captcha

Jūsų klausimas priimtas

Du pikti vyrai prie Europos sienų: rėksmingi, išdidūs ir pavojingi

Ką daryti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu? Šis klausimas yra diplomatinis galvosūkis, kurio sprendimo dar niekas nerado, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ką daryti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu? Šis klausimas yra diplomatinis galvosūkis, kurio sprendimo dar niekas nerado, rašo britų dienraštis „The Guardian“.

Du pikti vyrai. Jie valdo dvi dideles su Europa besiribojančias šalis. Jie keikia Vakarus, todėl būtina rasti tinkamą būdą, ką su jais daryti. Rodos, kad nė viena savaitė nepraeina, kad V. Putinas ar R. T. Erdoganas neplūstų Jungtinių Valstijų ar Europos. Neseniai Stambulo universitete sakydamas tulžingą kalbą Turkijos prezidentas perspėjo apie šiuolaikinius „arabijos lorensus“, kurie esą siekia susilpninti Turkijos galią.

Tuo metu praėjusią savaitę V. Putinas dalyvavo Sočyje surengtame Valdajaus klubo susitikime, vadinamame jo metiniu viešųjų ryšių forumu, kurio metu taip pat negailėjo kritikos Jungtinėms Valstijoms. Rusijos lyderis savo šalį palygino su meška, kuri „neprašys leidimo“ veikti ir „niekam neleis užimti savo taigos“.

V. Putinas smerkė Amerikos „vienašališką diktatą“ ir „teisinį nihilizmą“ taip siekdamas užmaskuoti savo paties vykdomą unilateralizmą ir neteisėtą Krymo aneksavimą.

Šią naują priešiškumo bangą sukėlė regioninės krizės Sirijoje ir Ukrainoje. R. T. Erdoganą piktina JAV spaudimas po to, kai jis atsisakė tiesiogiai įsikišti ir kovoti su „Islamo valstybės“ kovotojais Sirijoje.

O V. Putinas Ukrainos konfliktą laiko per didelės Europos ir JAV įtakos Rusijos kaimynėms pasekme. Jis taip pat teigia ginantis užsienyje gyvenančius etninius rusus.

Rusijos ir Turkijos prezidentai kartu vadovauja beveik 220-čiai milijonų žmonių. Jų šalių ekonomikos sparčiai auga nuo šio amžiaus pradžios. Jie nori vis labiau nurodinėti, ir toks jų siekis daugelį užklupo netikėtai. Vakarų diplomatai nebežino, ką galvoti.

V. Putiną ir R. T. Erdoganą daug kas sieja. Abu jie panašaus amžiaus. Abu jau ilgai yra valdžioje (V. Putinas nuo 1999 m., o R. T. Erdoganas – nuo 2002 m.). Abu yra buvę ministrais pirmininkais, o dabar yra prezidentai. Jie siekia tapti savo tautų „tėvais“. Jų politinės pozicijos apima nacionalizmą bei antiliberalų tradicionalizmą.

Jų visuomenės vizija, taip pat valdymo metodai, prieštarauja Europos skleidžiamoms vertybėms. Jie koncentruoja valdžią savo rankose, užgniaužia opoziciją, riboja žiniasklaidos laisvę, kontroliuoja internetą bei laiko įbauginę teisingumo sistemą.

Abu taip pat žaidžia ir religine korta. R. T. Erdoganas remiasi „Musulmoniškos brolijos“ ideologija: save jis laiko musulmonų sunitų gynėju Artimuosiuose Rytuose. O V. Putinas naudojasi stačiatikių bažnyčia, kad skatintų patriotizmą ir stiprintų Rusijos įtaką slaviškame pasaulyje.

Jiems abiem svarbiausia yra atkurti tautinį pasididžiavimą. Istoriškai jie save vadina Vakarų aukomis. R. T. Erdoganas ne kartą yra kritikavęs slaptą Sykes-Picot susitarimą, turėdamas omeny 1916 metais Prancūzijos ir Britanijos sutartą Osmanų imperijos pasidalijimą. V. Putinas koneveikia „vadinamuosius Šaltojo karo nugalėtojus“, kurie „nusprendė perbraižyti pasaulį“ ir „pridarė kvailysčių“. Deja, apie pačių imperijų sukeltą savo žlugimą arba jų valdytų tautų teisėtus siekius jie retai užsimena.

