captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekspertas: kaip Kijevui ištrūkti iš V. Putino spąstų

Iki šiol dauguma apžvalgininkų, atidžiai stebinčių konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos, laikosi nuomonės, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia prijungti Ukrainos Donbaso regioną ir, tikėtina, kitas šalies pietryčių dalis, kurias jo režimas vadina Naująja Rusija.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Iki šiol dauguma apžvalgininkų, atidžiai stebinčių konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos, laikosi nuomonės, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia prijungti Ukrainos Donbaso regioną ir, tikėtina, kitas šalies pietryčių dalis, kurias jo režimas vadina Naująja Rusija.

Bet tuomet kyla du neatsakyti klausimai: pirma, kodėl V. Putinas neįsiveržė į Ukrainą iš karto po Krymo aneksijos kovo pradžioje; antra, kodėl tuomet, jeigu jau ketina kontroliuoti Donbasą, jis leistų savo patikėtiniams bombarduoti miestus, žudyti civilius gyventojus ir griauti kasyklas, gamyklas, mokyklas ir kitą infrastuktūrą? – leidinyje „Foreign Affairs“ klausia politikos mokslų profesorius Alexanderis J. Motylas.

Neseniai duodamas interviu Rusijos leidinio „Novoje Vremia“ politikos apžvalgininkui Maratui Gelmanui, Vladimiras Lukinas, kuris nuo 2004 m. vasario iki 2014 m. kovo buvo V. Putino įgaliotinis žmogaus teisių klausimais ir kuris atstovavo Rusijai per Vakarų derybas su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi ir demokratine opozicija vasario 20 dieną, pasiūlė kelis atsakymus į minėtus klausimus.

Pasak V. Lukino, Donbasas visiškai nėra Kremliaus tikslas: „Niekam Kremliuje nereikia Donecko liaudies respublikos, Luhansko liaudies respublikos, arba Naujosios Rusijos“, – sako jis.

Iš tiesų, „užkariauti Donbasą ir prarasti Ukrainą būtų pralaimėjimas Kremliui.“ Toliau primygtinai klausiamas apie Kremliaus siekiamus tikslus šiame regione, V. Lukinas atsakė, kad reiktų „pamiršti Donecko ir Luhansko liaudies respublikas. Tikslas yra parodyti [Ukrainos prezidentui Petro] Porošenkai, kad jis negali laimėti.“

Rusija, sakė V. Lukinas, „pasirengusi įvesti tiek pajėgų, kiek būtina, kad įtikintų P. Porošenką, jog jis privalo sėsti prie derybų stalo su tuo, ką savo nuožiūra parinks V. Putinas.“

Komentuodamas interviu, M. Gelmanas pratęsė mintį paaiškindamas, kad, pasak V. Lukino, tiek Doneckas, tiek Luhanskas tarnaus „kaip garantai, užtikrinantys Ukrainos neprisijungimą prie NATO“.

Pagaliau, „bet koks referendumas dėl prisijungimo prie bet kokio bloko turėtų vykti kiekviename regione, ir jeigu bent vienas regionas tam prieštarautų, šalis negalėtų prisijungti“.

Idealiausia išeitis Kremliui, anot V. Lukino, būtų tokia, kad „viskas grįžtų į tą lygį, koks buvo vadovaujant Viktorui Janukovyčiui, bet be V. Janukovyčiaus“.

Paklaustas, kaip ilgai tęsis smurtas, V. Lukinas paaiškino: „Mes neskubame. Skubėti reikia jam [Porošenkai]. Nes kitaip mergina su kasa – buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko – „jį sudoros. P. Porošenkos kėdė svyla, ne mūsų.“

Bet žmonės neturi toliau žūti. „Būtent dėl klaidingo ukrainiečių įsitikinimo, kad gali laimėti, jie taip aktyviai ėmėsi antiteroristinės operacijos“, – paaiškino V. Lukinas.

Dabar, „visi mato, kad jie negalės laimėti“ ir todėl „aktyviausias karinis etapas pasibaigė“.

