captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos dėmesys – neatsitiktinis: tai Europos Achilo kulnas

Rusijai susigadinus santykius su Vakarais, pastebimai šyla Maskvos ryšiai su Turkija, Graikija ir Kipru.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Rusijai susigadinus santykius su Vakarais, pastebimai šyla Maskvos ryšiai su Turkija, Graikija ir Kipru.

Kaip teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius, kadangi ilgalaikis Rusijos tikslas yra sugriauti NATO ir Europos Sąjungą, šiuo metu ji bando ieškoti labiausiai pažeidžiamų vietų: šios trys šalys ir gali būti ta silpnoji vieta.

„Tai nėra daroma šiaip sau. Visa tai daroma su tikslu, nes galutinis Rusijos tikslas yra sugriauti Europos Sąjungą ir NATO. Kai tik atsiras galimybė, kai jie bus pasiruošę patys ir bus pasiruošusios tos šalys, jie atplėš tą dalį nuo Europos Sąjungos ir NATO, jeigu tuo nesusirūpins pati Europos Sąjunga ir NATO bei nesiims kontrpriemonių“, - teigia M. Laurinavičius.

„Visas šis regionas – nuo Graikijos iki Rumunijos, Bulgarijos – Rusijai strategiškai svarbus dar nuo XIX amžiaus. Tai išėjimas į Viduržemio jūrą“, - teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Tomas Janeliūnas.

Tarptautinių santykių ekspertas primena, kad šio regiono svarbą liudija ir Maskvos bei Otomanų imperijos kovos dėl galimybės naudotis sąsiauriais iš Juodosios jūros į Viduržemio. Neatsitiktinai po Antrojo pasaulinio karo JAV apsisprendė įtraukti Graikiją ir Turkiją į Maršalo planą bei priimti į NATO: baimintasi, kad jos pateks į sovietų įtakos zoną.

Kipras leido naudotis Maskvai jūrų uostais

Šių metų vasario 25-ąją Kipro prezidentas Nicos Anastasiades Maskvoje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šalys pasirašė susitarimą, pagal kurį Kipras Rusijos kariniam laivynui suteikia prieigą į šalies jūrų uostus.

Oficiali versija – to reikia kovai prieš terorizmą ir piratavimą, tačiau M. Laurinavičius teigia, kad sprendimas greičiausiai susijęs su nestabilumo židiniu Sirijoje.

DELFI primena, kad Sirijoje Rusija naudojasi Tartuso giliavandeniu jūrų uostu, tačiau šaliai panirus į karą Rusijos interesai lieka neapsaugoti.

„Pirminis planas buvo Kipre įkurti rusų karines bazes, bet kai britai ir amerikiečiai apie tai sužinojo, pradėjo spausti Kipro vyriausybę, todėl bazių steigti neleido, bet leido naudotis jūrų uostais. Kipras taip pat derasi (ir to net neslepia) dėl oro uostų panaudojimo“, - sakė M. Laurinavičius.

„Tai išėjimas į Viduržemio jūrą. Juodosios jūros laivynas negali būti uždarytas tik Juodojoje jūroje, jis turi turėti galimybes išeiti į Viduržemio jūrą. Šiuo atveju Kipras, kuris, kaip pranešama, suteiks prieigą Rusijos laivams, būtų vienas iš laimėjimų“, - teigia T. Janeliūnas.

Kipras užima strateginę poziciją Viduržemio jūroje, todėl istorijos eigoje vis tapdavo konflikto priežastimi. Kipras nėra NATO narys, tačiau užima itin svarbią vietą aljansui vykdant operacijas Viduržemio jūros regione, pavyzdžiui, Levanto regione ir Šiaurės Afrikoje.

Kipre yra įsikūrusios dvi britų karinės bazės su apytiksliai 8000 karių. JAV Kiprą irgi traktuoja kaip svarbų partnerį Viduržemio jūros regione.

Būdamas Europos Sąjungos narys Kipras vis tik palaiko labai glaudžius ryšius su Rusija. Ilgą laiką šalis buvo užuovėja Rusijos ofšoriniam verslui, todėl susidūręs su finansine krize 2011 m. Kipras pagalbos irgi kreipėsi į Rusiją: Maskva Nikosijai suteikė 2,5 mlrd. eurų paskolą. 2013 m. Rusija restruktūrizavo paskolą, garantavo mažesnes palūkanų normas ir pratęsė jos grąžinimą nuo 2016 iki 2021 m.

