captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vokietijos ekspertai apie V. Putino strategiją: kodėl jis taip elgiasi ir kaip toli eis

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas konfliktą su Vakarais atlaiko vienintelėje sferoje, kurioje gali pasigirti turįs pranašumą, rašo „Der Tagesspiegel“.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas konfliktą su Vakarais atlaiko vienintelėje sferoje, kurioje gali pasigirti turįs pranašumą, rašo „Der Tagesspiegel“.

Dovydas meta iššūkį Galijotui – ir laimi. V.Putinas šiandien elgiasi kaip Ukrainos konflikto nugalėtojas, o oficialusis Kijevas, kurį šiuo klausimu palaiko ir Vakarai, atrodo kaip tikrieji pralaimėtojai. Tačiau labai abejotina, kad Rusija turi tokį galingą ginklą kaip Dovydo laidynė. Iš pirmo žvilgsnio Maskva Vakarams pralaimi tokiose srityse, kurios iš esmės leidžia daryti išvadą apie jėgą ir galią – ekonomikoje, karinėje srityje ir kalbant apie patrauklų visuomenės modelį. Taigi kodėl V. Putinas visai nebijo konflikto?

Rusijos dalis pasaulio ekonomikoje sudaro vos 3 proc. Europos, ir Amerikos ūkiai kartu sudėjus yra net 15 kartų didesni. Kinijos ekonomika net šešis kartus didesnė nei Rusijos, todėl Pekinas izoliaciją jau kenčiančiam V. Putinui galėjo iškelti Kinijai itin palankias, o Rusijai ne itin naudingas gamtinių dujų tiekimo sąlygas.

Teoriškai kalbant apie karinę sritį, Rusija tarsi ir neturi sau lygių varžovų – jeigu neminėtume branduolinio ginklo, kuris atlieka tik atgrasymo funkciją, ir kurio nė viena šalis nenori panaudoti. NATO valstybės narės gynybai išleidžia net dešimt kartų daugiau nei Maskva. Problemų dėl įprastinių sistemų karinės parengties turi tiek Vokietijos ginkluotosios pajėgos, tiek kitos NATO valstybių narių kariuomenės, nors Rusijos karinei technikai ir kyla dar daugiau techninių bėdų. Savo metinėje ataskaitoje, paviešintoje šią savaitę, Londone esantis Tarptautinis strateginių tyrimų institutas (IISS) pabrėžia, kad net 65 proc. Rusijos turimos karinės technikos nėra parengta naudojimui, o kalbant apie karines oro ir jūrų pajėgas šis rodiklis balansuoja ties 55 proc. riba.

Kalbant apie politinius santykius, V. Putinas gali pasiūlyti labai mažai. Kaimynams Rusijos modelis neatrodo patrauklus. Tie, kurie gali, stengiasi orientuotis į Vakarus, ir šiuo atveju galima paminėti tokias valstybes kaip Moldova, Gruzija ir Ukraina. Visos trys minėtosios šalys už tokias ambicijas sumokėjo dalies savo teritorijos okupacija, įvykdyta vadovaujant Rusijai. Rusija, vertinant pagal bandymus paskatinti kaimynus užmegzti savanorišką bendradarbiavimą, tikrai nėra vadinamoji švelnioji galia. Todėl, siekdama užsibrėžtų tikslų – šiuo atveju paklusnumo – ir kliaujasi vadinamąja kietąja galia.

Ir V. Putinas Vakarų pranašumo akivaizdoje gali manyti, kad ilgalaikėje perspektyvoje jis sugebės išlaikyti galios persvarą savo pusėje ir išvengti praktiškai neišvengiamo – liūdno likimo? Ar neturėtų Rusijos prezidentas vengti bent kokios konfrontacijos, nes šalis paprasčiausiai neturi pakankamai išteklių tikrai jėgai demonstruoti?

