captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apskaičiavo tolesnius V. Putino ėjimus

Rusijos skilimo scenarijus – taikus ar kruvinas – šiuo metu nėra tikėtinas, nes jos vidaus politikos vertikalė sukonstruota taip, kad tokius išbandymus atlaikytų, mano Mykolo Romerio universiteto profesorius, geopolitikos ekspertas Egidijus Motieka.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Rusijos skilimo scenarijus – taikus ar kruvinas – šiuo metu nėra tikėtinas, nes jos vidaus politikos vertikalė sukonstruota taip, kad tokius išbandymus atlaikytų, mano Mykolo Romerio universiteto profesorius, geopolitikos ekspertas Egidijus Motieka.

„Rusijos skilimas yra neįmanomas scenarijus, nes Rusija yra pakankamai gerai hierarchizuota ir centralizuota valstybė, turinti federacinių subjektų, kuriuos net sunku vadinti pilnaverčiais federaciniais subjektais. Turiu galvoje tas autonomines Rusijos respublikas, kurių statusas de jure ir de facto labai skiriasi. Jų „nacionalizmas“, išskyrus čėčėnų, ingušų, kabardų, iš dalies Dagestano tautų, balkanų ir osetinų atvejus, Rusijai nėra pavojingas. Maža to, visose Rusijos respublikose didelė dalis visuomenės yra rusų tautybės. Šie subjektai labai stipriai integruoti į rusišką politinę, ekonominę, kultūrinę vertikalę“, – sakė E. Motieka.

Mokslininkas taip pat sako, kad Rusijoje sunku būtų tikėtis radikalaus valdžios pasikeitimo. Vienintelis įmanomas pokytis, anot jo, kad vieną klaną pakeistų kitas.

„Rusijos saugumo struktūros yra stipriai pririštos prie prezidento institucijos ir Vladimiro Putino tiesiogiai kontroliuojamos vykdomosios valdžios. Perversmas Rusijoje įmanomas tik pačioje valdžios viršūnėje, kaip klanų kovos pasekmė. Iki Rusijos visuomenės, nepatenkintos imperine biurokratine-oligarchine politika, „sukilimo“ dar labai toli. Be to, visuotiniu nepasitenkinimu pasinaudotų tie patys klanai. Taigi Rusija neskils, tiesiog valdžios vertikalę gali užgrobti kitas klanas“, –  pridūrė profesorius.

Susitvarkė namuose, todėl pajudėjo toliau

E. Motieka teigia, kad Rusijos centralizavimas prasidėjo V. Putinui tik atėjus į valdžią 1999 m. Tais pačiais metais jis įvedė kariuomenę į Čečėniją ir užbaigė Antrąjį Čečėnijos karą, taip užkirsdamas kelią Rusijos byrėjimui.

Vertikalė buvo stiprinama ir kitais būdais: pradėti skirti generalgubernatoriai, panaikintas federalinių subjektų vadovų renkamumas, subjektų valdymas patikėtas Maskvai ištikimam elitui, tačiau išteklių kontrolė liko Kremliaus rankose – taip buvo sukurta dotacijų iš centro sistema.

„Rusija beveik visada būdavo neblogai centralizuota, bet V. Putino vaidmuo centralizuojant šalį, įvedant gubernijų, regionų kontrolę yra milžiniškas. Tai totalus dalykas“, –  sako E. Motieka.

„Pati valstybės struktūra apdorota taip, kad ji negalėtų sugriūti“, –  priduria politologas.

E. Motiekos manymu, kadangi Rusija šiuo metu viduje nesusiduria su stipriais dezintegraciniais veiksmais, Maskva gali rūpintis NVS šalių zonos sutvirtinimu, nors pastaruoju metu atrodo, kad Maskvai Ukrainoje teks pasitenkinti laimėjus ne Ukrainą, o tik geopolitinius pleištus – Krymą ir Donbasą.

„Šiuo metu Rusijoje nėra stiprių dezintegracinių veiksnių. Stipriausias dezintegracinis veiksnys buvo Čėčėnija, kurios nepriklausomybės siekis galėjo parodyti pavyzdį kitoms Šiaurės Kaukazo tautoms. Gruzija tapo dezintegraciniu NVS zonos veiksniu, toliau Ukraina, kuri destabilizavo NVS zoną bei formuojamą Eurazijos sąjungą, po to eilėje – Kazachstanas“, –  pasakojo E. Motieka.

