captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dėl vienišumo pamišęs Robinzonas šiandien būtų laimės kūdikis

Vos per dešimtmetį gyvenančių pasaulyje po vieną padaugėjo daugiau nei trečdaliu, ir toks gyvenimo būdas tapo masiniu reiškiniu. Skandinavijos šalyse net iki pusės namų ūkių sudaro tik po vieną žmogų, Lietuvoje tokių – beveik trečdalis, Jungtinėse Valstijose – keliais proc. mažiau. Tačiau, jei Europos rytuose vieni dažniausiai gyvena pagyvenę žmonės, netekę sutuoktinio, tai vakaruose tai dažnai sąmoningas jaunų žmonių pasirinkimas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Vos per dešimtmetį gyvenančių pasaulyje po vieną padaugėjo daugiau nei trečdaliu, ir toks gyvenimo būdas tapo masiniu reiškiniu. Skandinavijos šalyse net iki pusės namų ūkių sudaro tik po vieną žmogų, Lietuvoje tokių – beveik trečdalis, Jungtinėse Valstijose – keliais proc. mažiau. Tačiau, jei Europos rytuose vieni dažniausiai gyvena pagyvenę žmonės, netekę sutuoktinio, tai vakaruose tai dažnai sąmoningas jaunų žmonių pasirinkimas.

1958-aisiais, kai Rickis Nelsonas dainavo „Lonesome town“ (liet. vienišas miestas), daugelis miestų dar jokiu būdu nebuvo vieniši. Gyvenimas po vieną buvo laikomas pašaipos arba gailesčio vertu reiškiniu – taip gyveno pasileidėliai arba nelaimėliai – ir požiūrį į vienatvę Vakarų kultūroje dar vis simbolizavo Robinzono Kruzo likimas: iš esmės gyventi vienam reiškė siaubo istoriją. Laimingas lūžis Kruzo gyvenime buvo kito žmogaus pėdsakai paplūdimyje, ir Penktadienis, nors ir laukinis, gelbėjo nuo į pamišimą varančios vienatvės.

Platono „Valstybėje“ po vieną gyventi galėjo tik žvėrys arba dievai – per prasti arba per geri sociumui, o Aristofanas „Puotoje“ aiškino, kad taip yra dėl to, jog Dzeusas baiminosi susivienijusios žmonijos galios. Iki tol visi žmonės turėjo po keturias rankas, keturias kojas, dvipusį veidą ir vyriškus bei moteriškus požymius. Dzeusas padalijo mus pusiau, ir dabar visi esame nepilni, pasmerkti jaustis vieniši, nebent rastume draugą ar draugę, kurie mus papildytų, ir vėl taptume sveiki.

Šiandien Robinzonas Kruzas – laimės kūdikis?

Tačiau šiandien Robinzonas Kruzas turbūt būtų laikomas nebe nelaimėliu, o laimės kūdikiu. Aplink jį nėra žmonių, su kuriais reikėtų dalytis, kalbėtis apie tai, apie ką kalbėtis nenori, ir daryti kitų kompromisų, kuriuos žmogui tenka daryti gyvenant su kitais. Tad Vakarai masiškai kraustosi gyventi po vieną.

Dar austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris manė, kad racionalios ekonominės naudos sau išmokstantys vyrai ir moterys, viską imantys vertinti naudingumo sau požiūriu, nenorės pasiaukojimo naštos, kurią užkrauna šeima ir vaikai. J. Schumpeteris 1942-iaisiais sakė, kad šeima suirs ne kaip buržuazijos atgyvena, kaip manė Karlas Marxas, bet todėl, kad vyrai ir moterys rinksis komfortą, nerūpestingumą, mėgavimąsi naujais, tolydžio patrauklesniais ir įvairesniais malonumais.

Ir sunku atsekti, kas buvo padariniai, kas priežastys, bet faktas tas, kad pokario dešimtmečiais kito viskas nuo vartojimo įpročių – išaugusio vieno kambario butų skaičiaus, mažų buitinių prietaisų, paruošto maisto rinkų – iki santykių sampratos. Didėjant ateizmui, pasižadėjimas prieš Dievą nesiskirti, kol išskirs mirtis, neteko prasmės, nes nebeliko Dievo, kuriam įsipareigojama. Tad spręsti galėjo žmogus, ir įsipareigojimas ar pasiaukojimas, kaip santykių pagrindas, dingo, vis labiau augo santykių, kaip emocinio ir seksualinio malonumo, suvokimas.

Staiga dingus malonumui, neliko prasmės ir tęsti santykius. „Ar dėl to tikrai verta skirtis“, – būtų klausę žmonės anksčiau, tačiau dabar jau ieškoma priežasties nesiskirti. Ir kol vieni sociologai aiškina, kad nekokybiškos santuokos sveikatai kelia didesnį pavojų nei skyrybos, o kiti teigia, kad viengungystė tiesiog trumpina gyvenimą dešimčia metų, sociologija negali atsakyti, ką daryti, kad būtų kitaip. Ir vienišų žmonių skaičius pasaulio istorijoje šiandien toks, kokio niekada nebuvo.

