captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Piontkovskis: V. Putinas planuoja žaisti ne šachmatais, o pokerį

Rusijos prezidentas ketina Vakarus šantažuoti atominiu ginklu, teigia Rusijos politikos analitikas Andrejus Piontkovskis. Jis mano, kad jei „žali žmogeliukai“ ir Rusijos kariai pasirodytų, pvz., Estijoje, Vladimiras Putinas NATO įspėtų nesikišti, nes tai rusiškojo pasaulio reikalas, ir pagrasintų panaudosiąs atominį ginklą, jei Aljansas prieš juos imsis karinių veiksmų.
T. Vinicko (DELFI) nuotr.
T. Vinicko (DELFI) nuotr.

Rusijos prezidentas ketina Vakarus šantažuoti atominiu ginklu, teigia Rusijos politikos analitikas Andrejus Piontkovskis. Jis mano, kad jei „žali žmogeliukai“ ir Rusijos kariai pasirodytų, pvz., Estijoje, Vladimiras Putinas NATO įspėtų nesikišti, nes tai rusiškojo pasaulio reikalas, ir pagrasintų panaudosiąs atominį ginklą, jei Aljansas prieš juos imsis karinių veiksmų.

„Įsivaizduokite, kad esate vienas iš Vakarų lyderių. Išgirdę tokį pareiškimą, jie ims galvoti – taip, pagal penktąjį [NATO] sutarties straipsnį esame įsipareigoję ginti Estiją, tačiau ką sugalvos tas beprotis? Mes juk atsakingi už savo žmonių gyvybes“, – galimą scenarijų, kalbėdamasis su „Pasaulio panoramos“ žurnalistu, dėlioja A. Pionkovskis.

Jo įsitikinimu, vienintelis būdas užkirsti kelią tokiam scenarijui – padaryti viską, kad rusiškojo pasaulio idėja patirtų pralaimėjimą Ukrainoje.

Interviu „Pasaulio panoramai“ A. Pionkovskis taip pat sakė, kad dabartinė situacija yra labai artima paskutiniams J. Stalino gyvenimo mėnesiams, bei paaiškino, kodėl mano, jog V. Putinas į didelį karą Ukrainoje vis dėlto nesivels. 

- Esate sakęs, kad apie 30 proc. Rytų Ukrainos gyventojų palaiko rusiškojo pasaulio idėją, tačiau kiek tokią idėją palaikytų Narvoje? Po bronzinio kareivio įvykių Estijos prezidentas T. H. Ilvesas nuvyko į Narvą ir pareiškė, kad esate rusai, bet mūsų rusai. Tačiau gal tai nebe taip jau ir svarbu, jei pasirodytų „žali žmogeliukai“?

- Rusiškojo pasaulio idėja remiasi ne rusų norais. Kam ji reikalinga Vladimirui Putinui? Jis rengiasi būti prezidentu iki gyvos galvos. Nė vienas diktatorius, netgi Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas, negalėjo išlaikyti savo valdžios tik prievarta. Buvo reikalingas koks nors mitas, kuris valdytų didžiąją visuomenės dalį. Vokietijoje tai buvo mitas apie vokiečių tautos išskirtinumą, Sovietų Sąjungoje – komunizmo mitas.

Tam, kad liktų prezidentu, pažeisdamas visus įstatymus, konstituciją, ir nepakartotų Hosni Mubarako ar Muammaro Gaddafi likimo, V. Putinui būtina pasiūlyti kokią nors mitologiją, kuri būtų priimtina didžiajai visuomenės daliai. Ji pasirodė populiari, juolab kad ją 24 valandas per parą į galvas kiša žiniasklaida.

Daugelis istorikų, aš irgi savęs klausinėjau – kaip A. Hitleriui pavyko užvaldyti išsilavinusios, kultūringos tautos – vokiečių – sąmonę? Dabar jau žinau kaip, tik valdant A. Hitleriui dar nebuvo televizijos. Tiesiog be perstojo kartoji tas pačias idėjas.

