. Štai JAV „Russia Today“ transliuoja ištisa parą per daugybę valstijų kabelinių televizijų. Ji veikia be jokių apribojimų, jos laidos rodomos visur, taip pat ir Europoje. Tiesa, Britanijoje „Russia Today“ atidžiai stebimas, bet ir tai daroma labai sistemiškai, atsargiai ir taisyklingai. Vadinasi, Rusijos (ir Kinijos) valstybinėms televizijoms praktiškai netaikomi jokie apribojimai, kai tuo metu Rusijos vietos ir tarptautinė žiniasklaida šalies viduje yra smarkiai ribojama. Taigi, patys galite pasidaryti išvadas, kurių standartų ir principų laikosi Rusijos vyriausybė.

– Dėkoju už pokalbį.
 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...