captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kovos laukas, kuriame Rusija įleidžia šaknis: daugiau kraujo, daugiau fantazijos

Netikra realybė tapo mūsų realybės dalimi. Tik taip galima apibūdinti Rusijos informacinį blitzkriegą ginkluoto konflikto su Ukraina metu, kuris Vakarus privertė netekti žado.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Netikra realybė tapo mūsų realybės dalimi. Tik taip galima apibūdinti Rusijos informacinį blitzkriegą ginkluoto konflikto su Ukraina metu, kuris Vakarus privertė netekti žado.

Šiame kare buvo naudojamos konspiracijos teorijos, sukonstruotos istorijos, o žmonių protai tiesiog užversti informacija ir vaizdiniais.

Šiame kare „sužinojome“, kad Malaizijos keleivinį lainerį per klaidą neva numušė NATO arba Ukrainos karinės pajėgos, kurios taikėsi į Rusijos prezidento Vladimiro Putino lėktuvą. Arba kad juo buvo „gabenami“ jau mirusių žmonių kūnai.

Rusijos publika taip pat buvo „supažindinta“ su ukrainiečių karinių pajėgų žiaurumu Slovjanske: esą jie nukryžiavo vaiką. Interneto portalai, be kita ko, buvo užtvindyti nuotraukomis iš kino filmų, kurios turėjo iliustruoti vaikų kančią kare.

Naujausias išradimas – Novorosijos pavadinimo suteikimas rytinei Ukrainos teritorijai, taip tarsi pademonstruojant, kad ji nevisiškai priklauso Ukrainai.

Novorosijos terminas Jekaterinos II laikais išties vartotas apibūdinti teritoriją, kurią šiuo metu vadiname Ukraina. Pabrėždama sąsają su šiomis teritorijomis, Rusija siekė įrodyti ryšį su Kijevo Rusia ir taip pademonstruoti, kad jos ištakos senesnės už Maskvos kunigaikštystę, kad ji istorinė valstybė.

„Naujosios Rusijos terminas vartotas ne kartą ir labai panašiuose regionuose. Tai susiję su rusišku mesianizmu, Rusijos prisikėlimo idėja. Propagandistai jį atrado visiškai neatsitiktinai ir pradėjo taikyti jį Rytų Ukrainos teritorijoms, kurių gyventojai tai atpažino. Bet jie terminą atpažino truputį kitaip: ne kaip mesianistinę rusišką idėją, ne kaip atgimusią, prisikėlusią Naująją Rusiją su V. Putinu priešakyje, bet be biurokratų ir be oligarchų. Vietiniai žmonės suprato tai kaip atnaujintą Sovietų Sąjungą, kur nėra vietos kapitalistams, oligarchams, nėra jokios korupcijos. Šita idėja buvo papasakota taip, kad vietos gyventojai galėtų atpažinti ją kaip jų širdies idėją. Propaganda visada taiko į širdį: jeigu išklausai propagandinį tekstą, turi labai susijaudinti, džiugiai juoktis arba širdingai verkti ir aimanuoti“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis.

Ginkluoto konflikto metu NATO buvo priversta keletą kartų neigti Maskvos teiginius, esą Ukrainoje nėra jos karių, o JAV ambasada Kijeve ir įvairiausios organizacijos nesustodamos dirba demaskuodamos tikrovės neatitinkančius teiginius apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Tačiau kas iš to, jeigu Rusijos piliečiai palaiko V. Putiną ir tiki, kad Vakarai tik ir taikosi įsmeigti Rusijai peilį į nugarą?

Kas tiki konspiracija?

VDU profesorius G. Mažeikis teigia manantis, kad polinkis į konspiraciją būdingas ne tik Rusijos, bet ir Vakarų valstybių visuomenėms. Mokslininko nuomone, konspiracinės teorijos apie Vakarų sąmokslą prieš Rusiją arba neįtikėtinai įtakingas žydų-masonų organizacijas veikia tas visuomenės grupes, kurios netiki kritinio mąstymo galia, nepasitiki moksliniais tyrinėjimais, netiki demokratijos ir atviros visuomenės egzistavimo galimybe.

„Konspiratologai yra deterministai, jie mano, kad visur būtina priežastis arba kaltininkas, kurį tikrai galima nurodyti. Tas kaltininkas yra mitologiškas ir didelis, dėl jo veiklos kyla daugybė visokiausių nelaimių. Tokiems žmonėms atrodo, kad jeigu nelaimės yra pašalinamos atradus vieną kaltininką, tai reiškia, kad jis buvo netikras, o tikras yra kitas, kurio dar neatradome“, – teigė G. Mažeikis.

