captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ukrainos karys: tai, ką mačiau per šiuos metus, nieko bendro su žmogiškumu neturi

Viename didžiausių Kijevo prekybos centrų esančioje baltoje ir sterilios aplinkos kavinėje prie staliuko renkasi žmonės. Jų centre – trumpais plaukais, sportiško sudėjimo, pūkine striuke vilkintis Andrėjus.
Andrėjus. Asmeninio archyvo nuotr.
Andrėjus. Asmeninio archyvo nuotr.

Viename didžiausių Kijevo prekybos centrų esančioje baltoje ir sterilios aplinkos kavinėje prie staliuko renkasi žmonės. Jų centre – trumpais plaukais, sportiško sudėjimo, pūkine striuke vilkintis Andrėjus.

Su jaunu vaikinu, ką tik paleistu iš ligoninės, susipažinti atvyko paprasti ukrainiečiai, kurie visai neseniai jam išgelbėjo gyvybę.

Andrėjus – elitinio Ukrainos kariuomenės dalinio – desantininkų karys. Vaikinas pripažįsta, kad prasidėjus „Maidanui“ jų daliniui trūko tik įsakymo „išvalyti“ revoliuciją, o įvykiuose Donbase dalyvauja nuo pat pradžios.

Andrėjus visą gyvenimą žaidė futbolą ir sirgo už Kijevo „Dinamo“ komandą. „Šiame kare mačiau labai, labai daug netekčių“, – savo neįtikėtiną istoriją kukliai pasakoja trumpaplaukis desantininkas, kurio kakta vis rasoja nuo išmušančio prakaito prisimenant istorijas iš fronto.

– Kaip atsidūrei armijoje?

– Mane kažkodėl visuomet traukė kareivio duona, todėl ir nusprendžiau eiti į armiją. Užsirašiau prieš dvejus metus, kuomet dar nebuvo jokios karo nuojautos. Tikslą turėjau tapti ne paprastu kareiviu ar kokiu tankistu, o elitiniu kariu – oro desantininku. Norėjau didelio krūvio, šuolių parašiutu ir tapti profesionalu.

– O kaip kilo mintis užsirašyti į armiją?

– Tai nusprendžiau pats – mano šeimoje nebuvo karių. Nuo pat vaikystės svajojau būtent apie oro desantininko profesiją – tai juk Ukrainos kariuomenės elitas. Tarnavau gerai, perėjau daug išbandymų.

Tuomet prasidėjo „Maidanas“. Kaip turbūt nujaučiate, mums – kariuomenei, tai nepatiko. Šiandien galiu pasakyti – realiai tuomet mums trūko tik įsakymo. Mes jau buvome pasiruošę važiuoti ir „valyti“ revoliuciją. Tiktai įsakymo trūko.

Tačiau neilgai trukus gavome įsakymą patraukti į Krymą. Mus išlaipino Čongare. Ten dabar driekiasi pasienis su okupuotu pusiasaliu. Ten ir įsitvirtinome. Šalia jau stovėjo 79-oji Nikolajevsko brigada, taip pat desantininkai. Mes jiems suteikėme paramą.

Visai šalia mūsų įsitvirtino rusų desantininkų dalinys bei jūrų pėstininkai. Jų apkasai buvo septyni šimtai metrų nuo mūsiškių.

– O kaip atskyrėte, kad tai buvo būtent rusų kariai?

– Paprasčiausia matėme jų vėliavas. Esu netgi fotografijų padaręs, bendravau su jais.

Tiesa, buvo nutikimas – vieną nuotrauką įkėliau į socialinį tinklą. Žinote, tada prie nuotraukų galima pažiūrėti kitų darytas nuotraukas toje pačioje geografinėje vietoje.

Man išmetė rusų karių nuotrauką. Aš tam vyrui, kuris įkėlė nuotrauką, parašiau žinutę – „ar tai ten tu priešais mane esi?“.

Jis man atsakė teigiamai. Tuomet jo paklausiau, iš kur jis yra ir ką veikia. Jis atsakė esantis Rusijos Federacijos jūrų pėstininkas. Pabendravome – pasigyrė, kad ką tik gavo medalį už Krymo aneksiją.

