captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką į branduolinio karo grėsmę gali atsakyti Vakarai?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, o dabar laikas Vašingtonui nuspręsti, kiek dar laiko bus skirta Rusijai.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, o dabar laikas Vašingtonui nuspręsti, kiek dar laiko bus skirta Rusijai.

2008 m. Hilary Clinton Sergejui Lavrovui įteikė santykių atnaujinimą simbolizuojantį mygtuką – tai suveikė kuo puikiausiai: visi ženklai rodo, kad šaltasis karas tarp Vakarų ir Rusijos gilėja, o į „Selinger 2014“ forumą susirinkusiems mokytojams V. Putinas žarstė pažadus panaudoti atominį ginklą, portale foreignpolicy.com rašo Jeffrey Lewisas.

V. Putinas surengė pasirodymą jaunimo forume „Selinger 2014“, sutraukusiame apie 800 Rusijos jaunų mokytojų ir aukštojo mokslo studijas baigusių jaunų žmonių. Paklaustas apie „istorinės atminties“ vaidmenį Rusijos užsienio politikoje, V. Putinas patikino, kad Rusijos priešai turėtų būti atsargūs: „Norėčiau priminti, kad Rusija – viena didžiausių atominių galių. Tai nėra tik žodžiai – tai realybė. Be to, mes stipriname savo atominį galingumą ir plečiame savo ginkluotąsias pajėgas.“

Rugsėjį V. Putinas jau yra žadėjęs nustebinti Vakarus naujosiomis atominių ginklų sistemomis. „Kai kurie dalykai jau atskleisti, pavyzdžiui, strateginiai puolimo ginklai – kalbu apie atominio sulaikymo pajėgas“, – paaiškino V. Putinas. „Dalis informacijos yra įslaptinta, tačiau ją atskleisime, kai tik tam ateis laikas. Daug dirbame, mūsų inžinieriai, mokslininkai ir darbuotojai deda dideles pastangas“, – patikino jis.

Taigi V. Putinas pagrasino mirtį ir destrukciją nešančia jėga, tačiau nevertėtų skleisti nerimo.

Komentarai dėl Krymo liko beveik visiškai nepastebėti, tačiau dėl „The Washington Post“ išleisto Anne Applebaum straipsnio V. Putino grasinimams panaudoti atominį ginklą šiuo metu teko nors šiek tiek dėmesio.

Žvelgdama į 1939 m. vasaros nuotraukas iš Lenkijos, A. Applebaum bergždžiai mėgino rasti artėjantį siaubą pranašaujančių užuominų. Savo straipsnyje ji svarsto, ar esame tokie pat naivūs dėl artėjančios audros kaip ir žmonės tose nuotraukose. Šiuo metu A. Applebaum gyvena Lenkijos sostinėje Varšuvoje, jos vyras – Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris nutekintame komentare lygina narystę NATO su vienpusiu oraliniu seksu. Galima manyti, kad A. Applebaum yra per arti sovietinių piktadarysčių, todėl negali aiškiai suvokti šiandieninės Rusijos, tačiau taip pat galima teigti, kad ji yra pakankamai arti, kad matytų rudens saulės apšviestas ir blizgančias meškos iltis – tai priklauso nuo požiūrio. Tačiau bet kuriuo atveju A. Applebaum yra teisi, teigdama, kad neįmanoma įsivaizduoti karo, kol jo nėra.

Savo straipsnyje A. Applebaum cituoja Rusijos disidentą Andrejų Piontkovskį, kuris teigia, kad JAV ir Rusijai vykdant viena prieš kitą nukreiptą sulaikymo politiką, kai kurie Rusijos vadovai gali įžvelgti galimybę vykdyti ribotą atominį karą. A. Applebaum žengia šiek tiek toliau nei A. Piontkovskis ir kalba apie galimą ribotą Rusijos atominį smūgį Lenkijos sostinėje, kurio tikslas – tiesiog pažeminti Vakarus.

Bet Rusijai teigiant, jog ji „viena didžiausių pasaulio atominių galių“, kokiomis konkrečiomis priemonėmis V. Putinas jaučiasi turįs teisę pasinaudoti, būdamas įsitikinęs, kad Vakarai vargu ar rizikuos branduolinio karo grėsme, smogdami Rusijos viduje?

Iš tiesų, būtent toks požiūris J. Lewisui kelia didžiausią nerimą, kai kalbama apie branduolinio ginklo platinimą – nesvarbu, apie ką kalbėsime: apie V. Putiną, Kim Jong Uną ar kokį kitą tariamą gerai ginkluotą tironą.