Man pačiam sunku. Kartais tiesiog tam, kad suprasčiau, ką jie ketina daryti, porą valandų žiūrių kokio nors Dmitrijaus Kiseliovo ar Vladimiro Solovjovo programą. Bet pradedu jausti, kad virstu zombiu. O nacionalistinė propaganda daug efektyvesnė nei komunistinė – galime taip pasakyti kaip žmonės, gyvenę Sovietų Sąjungoje ir galintys palyginti.

Komunistinė propaganda abstrakti, ji kalba apie laimingą ateitį, o nacionalistinė propaganda kliaujasi pačiais pagrindiniais instinktais. Štai pasakė – mūsų, rusų, ypatingas genetinis kodas. Vakariečiai verslininkiški, mąsto tik apie praturtėjimą, o mes itin dvasingi.

Vienas iš propagandininkų, kopijuodamas Josefo Goebbelso propagandą, netgi pareiškė, kad rusai yra arijų rasė, nusileidusi nuo Karpatų kalnų ir išplitusi po visą teritoriją iki Fort Roso Kalifornijoje. Štai jums užuomina apie rusiškąjį pasaulį jau ne tik Narvoje, ne tik Baltijos šalyse, bet ir Kalifornijoje. Tad V.  Putinui ši ideologija reikalinga ne tik teritorijai išplėsti, bet ir valdžiai išsaugoti. Kad žmonės nešnekėtų, jog V. Putinas atsisėdo Kremliuje, norėdamas pavogti 10 milijardų. Ne, jis ten sėdo tam, kad išjudintų rusiškojo pasaulio idėją.

- Regis, Rusija užtikrinta, jog karas jos nepalies. Galima ramiai sau plėsti rusiškąjį pasaulį negirdint sprogimų ir nematant lavonų. Bet juk atgal iš Ukrainos iškeliavo tiek daug 200-ojo krovinio.

- Taip, šimtai karių lavonų. Įsteigtas Karių motinų komitetas, buvo sukurtas internetinis puslapis, kur renkama informacija apie žuvusiuosius. Tuose miestuose, kur nuolatos dislokuoti desantiniai daliniai – Pskove, Riazanėje, kariai buvo laidojami masiškai. Propaganda nebegalėjo to nutylėti ir buvo pradėta kalbėti apie žuvusius savanorius, kurie patys ten vyko.

V. Putinas netgi cerkvėje uždegė žvakutę už visus žuvusius dėl „Novorosijos“. Matote, vienas dalykas – sėdėti ant sofos, gerti alų, klausytis, kad turi nuostabų genetinį kodą ir žiūrėti televizorių, kitas dalykas – pačiam vykti kovoti arba siųsti ten sūnų.

Tas skerdynes įdomu žiūrėti kaip futbolo rungtynes, bet tiek fanatizmo, kad ten siųstų šimtus vadinamųjų savanorių niekas Rusijoje neturi. Tai vis samdomi kariai, kuriuos siunčia karinis komisariatas. Rusijoje gyvybė, žinoma, vertinama mažiau nei Vakaruose, bet kažkiek vertės dar turi.

Galų gale – tai karas su Ukraina. Nors juos ir vadina banderininkais ar fašistais, tai artima rusams tauta. Karas su Čečėnija buvo karas su kita kultūra. O čia V. Putinas į didžiulį karą nesileis. Į Donecko ir Luhansko regionus buvo pasiųsta apie 10 tūkst. Rusijos karių ir to pakaks, kad išlaikytų tas dvi vadinamąsias liaudies respublikas.

O kad „Novorosiją“ išplėstų iki Odesos, prireiktų iki 100 tūkst. Rusijos karių, ir ne šauktinių, o profesionalų, ir tam Rusijos visuomenė nepritars. Juolab kad sankcijos jau taip pat rodo savo ekonominius rezultatus.

