captcha

Jūsų klausimas priimtas

Trys metai po sukilimo Libijoje: „Dubajaus svajonė“ tebėra tolimas miražas

Kai Libijos ilgamečio diktatoriaus Muammaro Gaddafi režimas žlugo per 2011 metų revoliuciją, daugelis šalies žmonių tikėjosi, kad jų tėvynė taps įtakinga ir klestinti kaip Dubajus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kai Libijos ilgamečio diktatoriaus Muammaro Gaddafi režimas žlugo per 2011 metų revoliuciją, daugelis šalies žmonių tikėjosi, kad jų tėvynė taps įtakinga ir klestinti kaip Dubajus.

Praėjus trejiems metams, jie baiminasi, kad ši Šiaurės Afrikos šalis veikiau virto į Somalį panašia „žlugusia valstybe“, kurioje pasklidę daugybė ginklų, nebegalioja jokie įstatymai, viešpatauja ginkluotos grupuotės ir tęsiasi politinis chaosas.

2011 metų spalio 23-ąją, praėjus trims dienoms po to, kai M. Gaddafi buvo sučiuptas ir nužudytas, laikinoji vyriausybė paskelbė Libijos visišką išvadavimą džiaugsmingoje deklaracijoje, išsiųstoje iš rytinio Bengazio miesto, kuris buvo aštuonis mėnesius trukusio konflikto lopšys.

Ketvirtadienį, kai minimos šio įvykio trečiosios metinės, netgi nebuvo parengta jokia šios nacionalinės šventės oficiali programa.

Šalyje, kurioje šiuo metu egzistuoja dvi vyriausybės – pripažįstama tarptautinės bendruomenės ir savavališkai pasiskelbusi – revoliucijos pergalės metines žymi kruvini susirėmimai tarp oficialiąją vyriausybę palaikančių grupuočių ir jos priešininkių Bengazyje bei Vakarų Libijoje.

„Kai buvo paskelbtas šalies „išvadavimas“, mūsų ambicija buvo tapti naujuoju Dubajumi dėl pajamų už naftą“, – sakė 39 metų mokytojas Mohamedas al Karghali, kuris kovėsi tame sukilime.

„Šiandien baiminamės tapti nauju Somaliu arba Iraku“, – pridūrė jis.

Daugelis libių netgi ilgisi stabilumo, egzistavusio valdant M. Gaddafi režimui.

„Siaučiantys regioniniai, ideologiniai ir tarpgentiniai konfliktai yra blogiau negu diktatoriaus valdymas, – sako Bengazio gydytojas Salahas Mahmudas al Akuri. – Kai kurie libiai žvelgia atgal į senąjį režimą, nors ir neapkenčia M. Gaddafi.“

Karybos ekspertas ir buvęs armijos karininkas Suleimanas al Barassi sakė, kad kraujo liejimas per pastaruosius trejus metus nusinešė ne mažiau žmonių gyvybių negu revoliucija, pareikalavusi tūkstančių aukų.

Vyriausybė nesugebėjo įkurti naujos reguliariosios armijos arba profesionalios policijos, kliaudamasi sukarintomis brigadomis, kurių savanaudiški interesai galiausiai nusvėrė ilgalaikį lojalumą.

Iš buvusių sukilėlių sudarytos brigados buvo kuriamos ideologiniu, gentiniu, regioniniu pagrindu arba netgi palaikydavo ryšius su nusikalstamu pasauliu.

„Apleista“ Libija

Bengazis tapo radikalių islamistų tvirtove, kurioje vyksta daug išpuolių prieš saugumo pajėgas, žurnalistus, politinius aktyvistus ir Vakarų šalių interesus.

Šis Viduržemio pajūrio miestas, iš kurio pasitraukė diplomatinės atstovybės, liepą buvo užgrobtas islamistų brigadų, kurios išvijo vyriausybei ištikimas pajėgas.

Pastarąją savaitę beveik 100 žmonių žuvo per naujausią puolimą, surengtą pajėgų, ištikimų į sukilėlių pusę perėjusiam buvusiam M. Gaddafi režimo generolui Khalifai Haftarui, mėginant susigrąžinti kontrolę Bengazyje.

Iš pradžių vyriausybė kaltino šį prieštaringai vertinamą veikėją mėginant įvykdyti perversmą, kai jis gegužę pradėjo pirmąją nesėkmingą kampaniją prieš islamistus Bengazyje.

Tačiau mažėjant vyriausybės kontroliuojamoms teritorijoms, ją palaikančioms ginkluotosioms pajėgoms šįkart neliko kitos išeities, tik susivienyti su K. Haftaru.

Tuo metu sostinę Tripolį rugpjūčio pabaigoje užėmė kovotojų koalicija „Fajr Libya“ – po kelias savaites trukusių kautynių su vyriausybę palaikančiomis ginkluotomis brigadomis iš az Zintano miesto šalies vakaruose.

„Fajr Libya“, kurią sudaro daugiausiai kovotojai iš Misratos miesto, esančio į rytus nuo sostinės, ir islamistai, užgrobė Tripolį prieš pradedant darbą naujai išrinktam parlamentui, kuriame dominuoja islamistų priešininkai.

Pablogėjus saugumo padėčiai sostinėje, daugelis Vakarų šalių evakavo savo piliečius, uždarė ambasadas ir likvidavo savo bendrovių padalinius, todėl Libija tapo dar labiau izoliuota.

Netgi vyriausybė ir parlamentas dabar prisiglaudę Tobruko uostamiestyje Libijos šiaurės rytiniame pakraštyje, o islamistų palaikomi jų varžovai įkūrė lygiagrečią administraciją Tripolyje.

Šalies pietinė dalis irgi neišvengė šio chaoso: vietos gentys kovoja dėl pelningos kontrabandos kontrolės.

Svajonės, kad Libija taps klestinčia naftą eksportuojančią ekonomika, išsisklaidė dykumų smėlynuose – šalies infrastruktūra kasdien yra vis labiau niokojama, o taikaus perėjimo prie demokratijos galimybių faktiškai neliko.

Universiteto dėstytojas Mohamedas al Kawashas kaltina NATO šalis, kurios 2011 metais surengė bombardavimo iš oro kampaniją, padėjusią nuversti M. Gaddafi, „apleidus“ Libiją ir neprisidėjus prie valstybės atkūrimo po karo.

Anksčiau šį mėnesį Tripolyje netikėtai apsilankęs Jungtinių Tautų (JT) vadovas Ban Ki-moonas kreipėsi į Libijos kariaujančias grupuotes, ragindamas užbaigti sumaištį.

„Leiskite aiškiai pasakyti: jeigu smurtinė konfrontacija tučtuojau nesiliaus, jeigu nebus atkurta tvari taika – klestėjimas ir geresnis gyvenimas liks tolima svajone“, – perspėjo Ban Ki-moonas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...