Paklausiau jo, kaip jis nusiteikęs karo su Ukraina klausimu. Atsakė tiesiai – „neįsivaizduoju kaip kariauti su broliška tauta“.

Vieną naktį du Rusijos kariuomenės sraigtasparniai nusileido tiesiai į mūsų lauką. Kaip vėliau sužinojome, jie turėjo pristatyti karinius maisto davinius saviškiams, tačiau sumaišė koordinates, juk stovėjome labai arti vieni kitų. Mes juos apsupome. Pirštus laikėme ant granatsvaidžių mygtukų ir laukėme tik įsakymo.

Suniokotas tiltas ir automobiliai netoli Donecko oro uosto. Reuters/Scanpix nuotr.

Mūsų vadas nuėjo iki jų, pakalbėjo su viename sraigtasparnyje buvusiu karininku ir leido jiems išskristi. Taip du Rusijos koviniai sraigtasparniai pakilo ir nuskrido.

– Kaip veikėte prasidėjus separatistiniams veiksmams Donbase?

– Kuomet prasidėjo įvykiai Donbase, iš Krymo apylinkių mus perdislokavo į Karačiūno gyvenvietę. Slovjansko rajone gynėme Kramatorsko oro uostą. Nuo to laiko sekė labai daug „karštų“ taškų, kurių visų net neišvardinsiu.

Mes buvome tas dalinys, kuris yra ten, kur vyksta svarbiausi susirėmimai. Vienas karščiausių taškų buvo pirmasis patikros postas Slovjanske. Jis buvo pačiame mieste. Mes ten stovėjome su Nacionaline gvardija. Pozicijas laikėme dvi savaites, po kurių patyrėme tankų ataką.

Žuvo keturi mūsų kariai. Po šio mūšio mums leido dešimčiai parų grįžti namo reabilitacijai, nes ten patyrėme tikrai daug...

Tiesa, mūsų vadas leidimą grįžti namo davė tik po to, kai mes pažadėjome, jog po tų dešimties dienų grįšime atgal. Davėme žodį ir visi vėliau, kaip žadėjome, sugrįžome atgal.

Po atostogų buvo Lysičianskas, Debalcevė ir žymusis „Donbaso maršas“.

(Donbaso maršu vadinamas 95-osios brigados desantininkų žygis priešų teritorijomis praeitų metų rugpjūtį. Anot amerikiečių karo istoriko Phillipo Karberio, tai buvo ilgiausias karinių pajėgų reidas pasaulio karo istorijoje.

450 kilometrų trukęs žygis priešų teritorijomis Ukrainos desantininkų brigadą neabejotinai įrašė į pasaulio karo istoriją kaip vieną geriausių karinių dalinių. 95-osios brigados desantininkai, prasiveržę pro separatistų priešakines linijas, nužygiavo iki Mariupolio ir grįžo atgal palei pasienio liniją su Rusija, sunaikindami keletą Rusijos artilerijos batalionų. Anot karo istoriko, jei tai būtų nutikę kiek vėliau, desantininkai jau būtų užklupę rusų karinius dalinius iš užnugario ir tai būtų pakeitę šio karo eigą.)

Ėjome per tuščias sunaikintas gyvenvietes, sunaikinome daug priešų artilerijos dalinių. Pamenu, įžengėme į visiškai sugriautą Marianovką, kurioje nieko nebebuvo – sutikome tik senyvą močiutę, sėdinčią gatvėje.

– O kaip jus Donbase priimdavo vietos gyventojai?

– Na sutikdavo mus svetingai. Tačiau aš tuo netikiu. Žinoma, yra tokių, kurie tikrai nuoširdžiai mūsų laukdavo.

Po šio „reido“ mane kontūzijo Stepanovkoje. Ten nuolatos papuldavome į artilerijos apšaudymus. Pamenu, slėpėmės žeminėje, kuomet tiesiai į ją pataikė mina.

Papuoliau į Vinicos ligoninę. Man išgijus, vėl turėjau galimybę apsilankyti namuose. Tačiau ligoninėje nutiko šis tas nemalonaus – pradingo mano neperšaunama liemenė ir šalmas. Tai buvo taip pat savanorių dovana.

– Ankščiau minėjai, jog tau ekipuotę padovanojo iki tol nepažįstami žmonės.