„Nemanau, kad bet kokia branduolinė galia, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pradėtų branduolinę ataką prieš Jungines Valstijas ar net jungtines pajėgas. Be tas pat taikytina ir Jungtinėms Valstijoms: Vašingtonas niekada nepradėtų branduolinio karo su Rusija. Kai kurie vadovai, tokie kaip, tarkim, V. Putinas, tokį atsargumą galbūt vertintų kaip raginimą pradėti įprastines atakas ar – nors, mano manymu, tai mažai tikėtina, – panaudoti vieną kitą taktinį branduolinį ginklą mūšio lauke“, – rašo J. Lewisas.

Ir čia kyla klausimas: ar branduolinė pusiausvyra daro pasaulį saugesnį tradiciniame kare? Kitaip tariant, ar gali dvi valstybės, turinčios branduolinių ginklų, jaustis pakankamai saugios spręsdamos nedidelius karinius konfliktus, kurių pasitaiko daug dažniau? Tai klasikinis stabilumo-nestabilumo paradoksas.

1965 metais politikos mokslininkas Glennas Snyderis pavadino tai „paradoksu“, nes, anot, jo, jeigu kiltų tradicinio konflikto peraugimo į branduolinį rizika, branduolinės galios logika gali būti vertinama dvejopai: šalys arba elgsis santūriai, arba jausis tiek tikros, kad nė viena iš šalių neįsius iki tokio masto, kad griebtųsi branduolinio ginklo, ir todėl nuspręs kautis neperžengdamos branduolinio slenksčio.

Šiais laikais šį paradoksą išaiškino Robertas Jervis iš Kolumbijos universiteto. Jis pastebėjo: „Tuo atveju, kai karinė pusiausvyra stabili ypač įtemptoje situacijoje, kone branduolinio karo lygmenyje, ji taps mažiau stabili, vyraujant mažesnio masto konfliktams“.

„Kuriant Jungtinių Valstijų branduolinę strategiją Šaltojo karo metu, drįsčiau teigti, iškilo rimtas iššūkis, kaip reaguoti į šią problemą – užduotis, kurią Jervisas vadino beprasmišku reikalu“, – rašo J. Lewisas.

Valdant JAV prezidento D. Eizenhauerio administracijai, Jungtinės Valstijos ėmėsi dislokuoti branduolinius ginklus šalia galimų konfliktų fronto linijos, iš anksto įgaliodamos vyresnybę panaudoti tokius ginklus tam tikromis aplinkybėmis. Jeigu jūs negalite įtikinamai pagrasinti, kad pradėsite branduolinį karą, galbūt galite rizikuoti pagrasinti atsitiktinio tokio karo galimybe. Teoretikas Tohomas Schellignas tai vadino „atsitiktinumo grėsme“.

Ilgainiui, vėlesni JAV prezidentai apsvarstė galimas kraštutines priemones ir atsitraukė pasibaisėję dėl galimo sunaikinimo masto. Galite argumentuoti, kad nemaža dalis strateginio ir techninio Jungtinių Valstijų branduolinio arsenalo sukurta bergždžiai ieškant išeities abipusio grasinimo politikoje. Tokių riboto atominio smūgio variantų, neperžengiant visuotinio branduolinio karo ribų, pradėta ieškoti dar Nixono administracijos laikmečiu, šią jos politiką tęsė ir Carterio bei Reagano administracijos.

Deja, mėginimai išvengti abipusio grasinimo tėra fantazija.

Neatsižvelgiant į tai, kokius branduolinius ginklus ar strategijas sukurs Vašingtonas, JAV politikos strategai visada nerimaus, kad Maskva ar kitos branduolinę galią demonstruojančios šalys sumanys prisiimti rizikas, kurių Jungtinės Valstijos tiesiog nenorės prisiimti. Vašingtonas tampa nepasitikėjimo pačiu savimi auka. Bėda ta, kad platus branduolinių ginklų arsenalas nepadės, jei stokojama drąsos ar ryžto.

Deja, V. Putinas nėra toks drąsus, kaip galbūt nerimaujame. Abejoju, ar V. Putino entuziastingai deklaruojama agresija siekia tokius planus, kaip pradėti ribotą branduolinių ginklų panaudojimą. A. Piontkovksis pastebi, kad V. Putino motyvai yra „kuklesni“ nei Jungtinių Valstijų sunaikinimas – jo motyvai yra „maksimali Rusijos Pasaulio plėtra, NATO žlugimas, [ir Jungtinių Valstijų, kaip Vakarų saugumo garanto, diskreditavimas ir pažeminimas.“ Jeigu A. Piontkovskis yra teisus, tuomet V. Putinui reikalinga neutrali Vokietija.