Pačia primityviausia prasme blogį visuomet simbolizuotų Šėtonas, tačiau konspiracinėse teorijose jį pakeičia įvairios organizacijos, valstybiniai ir nevalstybiniai veikėjai. Konspiracinės teorijos sėkmingai prigyja visur: pavyzdžiui, esama daugybė teorijų, kad Rugsėjo 11-ąją teroro aktus Niujorke įvykdė patys amerikiečiai, kuriems reikėjo pateisinimo įsiveržti į Iraką, arba kad NATO taikėsi į V. Putino lėktuvą, bet numušė į Malaizijos keleivinį lainerį.

Rusijoje konspiracinės teorijos žengia drauge su mistika ir religiniais pasakojimais, todėl toks konspiracijos, misticizmo ir religijos kokteilis turi kur kas stipresnį poveikį žmogaus protui.

„Aš manau, kad polinkis į misticizmą ir religingumą yra susijęs su konspiracinių teorijų plėtra. Rusijoje matomas stačiatikių religinis atgimimas, kuris giliai susiję su misticizmu, naujų šventųjų paieška, todėl Rusijoje suokalbio teorijos vis labiau klesti. Pas juos tradiciškai veikia tokia schema: caras yra geras, jo aplinka rezga suokalbius. Todėl V. Putinas beveik skelbiamas šventuoju, po Rusiją sklinda jo „ikonos“, kurias bučiuoja kareiviai. Tai, žinoma, nėra masiškai paplitę, bet tokių atvejų yra“, – sakė G. Mažeikis.

V. Putino, kaip gerojo caro, pasakojimas apima ir tai, kad dėl aplinkos intrigų jis negali suvienyti visų slavų, todėl bet kokios nesėkmės, nepasiekti ar ne iki galo įgyvendinti tikslai – sukčių ir apgavikų intrigos.

Pasak G. Mažeikio, Rusijos visuomenės polinkis į konspiraciją, misticizmą ir religingumą yra viena priežasčių, kodėl joje taip puikiai prigyja informacinio karo istorijos apie ukrainiečių nacionalistų nukryžiuotą vaiką ar amerikiečių surengtą Maidano pasipriešinimą.

Kruvinų istorijų ir sąmokslų nori kas valandą

Pasak G. Mažeikio, įdomiausia yra tai, kad šiuolaikinės visuomenės atstovai tokių krauju persunktų istorijų pageidauja kas valandą arba kas pusvalandį, todėl net ir įtikinamai paneigus, mūsų supratimu, melagingą istoriją, tai netenka prasmės, nes žmonių protus tuo metu jau būna užvaldžiusios naujos netikros arba pusiau tikros istorijos.

Kitaip tariant, vartotojai nori kraujo ir naujovių, gamintojai kuo greičiau pateikia kruvinas istorijas, konspiratologai kuria pasakojimus apie pinkles ir visą pasaulį apraizgiusias gudrybes.

„Konspiratologinis mechanizmas veikia tokiu pat būdu. Jiems reikia pagaminti kuo daugiau istorijų apie sukčiavimus ir melagystes, tik, vietoje karo ir kraujo vaizdų, pateikiami suokalbiai, atskleidžiamos paslaptys, „Šėtono“ gudrybės. Bet tas gudrybes ir paslaptis irgi reikia pateikti kas valandą ar pusvalandį, nes vartotojai nori vis intensyvesnio karo su „Šėtonu“, – sakė mokslininkas.

G. Mažeikis sako, kad svarbiausias konspiracinių teorijų ar netikrų istorijų elementas yra patrauklumas, o ne tiesa ar melas. Jo teigimu, tradicinės gamtos moksluose pritaikomos tiesos kategorijos kultūros srityje netinka. „Gamtos moksluose sakoma, kad faktas yra arba jo nėra, kultūros sferoje dalykai yra sukuriami. Kas nors yra, kai tai sukuriama. Tokie sukurti proto dariniai yra pakankami, kad juos vartotų. Juk neįmanoma nei paneigti, nei įrodyti, kad egzistuoja angelas Gabrielius, kokia nors šmėkla ar masonų pasaulinė sąjunga“, – teigė mokslininkas.

Profesorius teigia, kad konspiracinės teorijos ar propagandiniai pasakojimai prilygsta meno kūriniams ir neturi būti painiojami su tikrove. „Toks kūrinys yra kaip literatūra, kaip video menas, gatvės inscenizacija, tačiau žmonės jį vartoja kaip tikrą. Kita vertus, tiesmukai teigti, kad tai melas, bandyti kažką įrodyti yra beprasmiška, nes kol užsiiminėsi tyrimu, ar pasaulyje egzistuoja pogrindinė masonų organizacija, kuri viską griauna V. Putino aplinkoje, tai sugaiši metų metus ir nieko nepaneigsi“, – sakė profesorius.