– Taip, tai buvo tikrai neįprastas atvejis, išgelbėjęs man gyvybę: vienas Ukrainos spaudos fotografas, sutiktas Kijeve man pasakė: „Jei reikės kokios nors pagalbos, kreipkis“.

Kuomet jį vėl sutikau, papasakojau jam savo istoriją, o jis manęs paklausė, iš kur ketinu gauti naują ekipuotę.

Fotografas man pažadėjo tuo pasirūpinti. Aš jį stengiausi atkalbėti, nes žinojau, kiek tai kainuoja. Karyba juk yra mano darbas, o ne paprastų ukrainiečių.

– Kokia buvo tavo reakcija, kai mažai žinomi žmonės taip palaiko savo armijos karius?

– Mums ir seniau civiliai padėdavo. Tačiau nesitikėjau, kad taip geraširdiškai tokią ekipuotę padovanoti gali. Puikiai žinau, kiek kainuoja neperšaunama liemenė ir kiek šalmas. Tuomet tai buvo labai dideli pinigai man.

Taigi fotografas surinko bendraminčių ir man išrinkę puikią ekipuotę, padovanojo. Šiandien galiu drąsiai sakyti – jų gerumas išgelbėjo man gyvybę.

– Papasakok plačiau. Kaip tai nutiko?

– Išleistas iš ligoninės pirmą kartą, su šia nauja ekipuote vėl atvykau į Slovjanską, po to – Debalcevę. Vėliau, prasidėjus itin aktyvioms separatistų atakoms, mus nusiuntė į Donecko oro uostą. Ten prabuvau keturias dienas.

– Saugojai oro uostą pačiomis aktyviausiomis mūšio dienomis, prieš pat įsakymą atsitraukti. Kaip viskas ten atrodė?

– Prieš vykdamas į Prokofjevo oro uostą, buvau daug ką fronte matęs, taip pat daug girdėjęs iš kolegų, buvusių ten, todėl atvykęs nenustebau – taip ir buvau viską įsivaizdavęs. Tačiau ten mačiau labai daug mirčių.

Vieną dieną gavome įsakymą šturmuoti Spartako gyvenvietę. Priekyje važiavo du tankai, už jų buvo mūsų batalionas – septyni BTR tipo šarvuočiai, už kiekvieno jų – po keletą pėstininkų.

Kelyje pasitaikė daug minų. Praradome ryšį su tankais, prasidėjo apšaudymas iš dviejų pusių. Užvirė toks katilas, kad apie jokį šturmą nebuvo nė kalbos. Pradėjome atsitraukinėti.

Matėme, kaip sprogo vienas tankas ir visas jo ekipažas žuvo. Mus nuolat apšaudė minomis ir „Grad“ sistemomis.

Mes pasislėpėme už prieš mus važiuojančio šarvuočio, kuomet du metrai nuo jo sprogo „Grad“ raketa. Visi trys kariai, buvę viduje, žuvo, kiti devyni, tarp jų ir aš, buvome sunkiai sužeisti.

Ten žuvo ir mūsų kuopos vadas bei mano miestietis, kurio rankas ir kojas nutraukė sprogimo banga.

Nors ir pats buvau sužeistas, kitą savo fronto draugą iškart po sprogimo bandžiau gelbėti. Jis man sakė: „Trauk mane iš čia, aš dar noriu gyventi“, bet jaučiau, kaip jo ranka po truputį paleido manąją ir atvėso.

– Taigi dovanota liemenė ir šalmas išgelbėjo tau gyvybę?

– Kuomet raketos pradėjo kristi visai šalia mūsų, aš prisiglaudžiau prie šarvuočio ir nuleidau galvą. Viena skeveldra pataikė tiesiai į šalmą. Jei nebūčiau palenkęs galvos, ji būtų man mirtinai sužalojusi galvą.

Trys ar keturios stambios skeveldros pataikė į krūtinės sritį, viena – į kirkšnį. Šias ir „sustabdė“ liemenė su kirkšnių ir kaklo apsauga. Tačiau septynios skeveldros vis dar yra įstrigusios rankose ir kojose. Tačiau jos ne mirtinos – dabar laukiu operacijų.

– Ar po visų šių tragedijų išlieka motyvacija grįžti į frontą ir kariauti?