Kipras, kaip ir Graikija, kasmet pritraukia minias Rusijos turistų, nors susilpnėjęs rublis turistų srautus kiek apkarpys.

Kaip rašo analitinis leidinys „Stratfor“, Kipro balansavimas tarp Rytų ir Vakarų yra susijęs ir su nuo 1974 m. besitęsiančiu šalies padalijimu tarp graikiškos ir turkiškos Kipro dalies. Graikiškasis Kipras nuolat jaučia Turkijos svorį, todėl siekia JAV ir Rusijos paramos šalies suvienijimui pagal graikų Kipro keliamus reikalavimus. Kipras siekia didesnio JAV spaudimo Turkijai, todėl palaikydamas gerus santykius su Maskva daro spaudimą Vašingtonui.

Graikijos flirtas su Maskva

Europos Sąjungai ir NATO priklausanti Graikija į Rusiją gręžiasi senokai, tačiau pastaruoju metu tokia tendencija dar sustiprėjo į valdžią atėjus „Syriza“ partijai ir Atėnams derantis su Europos Komisija dėl skolos restruktūrizavimo.

Tapęs premjeru Alexis Tsipras pirmąją dieną padėjo vainiką prie memorialo pagerbdamas graikų aukas per nacių Vokietijos okupaciją ir priėmė Rusijos ambasadorių. Nepriklausomų graikų partijos, pasisakančios už glaudžius ryšius su Rusija, lyderį Panos Kammenos jis paskyrė gynybos ministru.

Kaip rašo „Stratfor“, Graikija ir Rusija palaiko ryšius per Krikščionių Ortodoksų bažnyčią. Istoriškai graikai, kaip ir apskritai Balkanai, pasitiki Rusija dėl jos paramos prieš Otomanų imperiją XIX amžiuje. Rusija taip pat rėmė graikus konflikte su Turkija dėl Kipro, Atėnai rodė supratimą Maskvai dėl Kosovo. Maža to, Graikiją aplanko apie milijoną rusų turistų kasmet.

Graikija yra priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų tiekimo: jei susiderėti su Briuseliu Atėnams nepavyktų ir šalis būtų išmesta iš euro zonos, drachmos kursas bent trumpuoju laikotarpiu būtų labai žemas, tai pabrangintų energijos išteklių importą. Draugiški santykiai su Rusija tokiu atveju graikams labai apsimokėtų.

Atėnai taip pat tikisi pasipelnyti iš Rusijos ir Turkijos dujotiekio, vadinamojo Turkijos srauto, kuris tiektų rusiškas dujas per visą Turkiją iki skirstymo stoties ties Graikijos-Turkijos siena.

„Žiūrint ilgalaikius tikslus, Rusijai tikrai būtų naudinga sugriauti Vakarų struktūras, bet ar tai pavyktų padaryti išmušant Graikiją iš NATO? Tai dar labai didelis klausimas. Aišku, tai būtų rimtas geopolitinis praradimas, bet ir pačiai Graikijai tai labai rizikinga. Reikia priminti, kad Graikijos ir Turkijos narystė NATO neleidžia skleistis tarp jų įtampai. Jeigu jos nebūtų suvaržytos Vakarų sąjungininkų, tai konfliktas galėtų išsirutulioti nekontroliuojamai“, - sakė T. Janeliūnas.

DELFI primena, kad Graikija 1831 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Otomanų imperijos. Ši istorinė patirtis lemia įtarų graikų požiūrį į Turkiją. Šalys taip pat nesutaria dėl Kipro, kuris 1974 m. įsiveržus turkams yra padalintas į graikišką ir turkišką dalis.

Turkija žaidžia didesnį žaidimą

Rusija ne ką mažiau suinteresuota palaikyti šiltus santykius su Turkija, tačiau Ankara nėra toks lengvai pasiekiamas kąsnis kaip Graikija ar Kipras. Visuotinai sutariama, kad NATO priklausanti Turkija yra labai pragmatiška tarptautinių santykių veikėja, todėl nenuostabu, kad dėl Ukrainos karo atšalus Vakarų ir Rusijos santykiams Turkija skuba tuo pasinaudoti.