- Esate kalbėjęs net apie atominį ginklą. Ar tai reali grėsmė Vakarams, ar tik grasinimas, kurį V. Putinas pateikia kaip argumentą bandydamas gauti naudos?

- Matote, jei rimtai mąstome apie rusiškojo pasaulio sąvoką – o kaip apie ją nemąstyti rimtai, jei ji įgyvendinta Kryme, Rytų Ukrainoje, o prieš kelias savaites jis net leido sau pranešti gana neraminančią žinią Kazachstanui apie tai, kad ta tauta niekada neturėjo valstybės.

Iš karto tai pradėjo kartoti Vladimiras Žirinovskis ir kiti. V. Žirinovskis tam ir egzistuoja, kad pasakytų tai, ko V. Putinas kol kas dar gėdijasi, ko dar nemato reikalo aiškiai pasakyti. Latvija ir Estija, turinčios didžiules rusų mažumas, sulaukia kaltinimų dėl jų teisių pažeidimų. O V. Putino propaganda aiškiai sako – mes kariaujame ne su Ukraina, Ukrainos teritorijoje kariaujame su Jungtinėmis Valstijomis. Rusiškasis pasaulis kariauja su anglosaksiškuoju.

Ekonominiu požiūriu rusiškasis pasaulis gerokai atsilieka nuo to anglosaksiškojo, tad ekonominio karo mes nelaimėsime. Konvencinės ginkluotės prasme taip pat didžiulę persvarą turi NATO su Amerikos karine galia. Kas lieka? Turime atominį ginklą, jį turi ir amerikiečiai. Po Karibų krizės, kai pasaulis stovėjo ant atominio karo slenksčio, nei Amerikos prezidentai, nei Sovietų Sąjungos generaliniai sekretoriai atominio ginklo neprisimindavo, ir buvo savaime suprantama, kad toks karas būtų visiškas vienas kito sunaikinimas.

Tačiau juk tai tik vienas scenarijus. Net ir devintajame dešimtmetyje Valstijų strategai mąstė apie vadinamąjį atgrasomąjį karą, kai sunaikinamas vienas priešo miestas ar karinis taškas. Štai Šiaurės Korėja veikiausiai iš viso neturi nė vienos atominės bombos, tik kažkokį atominių atliekų kibirą. Tačiau ji labai veiksmingai tuo kibiru naudojasi siekdama politinių tikslų.

O štai V. Putinas turi patį didžiausią ar antrą pagal dydį pasaulyje atominį arsenalą. Tad jis planuoja žaisti ne šachmatais, o pokerį. Jis ketina šantažuoti Vakarus. Klasikinis scenarijus – „žali žmogeliukai“ pasirodo Narvoje, Estiją puola Rusijos kariai. Pagal penktąjį NATO sutarties straipsnį, visos NATO šalys turi suskubti Estijai į pagalbą. O V. Putinas paskelbia – tai mūsų rusiškas reikalas, mūsų rusiškojo pasaulio dalis, su Estijos valdžia mes išsiaiškinsime, prašau nesikišti. Jei Šiaurės Atlanto aljansas puls Rusijos karius, laikysime turį teisę panaudoti atominį ginklą. Kaip – patikslinsime. Arba kaip taktinį atominį smūgį NATO kariams, arba kaip parodomąjį smūgį į vieną iš Vakarų Europos miestų.

Įsivaizduokite, kad esate vienas iš Vakarų lyderių. Išgirdę tokį pareiškimą, jie ims galvoti – taip, pagal penktąjį sutarties straipsnį esame įsipareigoję ginti Estiją, tačiau ką sugalvos tas beprotis? Mes juk atsakingi už savo žmonių gyvybes. Pasikartotų populiariausias Antrojo pasaulinio karo klausimas, kai buvo svarstoma – stabdyti A. Hitlerį ar ne. Ar jūs norite mirti už tuometį Dancigą? Aišku, kad ne, velniams tas Dancigas. O už Narvą mirti norite? Toks pat klausimas iškils ir Europos sostinėse, ir Jungtinėse Valstijose.