V. Putinas pasipriešinimą perkelia į sritį, kurioje turi pranašumą

Vokietijos įgaliotinis Rusijos klausimais Gernotas Erleris bei dar du Berlyne dirbantys Rusijos ekspertai iš dviejų tyrimų centrų – fondo „Mokslas ir politika“ (Stiftung Wissenschaft und Politik) ir Vokietijos užsienio politikos asociacijos (Deutsche Gesellschaft für Auswärtige Politik) – pateikia savą atsakymą, kuris skamba daugmaž taip: V. Putinas pasipriešinimą perkelia į sritį, kurioje turi pranašumą ir, kalbant apie konflikto eskalavimo galimybę, užima dominuojančią poziciją – konkrečiai kalbama apie karinį konfliktą tik su Ukraina. Vakarai į karinį konfliktą veltis nenori. Todėl V. Putinas aktyvių veiksmų prasme turi pranašumą, nes Vakarai kol kas paprasčiausiai nereaguoja. Bėda ta, kad tokia situacija demonstruoja ne Rusijos jėgą, o jos silpnumą. 2014 metų vasarį V. Putinas, gėdingai pabėgus tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, taikią kovą dėl Ukrainos pralaimėjo.

Jau artimiausiu metu V. Putinas rizikuoja savo šalyje sukelti ekonomikos krachą. Nepaisant tokios grėsmės, lengvai prognozuojama žala jokios įtakos jo politiniams sprendimams neturi. Bandymas ir toliau Rusiją patiekti kaip pasaulinę galią, nors ji tokia jau nebėra, V. Putinui ir jo tautai labai svarbus. Konfliktas su Vakarais, kuriame tariamai dalyvauja lygios jėgos, V. Putinui atriša rankas veikti. Ir nukreipia dėmesį nuo ekonomikos krizės padarinių, bet vos tik tie padariniai pradės jaustis praktikoje, Rusijos prezidento laukia naujo spaudimo šalies viduje banga.

Savo vykdomai užsienio politikai V. Putinas naudoja kitokius išteklius nei Vakarai, pabrėžia ekspertas iš Vokietijos užsienio politikos asociacijos Stefanas Meisteris. Karinis eskalavimas vyksta labai greitai, o sankcijų politika nukreipta prieš strateginę ištvermę.

„Mūsų silpnybė mus sustiprina“, – pabrėžia S. Meisteris.

Pralaimėjęs V. Putinas griebėsi vienintelės priemonės

Vakarai, anot S. Meisterio, Ukrainos klausimu ilgalaikės strategijos neturi. Jie daro tik tai, kas būtina, norint užkirsti kelią jos skilimui, tačiau to stabilumui ir situacijos sureguliavimui nepakanka. V. Putinas turi konkretų tikslą – neleisti Ukrainai pasisukti į Vakarų pusę. Kai spaudimo V. Janukovyčiui strategija nepasiteisino, Rusija, reaguodama į susidariusią situaciją, įvykdė Krymo aneksiją.

Kaip tvirtina G. Erleris, dar vienas esminis V. Putino politikos tikslas – valstybės didybės atkūrimas. „Kad ant kelių klūpinti rusų tauta galėtų pakilti“ – tai nuolat kartojama frazė, pabrėžia G. Erleris. Net jeigu Rusijos žmonėms tokia strategija ekonominiu požiūriu kainuos labai daug, jie pasirengę tą kainą mokėti. „Dar neradome būdo, kaip priversti V. Putiną pakeisti savo veiksmus, nes arba jis pasirodo jam esąs pernelyg skausmingas, arba mūsų pasiūlymai jam nepasirodo pakankamai patrauklūs“, – pabrėžia G. Erleris.

V. Putinas pradėjo naudoti jėgą tada, kai iki tol jo taikyta politika gėdingai žlugo. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentui nusispjauti, kad jis galiausiai buvo priverstas atsisakyti savo pirminių planų. „Nepažįstu nė vieno ruso, kuris tikėtų, kad Ukraina gali įstoti į Eurazijos ekonomikos sąjungą“, – teigia G. Erleris. Teigiamas bandymo Ukrainą pritraukti į Rusijos pusę tikslas virto neigiamu – užkirsti kelią šalies integracijai į Vakarų struktūras. V. Putinas separatizmą naudoja kaip savotišką užstatą, garantiją. Tačiau regionas, kurio kontrolė atiteko jam, iš esmės nieko nevertas, nes praktiškai sunaikintas.

