captcha

Jūsų klausimas priimtas

Purvini V. Putino triukai – tiesiai iš KGB vadovėlių

Kad laimėtų Ukrainoje, Vladimiras Putinas atidžiai studijuoja slaptų veiksmų planą, kuris jam, buvusiam sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) karininkui, gerai žinomas, politico.com publikuotame straipsnyje rašo Jackas Devine`as.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kad laimėtų Ukrainoje, Vladimiras Putinas atidžiai studijuoja slaptų veiksmų planą, kuris jam, buvusiam sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) karininkui, gerai žinomas, politico.com publikuotame straipsnyje rašo Jackas Devine`as.

Ir V. Putinas tik pradeda juo naudotis. Net jeigu paliaubos ir tęsis, o po kurio laiko aktyvus konfliktas rytinėje Ukrainoje nurims, V. Putinas visomis išgalėmis stengsis sustiprinti savo įtaką ir ryšį su Kijevo vyriausybe, remdamas prorusiškus kandidatus tiek lėšomis, tiek informacija, taip pat užverbuodamas agentus Ukrainos politinėje, ekonominėje ir karinėje struktūroje.

Žinoma, ši įtakos kampanija prasidėjo dar prieš Viktoro Janukovyčiaus, buvusio, V. Putino marionetinio prezidento, vyriausybės griūtį. Iš tiesų ši kampanija prasidėjo gerokai anksčiau – dar prieš 1991 metus, kai Ukraina išsikovojo nepriklausomybę, ir ji vyksta iki šiol.

Tuo pat metu V. Putinas iš rankų neišleis disponuojamų ekonominių valdų, įskaitant svarbią Rusijos dujų pramonę, kurią jis kruopščiai kontroliuoja ir kurią panaudojo prieš kelias regiono valstybes, tarp jų ir Ukrainą 2006 metais. Jis ieškos ir būdų, kaip išvengti Jungtinių Valstijų ir Europos įvestų ekonominių sankcijų ir kaip sumaniai už jas atsilyginti, ypač kai sprendžiamas aktualus energijos išteklių tiekimo Europai klausimas.

Kai kurios tokio pobūdžio atsakomosios priemonės iškart bus sunkiai pastebimos – jų bus griebtasi slapta, pavyzdžiui, surengiant kibernetines atakas prieš institucijas, kontroliuojančias ir įgyvendinančias tokias sankcijas.

Iš tiesų neseniai įvykdytos kibernetinės atakos prieš „JP Morgan“ ir kitas svarbias Volstrito bendroves, kaip spėjama, surengtos Rusijos programišių, gali būti ženklas, kad tokio pobūdžio atakos prieš amerikiečių ir europiečių finansines institucijas pasikartos, jeigu įtampa regione neslūgs. Kodėl? Nes šios institucijos atlieka svarbų vaidmenį siekiant užtikrinti, kad finansiniai sankcijų aspektai atitinka JAV vyriausybės politiką.

Svarbiausias konspiracinis iššūkis V. Putinui yra surasti būdų, kaip paremti maištininkus Ukrainoje, kol jis galės pradėti taikos derybas jam palankiomis sąlygomis; tai yra, išlaikyti Krymą Rusijos sudėtyje, taip pat užsitikrinti, kad etniniai rusai rytų Ukrainoje turėtų įtaką politiniame procese, ne tik Ukrainos Rytuose, bet ir Kijeve.

Jo nuomone, svarbu pasiekti tokius susitarimus, kaip politinis atstovavimas Kijevo vyriausybėje, išsikovoti tam tikrą pripažintą mažumos statusą Rusijos kalbai ir kultūrai, taip pat tvirtą Kijevo ir jo sąjungininkų pasižadėjimą, kad Ukraina nesieks prisijungti prie NATO ar, net blogiau, prie Europos Sąjungos. Pastarųjų mėnesių V. Putino elgesys rodo, kad jis tiki, jog to pasiekti įmanoma tik iš jėgos pozicijų ir sudarant Kijevui ir Vakarams nesutaikomą opoziciją.

Siekdamas tokių tikslų, V. Putinas ėmėsi remti rusų maištininkus lėšomis, ginklais, informacija ir karine patirtimi, ir visa tai primena tradicinį Šaltojo karo slaptą veiksmų planą.
Tačiau jis peržengė „slaptų veiksmų“ ribą, kai beveik tūkstantis rusų karių peržengė Ukrainos sieną, pasirengę tiesioginei atakai prieš Ukrainos pajėgas.

V. Putinas ir jo karinės pajėgos ir toliau viešai neigia savo veiksmus, tvirtindami, neva jie tik siekia suteikti humanitarinę pagalbą; neva visi rusų kareiviai Ukrainoje tėra savanoriai ar „atostogaujantys“ – dviprasmis pareiškimas, švelniai tariant.

Atkakliai laikydamasis šios linijos, jis vėl imasi labai seno konspiracinio metodo, „įtikinamo neigimo“, kuriuo, žinoma, negalima tikėti.

Tačiau nustebtume sužinoję, kaip besąlygiškai tikima šiais absurdiškais teiginiais ne tik Rusijoje, bet ir kituose pasaulio kampeliuose, kur linkstama tikėti, kad Jungtinės Valstijos – kone blogio įsikūnijimas.

Tokie slapti veiksmai primena tuos veiksmus, kuriuos naudojo abi pusės Šaltojo karo metu, įskaitant ir slaptų veiksmų programą devintajame dešimtmetyje, kuria buvo siekiama išstumti rusus iš Afganistano.