V. Putinas – dar visai neblogai?

Geopolitikos eksperto manymu, Rusija labai aiškiai konstruoja savo saugumo erdvę ir priešinasi jos byrėjimui. Kitaip tariant, Kremlius siekia įsitvirtinti šerdinėje teritorijoje ir „apsitverti“ buferinėmis valstybėmis bei geopolitiniais pleištais.

Buferinėmis valstybėmis vadinamos tokios teritorijos, kurias didžiosios galios siekia išsaugoti savo įtakos zonoje kaip „pagalvę“ nuo galimų priešininkų arba kaip placdarmą skleisti savo įtaką priešininkų pusėn. Geopolitiniais pleištais vadinamos neaiškaus statuso nedidelės teritorijos, kaip Kaliningradas, Padniestrė, Krymas, Abchazija, Pietų Osetija, kurios tarnauja kaip forpostai ir kurios gali būti panaudojamos tiek gynybai, tiek puolimui bei įtakos skleidimui į kontinento pakraščius.

Tačiau E. Motieka mano, kad geroji žinia ta, kad V. Putinas veikia realizmo rėmuose, vadinasi, skaičiuoja galimus laimėjimus ir pralaimėjimus bei prilaiko už pavadžio duginiškąjį mesianizmą.

„Rusija visą laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iš esmės veikia realizmo rėmuose. Mes visi piktinomės dėl Krymo, Donbaso, bet jeigu pažiūrėsime į žemėlapį, tai yra pakankamai lokalūs objektai. Jie yra svarbūs principiniu požiūriu, nes tai akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, susitarimų, bendros politikos, bendradarbiavimo principų paneigimas, nešnekant apie niekinantį požiūrį į ukrainiečių tautą. Bet Europos ir pasaulio politikos kontekste tai – žemės lopinėliai. Taip mano V. Putinas, Vakarai irgi iš dalies taip mano, bet mes taip nemanom“, –  svarstė E. Motieka.

„Mums tokia situacija pavojinga. Tačiau kol kas toliau Ukrainoje V. Putinas neina. Galėjo eiti tada, kai situacija buvo tam palanki – šių metų pavasarį ir vasarą. Vadinasi, jis realistas, įvertino ir neigiamą viešąją pasaulio nuomonę, ir nepakankamas Rusijos galimybes. Dabartinis status quo jį tenkina, tiesiog reikia tai apginti ir įtvirtinti“, –  pridūrė mokslininkas.

Pasak E. Motiekos, Rusijai istoriškai būdingas mesianizmas, paremtas „vadavimo“ koncepcija. Jo teigimu, Rusija visada save ir kaimynus „vaduoja“ ir nuo kažko „išvaduoja“: tai nuo totorių, tai nuo lenkų, lietuvių, turkų, prancūzų ar vokiečių, taip pat „išvaduoja“ brolius slavus, viso pasaulio proletariatą ir taip toliau.

„Šis mesianizmas dabar gyvas Aleksandro Dugino eurazistų, taip pat ir panslavistų, nacionalistų, patriotų vaizduotėje, bet V. Putinas jį pristabdo. Dabar tas mesianizmas labiausiai reiškiasi per vadinamąją tėvynainių koncepciją“, –  sako mokslininkas.

Pasak E. Motiekos, taip yra todėl, kad panslavizmas priėjo tam tikrą aklavietę, nes slavų tautos nėra linkusios vienytis aplink Maskvą: vakarų slavai (lenkai, čekai, slovakai) nuo Rusijos nutolo labai seniai ir labai stipriai, tačiau didžiausias smūgis buvo pietų slavų, ypač bulgarų, nutolimas.

„Net Serbija jau yra per toli, geografiškai ji yra per daug Europoje. Kitos slavų tautos vienaip ar kitaip labai atitolo nuo Rusijos, įskaitant ir jų amžinus istorinius draugus bulgarus, kurie tapo Europos Sąjungos nariais“, –  sakė politologas.

E. Motiekos manymu, šitoje aplinkoje Rusijai tėvynainių ir rusakalbių judėjimas tampa ypač svarbus, nes sudaro sąlygas kištis į užsienio valstybių reikalus.

