captcha

Jūsų klausimas priimtas

Marnos stebuklas: istoriją pakeitęs Pirmojo pasaulinio karo mūšis

1914 metų rugsėjo pradžioje, praėjus vos vienam karo Europoje mėnesiui, vokiečių armija buvo prie Paryžiaus vartų. Gatvėse buvo kalbama, kad imperatorius Wilhelmas II jau užsakė pietų stalą Eliziejaus laukuose.
Marnos mūšio inscenizacija, AFP/Scanpix nuotr.
Marnos mūšio inscenizacija, AFP/Scanpix nuotr.

1914 metų rugsėjo pradžioje, praėjus vos vienam karo Europoje mėnesiui, vokiečių armija buvo prie Paryžiaus vartų. Gatvėse buvo kalbama, kad imperatorius Wilhelmas II jau užsakė pietų stalą Eliziejaus laukuose.

Prastai aprūpinta ir prastai organizuota prancūzų armija pateko į labai sunkią padėtį ir traukėsi visuose frontuose drauge su neseniai atvykusiais sąjungininkais britais.

Tačiau galiausiai ji kažkaip sugebėjo sustabdyti vokiečių puolimą ir pakeisti Pirmojo pasaulinio karo kursą rugsėjo 6–9 dienomis vykusiame Marnos mūšyje, apie kurį liudininkai kalbėjo kaip apie stebuklą.

Rugsėjo 1-ąją vokiečiai užėmė Sanliso miestą, esantį 60 km nuo Paryžiaus. Kitą dieną vokiečių ulonų kavaleristai buvo pastebėti Mo, esančio vos už 40 km nuo sostinės, pakraštyje.

Centrinių valstybių sąjunga, regis, turėjo įvykdyti vadinamąjį Schlieffeno planą, kuriuo buvo siekta vos per šešias savaites sutriuškinti prancūzų armiją – kol dar neatvyko britų pastiprinimas – ir tada atakuoti Rusiją rytų fronte.

Prancūzai, priešingai, vien traukėsi, o Paryžiuje sklandė baisūs gandai apie artėjančius vokiečių karius.

Armijos vadas generolas Josephas Joffre’as ir karo ministras Alexandre’as Millerand’as norėjo paskelbti Paryžių „atviru miestu“, o tai iš esmės būtų reiškę bet kokios gynybos sostinėje nutraukimą. Tačiau tai atmetė premjeras Rene Viviani, kuris įsakė formuoti autonomiškas Paryžiaus gynybos pajėgas.

Rugsėjo 2 dieną vyriausybė persikėlė į Bordo, pasiimdama su savimi centrinio banko auksą. Luvro meno kolekcijos buvo perkeltos į Tulūzą. O daugiau kaip pusė milijono paryžiečių pasitraukė.

Tačiau rugsėjo 3 dieną prancūzų žvalgymo pilotai pastebėjo keistą dalyką – dešinysis vokiečių armijos flangas, anksčiau žygiavęs tiesiai Paryžiaus link, staiga pasuko į pietryčius.

Vokiečių klaida

Vokiečių vadovybė klaidingai manė, kad prancūzų armija netvarkingai traukiasi ir vijosi ją į rytus nuo Paryžiaus esančios Marnos upės link, kad galutinai ją sutriuškintų.

Tačiau pakeisdama kryptį vokiečių Pirmoji armija, vadovaujama generolo Alexandero Von Klucko, netyčia paliko neapgintą savo dešinįjį flangą prancūzų pajėgoms, susitelkusioms sostinės pakraštyje. Tai buvo klaida, kuria J. Joffre’as nedelsdamas pasinaudojo – surengė ataką tarp Sanliso ir Mo.

Kad perkeltų karius į frontą, Paryžiaus kariškių vadas generolas Josephas Gallieni pasinaudojo 700 rekvizuotų Paryžiaus taksi automobilių. Dabar legendiniai „Marnos taksi“ sudarė sąlygas greitai mobilizuoti tūkstančius karių, pakelti dvasią ir pasiekti ankstyvą prancūzų propagandos pergalę.

Pagrindinis mūšis vyko tris dienas. Popieriuje abi šalys buvo beveik vienodos: 81 vokiečių divizija prieš 80 prancūzų ir britų divizijų. Tačiau istorikai užsimena, kad per didelis vokiečių generolų, kurie vadovavo tris savaites trukusiems žygiams į rytus, entuziazmas galėjo pakreipti įvykius sąjungininkų naudai.

Išvargę ir logistinių problemų varžomi 750 tūkst. vokiečių karių susidūrė su puse milijono gerai pailsėjusių ir organizuotų prancūzų ir britų kovotojų.

Pozicinio karo pradžia

Varydamas savo vyrus į priekį A. Von Kluckas leido vokiečių linijoje susidaryti 35 km spragai, kurią greit užpildė sąjungininkų kariai.

Vokiečiams iškilo apsupties pavojus, ir generolai Berlyne įsakė kariams atsitraukti prie Enos upės, 100 km į šiaurę, tuo patvirtindami prancūzų ir britų pergalę.

Duomenys apie aukas įvairiuose šaltiniuose labai skiriasi. Paprastai teigiama, kad žuvo po beveik 100 tūkst. karių iš abiejų stovyklų, o dar mažiausiai dvigubai daugiau buvo sužeisti.

Vėlesnėmis savaitėmis susidarė aklavietė, kuri išsilaikė iki pat karo pabaigos. Abi armijos buvo per daug išsekusios ir nukentėjusios po mėnesį trukusių kruvinų mūšių, kad surengtų kitą reikšmingą puolimą.

Po vadinamųjų lenktynių prie jūros, kai abi šalys bandė apeiti priešą šiaurėje, lapkritį Vakarų frontas stabilizavosi ištisine apkasų linija nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos.

Taip prasidėjo sekinamasis arba pozicinis karas, kuris į kolektyvinę Europos atmintį įsirėžė kaip Pirmojo pasaulinio karo vaizdas.

Nė vienas Marnos mūšio karys, nesvarbu, kuriai šaliai priklausė, negalėjo įsivaizduoti, kad karas tęsis dar ketverius metus ir pareikalaus milijonų gyvybių.

Tačiau po to mūšio, vieno žiauriausių per naujųjų laikų Europos istoriją, vienas dalykas abiem stovykloms tapo visiškai aiškus: nepaisant visuotinių iliuzijų tuo metu, kai jie užsirašė į karą, namo Kalėdoms jie tikrai negrįš.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...