V. Lukino teiginiuose yra dalis logikos. Pirma, jie atsako į klausimą, kodėl V. Putinas nepasinaudojo galimybe įsiveržti į Ukrainą anksčiau, prasidėjus konfliktui.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė buvo visiškai sutrikusios po Maidano revoliucijos, ir staigi ataka parklupdytų prieš Putiną Kijevą. Jeigu V. Lukinas neklysta, invazija galbūt niekada ir nebuvo planuota. Galbūt V. Putinas dėjo viltis į separatistus, paskelbusius rytines Donecko ir Luhansko sritis suvereniomis „liaudies respublikomis“, siekdamas gauti tai, ko troško, mažesne kaina.

Kai šiems nepavyko laimėti lemiamos pergalės, V. Putinas įsikišo. Pastarosiomis dienomis jis, regis, stabtelėjo ir iš dalies pakeitė kryptį puolime prieš Ukrainą.

Antra, V. Lukino pastebėjimai kiek paaiškina masinio naikinimo ir griovimo tikslus. Per tą laiką, kai separatistai įsismarkavo ir kilo karas, keli tūkstančiai civilių gyventojų žuvo ir buvo sužeisti, šimtai tūkstančių buvo priversti palikti savo namus. Be to, pramonės gamyba Donecko provincijoje nusmuko 29 proc., Luhanske – net 56 proc.

Abiejose provincijose lengvosios pramonės sektorius smuko 46 proc., chemijos pramonė – 41 proc., mašinų gamyba – 34 proc., statybinių medžiagų gamyba – 22 proc., farmacijos gamyba – 19 proc., metalurgijos pramonė – 13 proc., anglies pramonė – 13 proc.

Jeigu Rusijos patikėtinių tikslas – „išlaisvinti“ Donbasą ir jame gyvenančius rusus, kam tuomet niokoti teritoriją ir sukurti nepakenčiamas gyvenimo sąlygas šio regiono gyventojams?

Bet jeigu, kaip siūlo V. Lukinas, tikslas buvo užtikrinti, kad Donbasas liktų Ukrainos dalimi siekiant sutrukdyti šaliai prisijungti prie NATO ir leisti Rusijai daryti įtaką Kijevui, tuomet maksimalus nusiaubimas prisidėtų prie Rusijos politinių tikslų siekio.

Nuniokotas regionas taptų ekonominiu požiūriu nualintas ir nuolat reikalautų iš Kijevo pagalbos, be to, čia tebevyrautų politinis nestabilumas. Maža to, tai paskatintų Rusiją ir toliau siūlyti humanitarinę pagalbą, ypač skirtą regiono rekonstrukcijai, kas leistų Kremliui daryti tolesnę įtaką politikai Ukrainoje nesistengiant „praryti“ visos šalies.

Atsižvelgiant į visa tai, nugalėti prorusiškus maištininkus ir Rusijos reguliariąsias pajėgas (kurios, apytikriais duomenimis, gali siekti nuo 5000 iki 15 000) taptų neįmanoma misija, o pastangos pakreipti juos sau palankia linkme tik duotų priešingus rezultatus.

Net jeigu Ukraina išvaduotų regioną, kaip ji žada, ją sunkia našta užgultų nuniokotas, nestabilus rajonas su nepaliaujamai smunkančia pramone, kuris atliktų tą patį vaidmenį, kokį atliko nuo 1991 metais paskelbtos nepriklausomybės: būti kanalu, per kurį Rusija darys savo įtaką Ukrainos vidaus reikalams, ir atstovauti politinėms jėgoms – ar tai būtų separatistai, ar buvusi valdančioji Janukovyčiaus Regionų partija – kurios priešinasi reformoms ir integracijai su Vakarais.

Jeigu iš tiesų yra taip, tuomet geriausias būdas, kaip ištrūkti Kijevui iš Putino spąstų, galbūt būtų pasitraukti iš Rusijos kariuomenės ir separatistų kontroliuojamų Donbaso teritorijų, rašo „Foreign Affairs“.

Siekti paversti jas ne autonominėmis federalinėmis dalimis, įeinančiomis į silpnos Ukrainos sudėtį, kaip kad to trokšta V. Putinas, bet nepriklausomais teritoriniais vienetais, kaip kad to jis pabrėžtinai nenori.