„Kita Rusijos geopolitinė ir ideologinė doktrina yra eurazizmas, kuri dabar ir taikoma: pagal šitą koncepciją Ukrainos išsaugojimas Rusijos įtakos sferoje, greta Baltarusijos ir Kazachstano, buvo ypač svarbus. Dabar akivaizdu, kad to nepavyko padaryti, todėl bandoma sutvirtinti bent imperijos pakraščius, įsitvirtinti ten ir paskui galbūt pradėti derybas su Vakarais“, –  sakė mokslininkas.

Tiesa, jo manymu, panslavizmas ir eurazizmas Rusijos politikoje susiniveliavo: „Eurazistai kovoja už kontinentinę jungtį, panslavizmas siekia slavų sąjungos, tačiau kadangi objektų, kuriuos Maskva galėtų pritraukti (slavų tautų ir teritorijų), liko mažai, jie kovoja žūtbūtinai. Kova vyks tiek, kiek V. Putinas ir jį remiantis klanas nesustabdys šios kovos“.

Jis netgi atrodė normalus

E. Motieka tvirtina, kad tolesni V. Putino veiksmai priklauso nuo daugelio veiksnių, bet, jo nuomone, Rusijos vadovas anksčiau ar vėliau sieks glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarais. Mokslininko manymu, V. Putinas yra daugiaplanė asmenybė, jam suprantamas ir vakarietiškas mąstymas, tik tiek, kad toks mąstymas jam nepriimtinas, mat, remiantis juo, demokratija turi išstumti autoritarizmą ir totalitarizmą. E. Motiekos manymu, nei V. Putinas, nei Rusija ta nėra pasiruošę.

„V. Putinas – sovietinio saugumo produktas. Taigi nacionalistas rusas, kuris dar yra ir idėjinis imperialistas. O imperializmas jau turi geopolitinius tekstus ir kontekstus. Tai reiškia, kad V. Putinas, prisimindamas Rusijos geopolitinę sklaidą istoriškai, imperijos klestėjimą XIX-XX a. pradžios carų epochoje ir sovietinės imperijos išsiskleidimą Šaltojo karo metais, visada norės kartu su Rusija į tuos laikus sugrįžti“, –  sako mokslininkas.

Antra vertus, E. Motiekos tvirtinimu, V. Putinas realistas ir saugumietis, todėl jo žaidimai yra kur kas aukštesnio lygmens. „Aukštasis politinis elitas žaidžia ne šio laikmečio žaidimus“, –  sako profesorius.

Jo nuomone, Vakarų ir Rusijos varžybos iš esmės vyksta ne dėl Krymo ir Donbaso, o dėl aukštųjų technologijų, kosmoso ir kibernetinės erdvės strategijų – tiek karinių, tiek ir civilinių. Ukraina, pasak E. Motiekos, yra lakmuso popierėlis, tik teritorinio susidūrimo arena.

„V. Putinas nori būti civilizuoto elito klubo nariu, tačiau nori ateiti į tą klubą su visu branduoliniu potencialu ir rytietiško mesianizmo doze. Taip į Vakarų klubus neateinama, todėl derybos tęsiasi“, –  sako mokslininkas.

E. Motieka sako, kad apskritai Rusijos elitas labai įdomus. Pasak mokslininko, nors galima jį nurašyti ir pasakyti, kad Rusijoje nėra tikros opozicijos, pilietinės visuomenės, bet, jo nuomone, pilietinės visuomenės esama net valdžios klanuose, kurių nariai nori būti Europoje.

„Kultūrinis Rusijos elitas iš principo yra vakarietiškas, bet jis yra perkamas, todėl nesavarankiškas. Jeigu paimsime politinį elitą, kurį vadinčiau biurokratiniu, savo gelmėje jis irgi labiau demokratiškas nei nedemokratiškas. Rusijos ekonominis elitas, šiuo atveju oligarchai, kur jie begyventų – Rusijoje ar užsienyje – gali skleistis tik tiekdami strategines žaliavas Vakarams. Taigi be Vakarų jie – niekas. Kinija su Indija visko tikrai nenupirks“, –  sakė E. Motieka.