Nežinome, kaip reaguotų Vakarų lyderiai. Tad geriausia išvengti tokios situacijos, kai reikės rinktis tarp karo su atomine galybe ir NATO sąjungininkių išdavystės kapituliuojant. O išvengti to galima tik padarius viską, kad rusiškojo pasaulio idėja patirtų pralaimėjimą Ukrainoje ir ši atstovėtų už savo nepriklausomybę ir savo europietišką pasirinkimą. 

- Kas turi nutikti Kremliuje, kad dvariškiai suprastų, jog šis caras daugiau nebetinka?

- Labai teisingai uždavėte klausimą, matyt, gerai žinote Rusijos istoriją ir žinote, kad tokie režimai nepasitraukia kaip rinkimų padarinys. Net jei rusiškojo pasaulio idėja rytoj taptų nebepopuliari, V. Putinas nepasitrauks rinkimų būdu, nes jokių rinkimų šalyje ir nėra. Matyt, artimiausia situacija tam, ką išgyvename dabar, yra paskutiniai J. Stalino gyvenimo mėnesiai. Jis tada tikrai išėjo iš proto ir realiai ruošėsi Trečiajam pasauliniam karui. Daugelis rusų istorikų mano, kad jį sunaikino jo paties ratas, vadovaujamas saugumo vado Lavrentijaus Berijos. Šie režimai labai panašūs. Yra valdovas ir apie 30–50 jam artimų žmonių, mūsų atveju – tai stambiausi oligarchai, biurokratai.

Tiesą sakant, tai vienas ir tas pats – bet kuris aukštas biurokratas yra ir oligarchas, visi jie – labai turtingi, milijardieriai. Tad jie nelabai patenkinti jau ir dabar. Dėl priimtų sankcijų krenta jų kapitalas, keičiasi gyvenimai. Ką – jie vogė tuos milijardus, kad ilsėtųsi Kryme? Ne, kad jachtomis plaukiotų po pasaulį, po geriausius kurortus, kad turėtų dvarus, tarnus, vaikus, žmonas, meilužes – viską ten. Visa tai nemalonu, jie pradeda galvoti ir netgi reiškia savo nepasitenkinimą.

Štai buvo rūmus aptarnaujančio politologo Karagano straipsnis – „Neleisti antrojo Afganistano“. Jis tarsi kreipimasis į V. Putiną: mielas Vladimirai Vladimirovičiau, jūs įvykdėte didžiulę kampaniją, grąžinote Rusijai istorinę teritoriją Krymą, jums reikia dar vienos pergalės – sugriauti amerikiečių planus įvelti mus į Ukrainą ir ten sukurti antrą Afganistaną. Štai tokia forma reiškiamas nepasitenkinimas.

O V. Putinas supranta, kad dideliu karu nieko nelaimės. Jis eina šantažo keliu, o tai įrodo, kad V. Putinas elgiasi nebeadekvačiai – per dvi savaites grasino paimti Kijevą, paskui jau per dvi dienas būti Varšuvoje, Baltijos valstybių sostinėse ar Bukarešte, kalbos apie Kazachstano valstybės nebuvimą įsiutino Nursultaną Nazarbajevą, o jis užnugaryje turi Kiniją, kuri niekada neleistų rusiškojo pasaulio plėtros Kazachstane. Galų gale suimtas oligarchas Vladimiras Jevtušenkovas – itin Kremliui lojalus žmogus, finansavęs daugelį jo projektų, niekada neturėjęs politinių ambicijų kaip Michailas Chodorkovskis.

Tai gąsdina tą 50-ies žmonių ratą aplink V. Putiną, nes įrodo, kad V. Putinas nebeprognozuojamas ir dėl to labai pavojingas net ir jiems patiems.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...