Nutaikęs į savo priešininką Putiną jo paties ginklu, Kijevas tuomet galėtų prašyti Vakarų pagalbos sustiprinti jos karinius gynybinius pajėgumus, įskaitant ir fortifikacijų palei jos naująją sieną su Rusija ir Donbasu statybą.

Rusijai ir jos patikėtiniams tuomet tektų tvarkyti tą jovalą, kurį jie sukėlė Donbase. Ukraina galėtų nevaržoma toliau siekti integracijos su Vakarais ir pasauliu, o Jungtinės Valstijos ir Europa galėtų kiek lengviau kvėpuoti, žinodamos, kad kraujo praliejimas pagaliau liovėsi.

Žinoma, jeigu darysime prielaidą, kad V. Lukinas iš tikrųjų žino, ką galvoja V. Putinas, ir buvo sąžiningas duodamas interviu M. Gelmanui.

Yra faktų, palaikančių šias abi prielaidas. Rugpjūčio 31 dieną V. Putinas paragino Kijevą pradėti „esmines, turiningas derybas... visuomenės politinės organizacijos ir valstybingumo pietryčių Ukrainoje klausimais“, taip neva paaiškindamas, kad Rusijos invazijos į rytinę Ukrainą tikslas buvo stumtelėti Kijevą, kad šis sutiktų su tam tikra Donbaso federalizavimo forma.

Bet, net jeigu V. Lukino vertinimai nėra tikslūs, Kijevui vis tiek tektų realistiškai įvertinti savo galimybes perimti tas Donbaso dalis, kurias kontroliuoja Rusija, – taip pat ir galimybes, šias teritorijas atkovojus, jas valdyti. Jeigu jis nuspręs, kad sėkmės šansas nedidelis ir jis mažėja ir kad šias teritorijas sukontroliuoti bei valdyti bus neįmanoma, sprendimas formaliai palikti Donbasą ir stengtis atkurti vakarietišką šalį galėtų leisti Ukrainai išvengti skaudaus fiasko.

Juolab, kad V. Putino sutikimas užsikrauti tokias dvi ekonomines „duobes“ kaip Krymas ir Donbasas, gali tik paspartinti jo režimo nykimą.

Suprantama, ukrainiečiai – ypač ambicingi šalies politiniai vadovai ir drąsūs savanorių batalionai – kategoriškai priešinsis tokiam sprendimui, tvirtindami, kad karių ir civilių gyventojų gyvybės buvo paaukotos ne tam, kad būtų patenkintos imperatoriškosios V. Putino užmačios ir kad raginimai trauktis iš Rusijos kontroliuojamo Donbaso anklavo prilygsta išdavystei.

Moraliniu požiūriu, jie teisūs. Ir V. Putinas, be abejonės, deda vilčių, kad tokios moraliniu požiūriu nepalenkiamos pažiūros turės įtakos ir Ukrainos politikai. Tačiau svarstydami alternatyvas, ukrainiečiai galbūt pasielgs išmintingai ir atsisakys žaisti pagal V. Putino taisykles bei susitelks tik ties tuo, kas yra geriausia jiems ir jų šaliai.

Jeigu jie pradės suprasti, kad būtina pasirinkti tarp nuolatinio karo, sugrįžimo prie to lygio, koks buvo „vadovaujant Janukovyčiui, bet be Janukovyčiaus“, ir tikros nepriklausomybės su kontroliuojamomis sienomis, galimas daiktas, jie nuspręs, kad sprendimas palikti nesuvaldomą ruožą, kuris visada buvo Ukrainos „balta varna“, iš tiesų galėtų būti pribloškiančiu Ukrainos pavyzdžiu siekiant tikrojo suverenumo.

Ir kas žino? Kai V. Putinas galiausiai pasitrauks iš politinės arenos ir Rusijai įgris putinizmo nusikaltimai, Donbasas ir galbūt netgi Krymas vėl gali pasibelsti į Ukrainos duris. O jeigu taip ir atsitiktų, Ukraina galėtų juos įsileisti atgal jau savo pačios sąlygomis, ne Kremliaus.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po Rusijos invazijos

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...