Politologas pažymėjo, kad savo laiku Rusija netgi tapo G-8 klubo nare. Tai buvo Rusijos įtraukimo į Vakarus strategija.

„Jeigu atmestume šlykščią V. Putino antičečėnišką retoriką, 1999-2005 m. jis atrodė normalus ne tik vakariečiams, bet ir mums, lietuviams. Viskas subliūško maždaug po mūsų įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO metais, maždaug 2005-2008 m. Tada iškilo daug klaustukų. Rusija konsolidavo savo galią, ėjo į derybas su Vakarais sustiprėjusi dėl naftos ir dujų žaliavų kainų augimo. Sustiprėjusi Rusija norėjo integruotis su Vakarais visai kitame lygmenyje – kaip lygus su lygiu“, –  sakė E. Motieka.

Tačiau kliūtis Rusijos ėjimui į Vakarus, anot E. Motiekos, sudaro karinę pramonę valdantis klanas Rusijoje, kuris šalies bendravimą su Vakarų valstybėmis supranta per jėgos prizmę.

Keturi scenarijai

E. Motieka mano, kad šiuo metu galimi keturi Rusijos santykių su Vakarais scenarijai.

Pirmas scenarijus, Eurazinės imperijos sklaida, NVS bloko stiprinimas per Eurazinį branduolį, sudarytą iš Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano, bei imperijos pakraščių sutvirtinimas. „Tai yra griežtesnio V. Putino arba kito jį pakeisiančio vadovo scenarijus“, – sakė politologas.

Antras scenarijus, status quo išlaikymas. „Šiuo atveju tai būtų dabar susiklosčiusios situacijos išlaikymas su nestabilia Ukraina, pakankamai silpnu NVS bloku ir formaliu deklaratyviu Euraziniu branduoliu. Tai nuosaikaus V. Putino scenarijus“, – sako E. Motieka.

Trečias scenarijus, nuosaiki integracija su Vakarais arba su Europa, grįžimas į situaciją iki Maidano, tai yra iki 2013 m. pabaigos.

Ketvirtas scenarijus, demokratinės Rusijos raidos scenarijus. „Toks scenarijus įmanomas tik praėjus trečiojo scenarijaus pakopą. Esant V. Putinui šis scenarijus negresia, nebent kaip tarpinis variantas, tai yra demokratizacijos pradžia“, – sakė politolgas.

„Teoriškai įmanomi visi keturi Rusijos raidos scenarijai, tačiau šiuo metu antrasis ir iš dalies trečiasis yra realiausi. Galbūt kurį laiką vyks balansavimas tarp antrojo ir trečiojo scenarijaus, tačiau vėliau prognozuočiau posūkį į trečiąjį. Bet V. Putinas turėtų kol kas išlikti, nes Rusijai reikia stipraus lyderio, silpnų ji nekenčia“, – teigia E. Motieka.

Pasak geopolitikos eksperto, jeigu V. Putinas sieks toliau konfrontuoti su Vakarais, jo laukia aiškios kliūtys: ekonominių sankcijų veikiamas režimas gali pradėti silpti, pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamos, Rusija tokiu atveju turėtų labai stiprinti savo ryšius su Kinija ir kuo stipriau plėtoti daugiapoliškumą pasaulyje, bet trūkstant ekonominių resursų tai gali būti sunku. Ilgalaikį poveikį Rusijos ekonomikai turi ir pasaulyje atrastos skalūnų dujos, kurios silpnina Rusijos pozicijas energijos išteklių rinkoje.

Politologas teigia, kad, jo nuomone, anksčiau ar vėliau Rusija sieks sugrįžti prie šiltesnių santykių su Vakarais. Jo teigimu, iš esmės V. Putinas savo poziciją jau sušvelnino, kai nusprendė lokalizuoti konfliktą Donbaso regione, mat karas Ukrainoje galėjo būti ir platesnio masto.

„Galimas taikus kelias: V. Putinas suklestėtų, sankcijos iškart palengvėtų ir jis vis tiek liktų rusų tautos didvyris. Jis galėtų tapti nacionaliniu superherojumi: kaip asmuo, kuris parodė Vakarams jų vietą, po to atleido vadžias ir susibičiuliavo“, –  svarstė geopolitikos ekspertas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close