Kaip kietas vienišas vilkas nugali baimes

Emile Durkheimo įvardytas individo kultas ir romantiškas vienatvės idealizavimas XIX a., kaip Toro „Voldenas, arba gyvenimas miške“, suformavo požiūrį, jog vienatvė ir vienišumas – garbintinas savarankiškumo pavyzdys. „Vienišas vilkas – tai kieta“, – dainavo Bulatas Okudžava, čia pat pridurdamas, kad tai vis dėlto taip sunku, sūneli.

Vienišių iššūkiai – vienatvė, baimė, kad esi traktuojamas kaip socialinis nevykėlis, sunkumai bendraujant su draugais ir tėvais, kuriems nemalonu, kad jų artimas žmogus nesukūręs šeimos, slegiantis kaltės jausmas, kad artimieji nelaimingi dėl to, jog jų mylimas žmogus gyvena vienas. Vyresniame amžiuje – orumo ir savigarbos praradimas, jei vienIšius prIverstas prisipažinti nebegalintis gyventi savarankiškai.

Tad vienišius, besistengiantis nugalėti savo baimes, juo labiau bando įrodyti, kad jo pasirinkimas arba likimas gyventi vienam  turi daugiau pliusų nei trūkumų. Vienišius vis daugiau laiko praleidžia darbe, kur gali įrodyti savo vertę, stengiasi be paliovos puoselėti savo asmenybę ar kūną, nes, iš vienos pusės, reikia įrodyti sėkmę sau pačiam ir kitiems, iš kitos, tai malonumai, kurių tektų atsisakyti rūpinantis kitais. Tiesa, daugelis vienišių nemano, kad tai galutinė būsena, ir yra vieni vis dar besitikėdami rasti antrąją pusę.

Į tinklus sujungtoje, visada „Facebook'e“ sėdinčioje, perdėtai aktyvioje, niekad nemiegančioje kultūroje vienatvė suteikia laiko ir erdvės produktyviai atsitraukti, tačiau čia pat priverčia įsijungti tuos pačius socialinius tinklus, kurie tuštumą užpildytų. Todėl ten, kur daug vienišų, sužydi pramogos ir socialinė kultūra, viešasis gyvenimas, nes vienišius siekia išeiti į žmones ir rasti panašių į save, kurie patvirtintų, kad gyventi vienam – normalu ir gerai, netgi geriau.

Sunku pasakyti, ar tai, kad šiandien daugiau nei kada nors per tūkstančius metų pasaulyje gyvenančiųjų po vieną, yra problema savaime, juoba kad neįmanoma atgal atsukti visa tai sukūrusių reiškinių – individualizmo kulto, religijos svarbos mažėjimo, moterų emancipacijos, technikos ir ryšių pažangos, miestų augimo ir, galų gale, gyvenimo trukmės didėjimo. Tačiau, net jei gyvenimas po vieną nėra problema, problemų jis sukuria, ir jas spręsti lieka valstybei bei jos institucijoms.

Nemažai vienišų amerikiečių moterų  kamuoja nerimas, ar nesuklydo prioritetu pasirinkdamos profesinį gyvenimą vietoj asmeninio, – gal reikėjo kurti šeimą ar daryti tai anksčiau – kaip suvaldyti nerimą, kamuojantį besigalinėjant su tuoj sustosiančiu biologiniu laikrodžiu, bet norint vaiko.

Švedės jaučia panašų nerimą, tačiau bent jau žino, kad, jei vaiko susilauks vienos, joms priklausys 16 mėnesių mokamos motinystės atostogos ir valstybės subsidijuojama vaiko priežiūra. Skandinavijos šalyse vienišių daugiausiai pasaulyje, bet gerovės valstybė kol kas saugo jų vienišumą nuo didžiausių sunkumų, kylančių gyvenant vienam. Ir saugo net tuos, kurie nenorės, negalės gyventi su kuo nors, ar jau gyveno, bet prarado savo artimą.

Pasaulis šiandien pasiekė, ko norėjo vienuoliai ir sofistai. Nebereikia nė Diogeno statinės, jei tai Rytų Europa – po vieną turbūt namie dabar kas trečiame nute. Jei tai Švedija – dar daugiau. Bet net ir „Voldeną, arba gyvenimą miške“ rašydamas Toro nemanė, kad vienam būti reikia tam, kad išsivaduotum iš tave saugančių socialinių ryšių. Atsiskirti reikia tam, kad ugdytum save ir įkvėptum naujų minčių. Kad galėtum šviežesnis grįžti į pasaulį. Gyventi kartu.

Reportažas parengtas pagal Erico Klinenbergo knygą „Gyvenimas po vieną“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close