Kaip jau minėjau anksčiau, svarbiausias V. Putino strategijos objektas yra de facto neutrali Vokietija, kuri trukdo NATO siūlyti sustiprintą gynybą toliausiai į rytus esančioms Europos Sąjungos narėms. (Čia verta prisiminti, kaip Sovietų Sąjunga desperatiškai siekė, kad suvienytoji Vokietija nebūtų įleista į NATO). Štai kodėl V. Putinas netikėtai pasirodo per buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio gimtadienio vakarėlį ir neužsimena, kad jis būtų pasiuntęs tankus 1989 metais.

Branduolinių ginklų panaudojimas iš esmės prieštarauja tokiai strategijai. Kitaip tariant, V. Putino laikymasis vis prasčiau argumentuotų pramanų, neva Rusija nevykdė invazijos į Ukrainą, – tai daugiau tik bandymas neleisti Vokietijai įsiaudrinti ir susidaryti nuomonę, kad NATO turi drąsiai pasipriešinti agresijai; V. Putinas nori užimti Ukrainą, bet jis tikisi to pasiekti, užimdamas ją „po gabaliuką“.

Pačios Amerikos politika turi susitelkti ties siekiu tvirtai išlaikyti Vokietiją Šiaurės Atlanto Aljanse. Branduoliniai ginklai apsunkina šį siekį, Vokietija yra skeptiškiausiai nusiteikusi dėl branduolinių ginklų. Šaltojo karo metu nemažai žmonių Vakarų Vokietijoje buvo įsitikinę, kad Jungtinės Valstijos įsipareigojusios ginti Europą „iki paskutinio vokiečio“, – liūdna užuomina į galimą branduolinį karą tarp galingųjų valstybių dėl padalytos Vokietijos. Praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje Vokietijos koalicinė vyriausybė, raginama Žaliųjų partijos, reikalavo iš NATO priimti strategiją, garantuojančią , kad aljansas pirmas nepanaudotų branduolinių ginklų. Dabartinė Vokietijos vyriausybė, raginama Laisvųjų demokratų partijos (FDP), prieštaringai nusiteikusi dėl JAV branduolinio ginklų dislokavimo Europoje. Vašingtono branduoliniai ginklai galbūt ir nuramintų Lenkiją ir Baltijos valstybes, bet kartu jie apsunkina subtilią užduotį – paskatinti Vokietiją ryžtingai pasipriešinti Maskvai.

Be to, kad ir kaip mums nepatiktų V. Putino motyvai ir veiksmai, jis teisus: su galingu branduolinių ginklų arsenalu Rusija yra viena didžiausių pasaulyje atominių galių. Iš tiesų, mes nenorime pradėti branduolinio karo su šiuo žmogumi. Galiausia Maskva iš tiesų turi tai, kas sulaiko, tai, kas leidžia jai išeiti sausai po žudynių ir kitų baisių dalykų.

Ir čia mes susiduriame dar su vienu Šaltojo karo paradoksu. Kaip kad tuomet pastebėjo britų istorikas Michaelis Howardas, Jungtinės Valstijos drąsiai sutiko iššūkius konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga: joms pavyko sulaikyti Maskvą pasitelkus du impulsus, tokius kaip sulaikymas ir nuraminimas. Jo patarimas šiandien toks pat aktualus kaip 1982 metais.

„Pirmiausia mes turime liautis būti gąsdinami ir mėginti gąsdinti vieni kitus šmėklomis – kad ir kas toji šmėkla būtų, ar Sovietų „galimybės“, ar ketinimai panaudoti branduolinį ginklą, – rašė M. Howardas. – Suverenių valstybių pasaulyje gynyba visada bus būtinybė, branduolinis karas yra siaubinga galimybė, kurios dabar niekas nepanaikins, bet kurios galimų baisumų mes negalime išleisti iš akių. Kad išspręstumėme dilemą, kurią pagimdė šis blogis, turime turėti šviesią galvą, moralinę drąsą, žmogiškąją atjautą ir svarbiausia – proporcijų suvokimą. Pagrindinė sąlyga, būtina siekiant bendro susitarimo yra viena – visi mes turime subręsti.“

Šiuo momentu brandos trūksta, Vakarai svyruoja – čia jie teisina Rusijos elgesį, čia V. Putiną vadina Hitleriu („Putleriu“). Vašingtonui nereikia perkrovimo mygtukų, išblaškančių fantazijų apie raketinę gynybą ar paikų Putino pravardžių. Jungtinės Valstijos nori suprasti pagrindinę V. Putino strategiją ir jai sutrukdyti – ir galima nė neabejoti, kad, jeigu Vašingtonui pavyktų tai padaryti, Rusijos prezidentas ir vėl mums imtų grasinti branduolinių ginklų panaudojimu. Tai nelyginant vaiko pykčio protrūkis. Bet nereikia pamiršti, kad mes jau išaugome iš vaikiškų kelnių.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close