Rusijos ekonomikos ekspertas iš fondo „Mokslas ir politika“ Alexanderis Libmanas mano, kad pradžios taškas yra Rusijos silpnumas. V. Putinas nusprendė griebtis vienintelės priemonės, galinčios parodyti jo galią ir jėgą – karinio potencialo.

Ekonomikos „nuosmukis nėra sankcijų pasekmė. Viskas prasidėjo žymiai anksčiau“, teigia A. Libmanas. Anot eksperto, Rusijos prezidentas tai numatė. Karas taip pat naudojamas kaip priemonė nukreipti dėmesį nuo ekonominių problemų, pabrėžia fondo „Mokslas ir politika“ darbuotojas. Šiuo metu rublis praradęs pusę savo vertės, akcijų kursas biržose smukęs apie 40 proc., kaip ant mielių auga infliacija, o bazinė palūkanų norma šoktelėjo iki 17 proc. Iš Rusijos dingo daugiau nei 100 mlrd. dolerių (87,60 mlrd. eurų). Ekonomika pateko į recesijos pinkles. Remiantis skaičiavimais, 2015 metais Rusijos ekonomika susitrauks net 4,5 proc.

Kadangi vyriausybė per daugelį metų neskyrė pakankamai dėmesio infrastruktūros tobulinimui, daugėja nelaimingų atsitikimų atvejų. Bankai yra atsidūrę prie žlugimo ribos. Kad juos paremtų, V. Putinas turi naudoti šalies valiutos atsargas. Tiesa, jos senka ne taip greitai, kaip būtų galima tikėtis, turint galvoje krizės mastą. Tačiau valiutos rezervo išeikvojimas tėra laiko klausimas. Tvyrant dabartinėms naftos kainoms, Rusija neturi galimybės formuoti savo biudžetą iš pajamų už prekybą žaliavomis.

Tolesnės perspektyvos yra gana niūrios, mano A. Libmanas. Po valiutų krizės seks bankų krizė, o po jos – gamybos krizė. Jo manymu, fabrikai bus priversti užsidaryti, o jų darbuotojai bus atleisti. Po šito pradės augti gyventojų nepasitenkinimas.

Kodėl tai nejaudina V. Putino? Ekonominiai svarstymai nevaidina svaraus vaidmens Rusijos politikoje, tvirtina A. Libmanas. Jo teigimu, elito atstovai neturi gerai išvystyto ekonomikos supratimo.

V. Putinui kur kas svarbesni geopolitiniai reikalai.

Praeis dar kažkiek laiko, kol pradės reikštis griaunantis poveikis, mano A. Libmanas. Rusai ne taip jautriai reaguoja į ekonomines krizes. Nepaisant to, kad Rusija turi daug gamtinių išteklių, rusai, A. Libmano teigimu, yra neturtinga tauta. Krizės periodais rusai nusigręžia nuo politikos ir užsiima kasdienėmis problemomis. Kaltę dėl tokios padėties V. Putinas suvers užsieniui. Tačiau jis gali save guosti tuo, kad nors Rusija nėra reikšminga pasaulio ekonomikos veikėja, kai kuriose srityse ji, vis dėlto, turi dominuojantį vaidmenį. Dujos Europai tiekiamos per dujotiekius ir skubiai pereiti prie kitų variantų nesigaus. Gaminant lėktuvus, neįmanoma išsiversti be rusiško titano. Tarptautinės oro linijos taip pat susietos su Rusija: ne taip paprasta skrendant aplenkti didžiausio ploto pasaulio šalį.