– Per šiuos metus aš mačiau daug baisių jų pėdsakų – išprievartautų moterų, nuskriaustų vaikų, išvogtų namų... Tai nieko bendro su žmogiškumu neturi. Suprantate, aš tikrai nenoriu, kad šie okupantai eitų dar toliau. Nuoširdžiai to nenoriu.

– Kada supratote, jog Donbase kovoja rusų kariai?

– Į Donbasą rusai nuolat siunčia techniką. Per visą šį laiką mes ten jos sunaikinome daugiau nei tris šimtus vienetų. Iš kur ten jos tiek gali būti? „Grad“, „Uragan“ sistemos.

Ten daugybė rusų karių. Daug jų pateko ir mums į nelaisvę. Tų pačių desantininkų. Pamenu į nelaisvę paimtus vienuolika desantininkų iš Pskovo.

Nors jie visi kaip vienas tvirtina, jog „mes čia papuolėmė netyčia“, ten kovoja reguliari Rusijos kariuomenė. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad atvažiavo čia kovoti su amerikiečiais.

Kai mane sužeistą atvežė į Krasny Armeisko ligoninę, daktarui sakiau: „Na va, dar vieną amerikietį jums atvežė“. Visi pasijuokėme.

– Ar po šio įvykio pasikeitė jūsų požiūris į ukrainiečių tautą?

– Na į patriotišką ukrainiečių tautą aš visuomet žiūriu pagarbiai ir draugiškai. Esu jos dalis.

Į separatistinę Donbaso liaudį žiūriu su abejone – daug bendravau su tais žmonėm, jie patys man pasakojo, kaip dalyvavo mitinguose, ir reiškė palaikymą separatistinėms „liaudies respublikoms“. Daug jų pripažino, kad tai darė susivilioję pinigais. Taip pat pripažino, kad dabar gailisi – sunaikinti miestai, daug aukų.

Tačiau vėlu gailėtis – prieš einant į mitingą reikia išsiaiškinti, kas kaip ir dėl ko. Aš šiais žmonėmis nepasitikiu. Kaip gali savo šalį parduoti už rublius?

– O kaip jus palaiko armija? Jai trūksta esminių apsaugos priemonių, susidaro vaizdas, kad ji nesirūpina savo kariais.

– Taip, mums daugiausia padeda žmonės. Armija tik duoda ginklą ir amuniciją.

Kuomet Ukraina tapo nepriklausoma, buvo pradėta ardyti ir armija. Dabar galima sakyti, ji pradėjo kurtis iš naujo nepaprastai dideliu greičiu.

– O kai jūs pradėjote tarnauti, buvo norų ar minčių, kad gali būti karas?

– Kaip ir kiekvienas profesionalus karys, tikėjausi kovinių veiksmų. Galvojau apie tarnavimą Irake. Tačiau kad bus karas mano šalyje ir dar su Rusija – tikrai ne. Esu desantininkas ir apie karą su Rusija mes nebuvome mokomi.

– Kaip jūs, profesionali armija, žiūrite į savanorių batalionus?

– Šie batalionai – tai neatskiriama pasipriešinimo okupantams dalis. Jie lygiai taip pat kovoja, nemiega, kartais badauja, kaip ir mes. Jų nebūtų be mūsų ir mūsų tikrai nebūtų be jų.

– Kaip jūs, būdamas profesionalus karys, vertinate Europos bendrijos paramą?

– Džiaugiuosi, kad mūsų kaimynai nepalieka Ukrainos bėdoje. Ši krizė parodė, kas yra kas. Būtent bėdoje paaiškėjo, kas yra tikrieji draugai.

– Paklausiu konkrečiau. Kokios paramos tikėtumėtės iš Europos? Ar reikalingi armijai ginklai?

– Ginklai reiškia karą. O karo, mano manymu, Ukrainai gana. Juo nieko nepasieksi, ypač kai turi tokį priešininką – vieną labiausiai ginkluotų pasaulyje. Suprantu, kad kiek mes besiųstume karių ir ginklų į Rytus, tiek proporcingai jų atsiras ir kitoje fronto pusėje.

Manau, kad Rusija Donbaso nebepaleis. Jie ten per daug investavo.

Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close