Vis dėlto reikalai tarp Vakarų ir Rusijos bei Turkijos ne visada buvo tokie blogi. Iš pradžių V. Putinas po rugsėjo 11-osios išpuolių žadėjo jungtis prie JAV prezidento George`o W. Busho kovos su terorizmu, o vėliau pritarė Baracko Obamos pasiūlytai „perkrovimo“ strategijai. Europos Sąjunga Rusijai pasiūlė strateginę partnerystę.

R. T. Erdoganas iš pradžių buvo laikytas reformatoriumi, suartinsiančiu savo šalį su Europa. Arabų pavasario pradžioje Turkija buvo įvardijama pasaulietinės valstybės pavyzdžiu, kuomet islamas ir demokratija gali sugyventi.

Dabar tiek vienas, tiek kitas teigia, kad Vakarai juos apgavo. Esą Europos valstybės labai greitai su R. T. Erdoganu ir Turkija ėmė elgtis šaltai. V. Putinas sako, kad NATO ir Europos Sąjunga niekada neatsižvelgė į Rusijos strateginius interesus.

Neseniai keli Stambule gyvenantys liberalių pažiūrų intelektualai buvo paprašyti išreikšti savo nuomonę. Jie visi išreiškė nepasitenkinimą europiečiais (panašių nuomonių girdima ir tarp Rusijos liberalų). Jų teigimu, labai sunku atmesti Turkijos prezidento argumentus ir rinktis europietiškas vertybes būtent todėl, kad turkai nebetiki, jog bent kiek yra įdomūs Europai.

Vis dėlto šiais metais atliktos visuomenės apklausos rezultatai parodė, kad 53 proc. turkų mano, jog šalies narystė Europos Sąjungoje atneštų Turkijai naudos. O tai yra didžiausia dalis per ketverius metus. O panaši apklausa Rusijoje atskleidė, kad 52 proc. rusų yra neigiamai nusiteikę ES atžvilgiu. Prieš dvejus metus tokių buvo tik 24 proc.

Vienas labai svarbus bendras Rusijos ir Turkijos prezidentų bruožas yra tas, kad abu yra apsėsti sąmokslo teorijų. Bet kokią politinę opoziciją jie laiko Vakarų suorganizuotu sąmokslu. Tiek Rusijoje, tiek ir Turkijoje pastaraisiais metais buvo kilę protestų. 2013 metų birželį Stambulo „Gezi“ parko jaunimo judėjimas išplito po daugelį Turkijos miestų. 2011 ir 2012 metais šimtai tūkstančių rusų protestavo prieš V. Putino valdymą. Protestai buvo numalšinti, o nepasitenkinimo nuotaikos nugrimzdo atgimusio nacionalizmo bangose.

Visuomenės nuomonės nukreipimas prieš Vakarus yra labai patogus politinis sprendimas. Jis padeda R. T. Erdoganui nukreipti dėmesį nuo jo užsienio politikos klaidų ir augančios įtampos su kurdais. V. Putino atveju Vakarų sankcijos jau smogė Rusijos ekonomikai, kurią susilpnino ir smunkančios naftos kainos bei masinis kapitalo nutekėjimas.

Tačiau nepaisant daugelio panašumų, tarp V. Putino ir R. T. Erdogano yra keli esminiai skirtumai. Skiriasi jų nuomonės dėl Sirijos: Turkijos prezidentas pasisako už režimo pakeitimą Sirijoje, o V. Putinas yra prieš. Rusija turi branduolinį ginklą ir dujų. O Turkiją nuo nestabilumo Artimuosiuose Rytuose gali apsaugoti tik narystė NATO. R. T. Erdoganas pats paprašė dislokuoti amerikietiškų „Patrol“ raketų 2012 metais baimindamasis, kad karas Sirijoje persimes ir į Turkiją.

Kalbėdamas Sočyje V. Putinas perspėjo, kad Ukrainos konfliktas „tikrai nebus paskutinis.“ Jis tarsi mėgina perspėti kaimynines šalis, kad už Rusijos nuraminimą teks susimokėti, ir siekia pakeisti Europos saugumo sistemą, kurią sudrebino. Rusija siekia savotiškos veto teisės sprendžiant kitų suverenių valstybių reikalus ir nedvejodama žvangina ginklais.

Skirtingai nuo V. Putino, R. T. Erdoganas negrasina Vakarų valstybėms. Jis tiesiog skundžiasi. Garsiai ir aistringai.

Vienas iš šių piktų vyrų yra neišvengiamai sukalbamesnis už kitą. Vakarams vertėtų turėti tai omeny, svarstant kitą savo politinį žingsnį, apibendrina „The Guardian“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...