V. Putinas žaidžia mūsų baimėmis

Karinės jėgos naudojimo srityje akivaizdu, kaip V. Putinas bendrą atsilikimą paverčia savo pranašumu. Kilus konvenciniam karui, NATO būtų stipresnė už Rusiją, pirmiausia dėl amerikiečių, pažymi fondo „Mokslas ir politika“ ekspertė Margarete Klein. Jei imtume tik NATO nares Europoje, padėtis būtų ne tokia užtikrinta, mano M. Klein. Jos teigimu, V. Putino dominuojanti padėtis Ukrainoje yra paremta psichologija. „Jis žaidžia mūsų baimėmis. Mes savo mintyse nesame pasirengę karo eskalacijai“, - pažymi ji. Tuo puikiai naudojasi V. Putinas. Jis taiko hibridinį karą ir pažeidžia tarptautinę teisę. Jis gali nebūgštauti dėl tiesioginių pasekmių, nes Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje turi tiesioginę veto teisę, ir niekas jai neprieštaraus, pasitelkęs jėgą.

„Ne linijinio karo“ strategiją 2013 metų vasarį viename žurnale aprašė Rusijos Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas, pažymi M. Klein. Tokio karo arsenale – dezinformacija, propaganda, gyventojų priešiškumo išnaudojimas, slapta veikiantys specialieji padaliniai ir liaudies būriai.

Atsakymas dėl Baltijos šalių: jis ne beprotis?

Europa buvo užklupta netikėtai – tokį kritišką įvertinimą paskelbė 2015 metais pasirodžiusios instituto IISS ataskaitos autoriai. Jų manymu, V. Putinas daugelį metų investavo lėšas į specialiuosius padalinius ir šiuolaikines ginkluotės sistemas. Tuo tarpu Europos išlaidos gynybai nuo 2010 metų smuko 8 proc. ir toli atsilieka nuo NATO šalių duoto pažado gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Rusija tvirtina nedalyvaujanti Ukrainos kariniame konflikte. Tačiau M. Klein regi daug ženklų, kad Ukrainos teritorijoje naudojamos reguliariosios Rusijos pajėgos. Rusų kariškiai buria liaudies pasipriešinimo būrius ir aprūpina juos šiuolaikiniais ginklais. Jie jiems vadovauja užgrobiant administracinius pastatus separatistų regionuose. Žinoma, pateikti įrodymus ne taip paprasta.

Kai 2014 metų rugpjūtį Ukrainoje buvo sučiupti rusų desantininkai, Maskva pareiškė, kad jie „pasiklydo“ patruliuodami. Rusijos vadovybė stengiasi, kad Ukrainoje būtų kuo mažiau rusų karių. Populiarumo neprideda ir karstuose grįžtantys žuvę kariai. Kaip psichologinės kovos pavyzdį M. Klein pateikia sprendimą parodyti į nelaisvę paimtus Ukrainos karius ir savanoriškų formuočių narius. Tokią žeminančią praktiką draudžia Ženevos konvencija.

Vakarų Europos žiniasklaida praneša apie daugkartinius nesantaikos kurstymo atvejus savo tinklalapiuose, kai tarp skaitytojų komentarų pradedama aktyviai ginti putinišką žvilgsnį į šį konfliktą, ir tai daroma tam, kad būtų padaryta įtaka visuomenės nuomonei. Vokietijos kanclerė Angela Merkel per saugumo konferenciją Miunchene pareiškė, kad Vakarai tik pradėjo galvoti, kaip apsiginti nuo tokių hibridinio karo formų.

Ukrainoje, taip pat Rusijos vidaus politikoje, V. Putino strategija neša sėkmę. VReutersakarai nenori didelio masto karinio priešiškumo. Šiuo atžvilgiu Ukraina nėra pakankamai svarbi. Toks klausimas gali iškilti tuo atveju, jei V. Putinas nuspręstų hibridinio karo metodus taikyti tokioms NATO narėms kaip Baltijos šalys ar Lenkija.

„Jis nėra pamišęs – sako G. Erleris. – Tai būtų pretekstas taikyti straipsnį dėl kolektyvinės gynybos. Tokiu atveju NATO turės reaguoti. Juk ji nenaikins pati savęs“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...