Vakarams pritaikius sankcijas Rusijai dėl agresijos Ukrainoje, Maskva įvedė produktų embargą. Turkija netruko paskelbti, kad nori padidinti maisto prekių eksportą į Rusiją. Ankara pareiškė galinti eksportuoti į Rusiją daugiau paukštienos, žuvies, pieno produktų, vaisių, daržovių, konditerijos ir duonos gaminių.

„Gazprom“ taip pat sutarė su Ankara dėl dujotiekio atkarpos per Turkiją, kurios 180 km atkarpa turėtų būti baigta iki 2016 m. pabaigos. „Gazprom“ skelbė, kad šiuo dujotiekiu būtų pasirengusi transportuoti 47 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų Europai – taip būtų aplenkiama Ukraina.

DELFI primena, kad Turkijos srautas yra alternatyva Pietų srauto dujotiekiui, kurį Europos Sąjunga užblokavo.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad nors Turkija priklauso NATO, bet jau prarado viltį integruotis į Europos Sąjungą. Rusija šį nusivylimą gali išnaudoti, tačiau Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara yra jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose.

Kitaip tariant, turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO nei nepriklausyti. Priklausydama NATO Turkija turi konkrečios naudos: pavyzdžiui, Aljansas sutiko ties Sirijos siena dislokuoti „Patriot” raketas, nors Rusija tam labai priešinosi.

„Nuo kažkokių radikalių pokyčių Turkiją sulaiko geopolitiniai interesai“, - teigia T. Janeliūnas.

„Visiškai sutikčiau, kad Turkija yra labai pragmatiškas žaidėjas nuo pat respublikos įkūrimo 1923 m., bet siūlyčiau į jos politiką žvelgti kompleksiškai. Nepaisant to, kad Turkija yra NATO narė, tačiau kai paaiškėjo, kad Turkijos narystė Europos Sąjungoje yra praktiškai neįmanoma, Ankara pradėjo gręžtis į Pietus ir Rytus. Rytų fronte, kur gyvena tiurkakalbiai – Azerbaidžane, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kirgizijoje, Kazachstane – Rusija turi savų interesų, nes tai buvusios sovietų respublikos. Todėl Turkija gali arba konkuruoti su Rusija, arba bendradarbiauti. Šiuo metu Turkija bando atrasti tą geriausią formulę: ar su Rusija konkuruoti, ar bendradarbiauti“, - pasakojo E. Račius.

Pasak profesoriaus, geriausiai geopolitinės Turkijos orientacijos pokyčius apibūdina šios šalies ministro pirmininko Ahmeto Davutoglu tekstai. „Jis yra dabartinės Turkijos geopolitinės orientacijos architektas. Turkija suka nuo plikos euroatlantinės integracijos į Pietų-Rytų-Šiaurės kryptį. Daug kam atrodo, kad jis siekia atgaivinti otomanistinę ideologiją, kuri Turkijos respublikoje buvo pasmerkta kaip atgyvena. Kai sakau „otomanizmas“, neturiu galvoje religijos, veikiau – imperinę, telkiančią poziciją“, - sako E. Račius.

Primenama, kad Otomanų imperija žlugo po Pirmojo pasaulinio karo.

E. Račiaus manymu, Turkija su Rusija iš dalies bendradarbiauja, iš dalies konkuruoja. Jo nuomone, Ankara išlaikys balansavimo politiką.

Tuo metu Rytų Europos studijų centro analitikas M. Laurinavičius sako, kad dabartinis Turkijos režimas vis tik linksta į Maskvos pusę. Jo nuomone, taip yra net dėl politinių režimų panašumo: prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nedemokratiškumu dažnai lyginamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

„Tai nėra diktatūros klasikine prasme, bet tai autoritariniai režimai su stipriais lyderiais. Daug kas kalba apie V. Putino ir R.T. Erdoğano panašumus, kad jie natūralūs sąjungininkai vienas su kitu“, - sako M. Laurinavičius.

„Be to, regioninio masto valstybėms tarpusavio aljansai padeda didinti savo įtaką tarptautinėje arenoje. Jeigu net JAV tikisi, kad Rusija gali padėti išspręsti pasaulyje kokias nors problemas, tai Turkijai Rusijos vaidmuo dar svarbesnis. O Rusijai turėti tokią sąjungininkę, kaip Turkija, kuri yra NATO narė, labai naudinga“, - sako analitikas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...