Tačiau yra vienas didelis skirtumas, kuris galėtų būti V. Putino Achilo kulnu: šioje kovoje Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) pasikliovė išimtinai musulmonais kariais. Į mūšio lauką Afganistane neįžengė nė vienas amerikietis dėl dviejų priežasčių: būtų neįmanomas bet koks „įtikinamas neigimas“, be to, amerikiečiams tiesiogiai įsitraukus į karinius veiksmus, būtų kilusi dar didesnio masto konfrontacija ir Sovietų Sąjunga nebūtų išklibėjusi dar keletą metų.

V. Putinas turėtų būti gudrus ir susigaudyti. Nebus jokio „įtikinamo neigimo“, vos tik rusų kariai ims masiškai kristi negyvi mūšio lauke, kas jau, iš tiesų, prasideda, atsižvelgiant į susirėmimus mačiusiųjų pasakojimus. Toks scenarijus tik sustiprintų Ukrainos ir Vakarų apsisprendimą, o Rusija atsidurtų daug silpnesnėje, mažiau apsaugotoje pozicijoje, kai ateitų metas spręsti konfliktą derybų keliu.

Jis neabejotinai jaučia, kad tas momentas artėja, nes silpsta maištininkų jėgos ir aiškėja, kad jis turi kuo greičiau konsoliduoti pajėgas rytinėje Ukrainoje. Tačiau galbūt jis pervertina savo galimybes šiame gudriame manevre.

Svarbu prisiminti, kad nors NATO delsia dvejodama, kaip sureaguoti, V. Putinas negali leisti sau pralaimėti. Pasitelkęs visą savo klastą, jis pasinaudojo krize Ukrainoje, kad įtvirtintų savo vis labiau autoritarinę valdžią Rusijoje, kurstydamas šalies gyventojų nacionalistines nuotaikas.

Jis gudriai pateikė tai kaip kovą tarp istorinės ir etninės Rusijos ir tariamai fašistinių jėgų Ukrainoje, taip užkariaudamas pažeistą Rusijos psichiką, kuri ilgisi ankstesnių šlovės dienų.

V. Putinui šiuo atžvilgiu labai pasisekė, ir kaip rodo dauguma apklausų, jį palaiko per 80 proc. šalies gyventojų. Ir būtent tai tik skatina jo strategiją, vykdomą Ukrainoje. Jis tiesiog negali prarasti svarbios istorinės Rusijos dalies, kitaip jo kietas kumštis, kuriame jis tvirtai laiko Rusijos politinį gyvenimą, greitai suglebs. Todėl jis darys bet ką, kad šioje konfrontacijoje išeitų nugalėtojas.

Svarstant V. Putino motyvus, verta prisiminti Tipo O`Neillo, buvusio JAV Atstovų rūmų pirmininko, įsimintiną pastebėjimą, kad „visa politika yra vietinė politika; net ir tarptautinė politika yra vietinė politika“. Taip yra ir su Ukraina V. Putinui. Jo rankose trapi ekonomika, griūnanti valstybinė infrastruktūra ir neramus maištingas politinis pamatas, trokštantis žūtbūt atgaivinti rusiškąją imperiją.

Tuo pat metu V. Putinas turi suprasti, kad Tipo O`Neill`o komentarai tinka ir Jungtinėms Valstijoms. Jo neseniai priimtas sprendimas įtraukti Rusijos pajėgas į kovą tik sustiprino JAV-Rusijos konflikto pavojų, ir įstūmė JAV prezidentą Baracką Obamą į tokią padėtį, kai politiniu požiūriu yra neįmanoma pasitraukti, ypač artėjant lapkričio mėnesį numatytiems Kongreso rinkimams.

Tad dabar metas V. Putinui sėsti prie rimtų derybų stalo ir sutikti su kitomis sąlygomis, nei jis norėtų, nors beveik nekyla abejonių, kad jis ir toliau tęsia savo slaptą veiklą Ukrainos viduje.

Tiek diplomatijoje, tiek nagrinėjant teisinius ginčus, patvariausi sprendimai priimami, kai abi pusės sutinka su tokiomis sąlygomis, kurios galbūt nėra idealios, bet abiems pusėms priimtinos. Abi pusės gali pasitraukti iš konflikto skelbdamos pergalę, kad ir be didelio entuziazmo. Mes pasiekėme tokią ribą, metas sėsti prie taikos derybų stalo.

Tačiau bet kokiu atveju, – būtų pasiektas susitarimas, ar ne, be jokios abejonės, ir toliau vyks politinė kova, kurioje rusai naudosis visais savo konspiraciniais gebėjimais daryti įtaką gyvenimui Ukrainoje. Jungtinės Valstijos neturėtų to pamiršti ir mainais naudotis savo nuosavais išmintingais slaptais resursais, kad išsaugotų provakarietišką, demokratinę Ukrainą.

Jackas Devine`as yra buvęs CŽV Operacijų Direktorato (Nacionalinės slaptosios tarnybos) vadovas ir „Arkin Group“, Niujorke įsikūrusios krizių valdymo grupės, prezidentas. Jis yra parašęs knygą „Good Hunting: an American Spymaster`s Story“ („Gera medžioklė: amerikiečių šnipų vado istorija“), kurią kitą mėnesį planuoja išleisti amerikiečių leidykla „Farrar, Straus and Giroux“.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...