Profesorius teigia, kad Rusijoje netgi esama žiniasklaidos priemonių, kurios kuria specifinei publikai skirtus produktus. Pavyzdžiui, jo teigimu, televizijos kanalas „Ren TV“ remiasi audotorija, kuri domisi okultizmu, ezoterika, konspiracijos teorijomis, detektyvais, kriminalais ir misticizmu.

„Lietuvoje taip pat yra konspiracijos produktų vartotojų. Mano manymu, jie nelabai smarkiai skiriasi nuo rusiškų, tik rusiški labiau linkę į misticizmą, lietuviški labiau vakarietiškos konspiracijos sekėjai – jiems reikia įmantrių paaiškinimų, bet nereikia Šėtono ar raganų pinklių. Jie mažiau linkę mistifikuoti ir truputį mažiau apeliuoja į masonų-žydų sąjungą, nes bijo atsakomybės už persekiojimą dėl tautinės nesantaikos kurstymo. O Rusijoje šitie dalykai dalykai nedraudžiami“, – pridūrė G. Mažeikis.

Ar skiriasi sovietų ir šiuolaikinė Rusijos propaganda?

Klausiamas, ar skiriasi sovietų ir šiuolaikinės Rusijos propaganda, G. Mažeikis buvo konkretus: „Jos skiriasi iš esmės “.

Profesorius pabrėžė, kad atsisakius mums įprastų „melo“ ir „tiesos“ kategorijų, kurios diskutuojant apie propagandą yra neveiksmingos, tampa akivaizdu, kad šiuolaikinėje Rusijoje kuriami kokybiškai nauji propagandiniai kūriniai.

„Tai nesulyginami dalykai, ypač kai svarstome, kokios naudojamos technologijos, kaip jos įgyvendinamos, kokie nauji kūriniai gimsta, kaip naudojama populiarioji kultūra, kaip vykdomas partinių arba programinių pranešimų vertimas į populiariąją kalbą, kiek dažnai gaminamos įdomios žinios žmonėms, kiek integruota kūrybinė industrija. Sovietinė propaganda rėmėsi komunikaciniais ciklais: kažkas kviečiama, deleguojama, priimamas iššūkis, daromas atsakomasis iššūkis, lenktyniaujama dėl pasirodymo, paskui raportuojama ir apdovanojama“, – pasakojo G. Mažeikis.

Šiuolaikinės Rusijos propaganda yra daugiasluoksnė ir įvairi. Jos kūrėjai – dviejų tipų: filosofai-vizionieriai bei ciniški ideologai.

Filosofai-vizionieriai, kuriems galima priskirti Aleksandrą Duginą ir panašius į jį, savo teorijoms suteikia neva mokslinį pagrindą, jiems už viską svarbiau idėjos, kuriomis jie tiki. Ciniški ideologai, atvirkščiai, supranta, kas yra šablonai ir schemos masėms, jie ciniškai kuria istorijas puikiai suprasdami, kad tai galios ir valdžios technologijos, o ne tiesa.

„Noriu pasakyti, kad šitie ciniškieji technologai yra mažiau pavojingi nei tie, kurie šventai tiki savo idėjomis. Technologai patys viduje dažniausia jautrios asmenybės, siekiančios asmeninio pasipelnymo ar asmeninės sėkmės, ir jos nėra linkusios nei į pasaulinius karus, agresiją ar dramatiškus ekonominius pasikeitimus. Į juos dažniausiai ir nukreiptos Vakarų sankcijos, nes manoma, kad jie racionalūs ir supras įspėjimus. O tikintiems naujų rasių, Naujosios Rusijos ar naujos visuomenės idėjomis, taikyti sankcijas beprasmiška, jie gali badauti ir mirti už savo idėjas“, – teigė G. Mažeikis.

Tačiau profesorius teigia, kad šioje dėlionėje vietos niekaip negali rasti viena Rusijos piliečių grupė: racionalūs patriotai, kurie nėra nei cinikai, nei fantazijas gaminantys vizionieriai, tačiau trokšta išsaugoti Rusiją, kaip valstybę, ir neketina emigruoti į Vakarus.

„Jie nepalaiko V. Putino, nepalaiko karo, nesilaiko konspiracijos teorijų, juokiasi iš fantazijų, bet yra Rusijos patriotai ir yra sutrikę šioje aplinkoje“, – reziumavo G. Mažeikis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close