captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ukrainos karys: prieš jus sėdi tiesioginis karo liudytojas

Ukrainos separatistų surengtas karinis paradas, kuriame buvo išsityčiota iš nelaisvėn paimtų Ukrainos karių bei savanorių kovotojų, yra tiesioginis įrodymas, kad šiame kare kaunasi ne dvi lygiavertės šalys, o skirtingos civilizacijos.
Demotix/Scanpix nuotr.
Demotix/Scanpix nuotr.

Ukrainos separatistų surengtas karinis paradas, kuriame buvo išsityčiota iš nelaisvėn paimtų Ukrainos karių bei savanorių kovotojų, yra tiesioginis įrodymas, kad šiame kare kaunasi ne dvi lygiavertės šalys, o skirtingos civilizacijos.

Tokios nuomonės laikosi Vilniuje viešintis Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ šaulių būrio vadas Jevgenijus Dikij.

„Tai puikus įrodymas, kad mes su jais nesame vienodi. Ir kad tai ne dviejų lygiaverčių šalių karas, o dviejų skirtingų civilizacijų, dviejų skirtingų kultūrų karas. Vienoje iš tų kultūrų galima štai taip, žeminančiai, vaikyti belaisvius“, – sakė J. Dikij.

Interviu DELFI vyras papasakojo apie karo žiaurumus ir padėtį pietryčių Ukrainoje, kur ir dabar kaunasi jo vyrai. Deja, iš trisdešimties dabar liko keturi: likę, geriausiu atveju, gydosi karo žaizdas.

– Vieni šaltiniai tvirtina, kad šiuo metu keli tūkstančiai Ukrainos kovotojų uždaryti į vadinamuosius katilus, tai yra apsupti prie Donecko ir Luhansko, kiti gi tvirtina, kad padėtis nėra tokia dramatiška. Kokias šiuo metu pozicijas užima „Aidar“ batalionas?

– Batalionas prie Luhansko. Šiuo metu, kai darome interviu, mūsų vaikinai stengiasi išlaikyti mūsų seniau užsiimtas pozicijas kaimo Metalist ribose. Ten įsitvirtinome dar liepą, ir nuo tada ten išlaikome pastovias pozicijas.

O per pastarąsias dešimt dienų mūsų batalionas užėmė du strategiškai svarbius kaimus: Chreščevatoje ir Novosvetlovka. Šie kaimai maži, neįdomūs, bet jie įsikūrę ties mūsų priešams strategiškai svarbia trasa Luhanskas-Krasndonas.

Šia trasa nuolat iš Rusijos mūsų priešams siųsdavo sunkiąją karinę techniką, ištisą automobilių su šaudmenimis koloną. Prieš dešimt dienų mes pagaliau užtvėrėme tą trasą. Jiems tai, galima sakyti, gyvybiškai svarbus kelias. Nes jei mes išlaikysime šias pozicijas Chreščevatoje ir Novosvetlovkos kaimuose, tai maždaug po savaitės jiems baigsis šoviniai ir turės atiduoti Luhanską.

Todėl dabar visos separatistų pajėgos mestos išmušti mūsų batalioną iš tų pozicijų, ten baisu. Ten vyksta baisūs mūšiai. Mūsų batalionas ten patyrė daugiausia netekčių.

– Mums, esantiems toli nuo minimų įvykių, sunku susidaryti nuomonę apie šio karo aukų skaičių, juolab, kad įvairūs žiniasklaidos šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Kiek „Aidar“ kovotojų šeimų nebesulauks savo artimųjų?

– Per pastarąsias dešimt dienų ten mūsų kovotojų žuvo daugiau, negu per visus tris bataliono gyvavimo mėnesius. Iš mano šaulių būrio, kurį palikau pilnos sudėties prieš trylika dienų, rikiuotėje liko tik keturi kareiviai. Iš trisdešimties. Tai nereiškia, kad visi žuvę, ne taip viskas blogai, bet daugelis šiuo metu Charkovo, Kijevo ligoninėse.

Prieš išvykdamas į Lietuvą, Kijeve aplankiau karius – kas be rankų, kas be kojų... Tai baisu. Prieš tai mūsų batalionas „Aidar“ kovose prarado 35 žmones, tikslaus sužeistųjų skaičiaus nežinau, turbūt dvigubai daugiau nei žuvusiųjų. O pastarosiomis dienomis, vykstant mūšiams dėl minėtos strategiškai svarbios trasos, 22 kariai žuvo ir daugiau nei 50 sužeista.

Mūsų batalionas užėmė, tai yra išlaisvino nuo separatistų, dešimt kaimų ir miestelių, iš jų aš asmeniškai dalyvavau išlaisvinant septynis. Sunku prognozuoti, kaip reikalai klostysis toliau, tačiau jau dabar Ukrainos žemėlapyje yra septyni įvairaus dydžio kaimai ir miesteliai, tarp jų – ir du rajono centrai, turintys po 20 tūkst. gyventojų, kurių išlaisvinime dalyvavau. O bataliono sąskaitoje tokių gyvenamųjų vietovių – dešimt.

– Ar galima pasitikėti socialinių tinklų pranešimais ir kitais panašiais neoficialiais šaltiniais, kad Ukrainos kovotojams kartais nepakanka šaudmenų, kad laiku nesulaukiama pagalbos?

– Būna. Padėtis su šaudmenimis nebloga, išskyrus atvejus, jei staiga apsuptis ar kelias užtvertas. O dėl pagalbos... Būkime sąžiningi. Ne visi daliniai pasižymi tokia kovine dvasia kaip savanorių batalionai. Būna, kad savanoriai išlieka pozicijose, o reguliariosios armijos daliniai, suformuoti iš šauktinių karių, iš mobilizuotų be didelio noro vyrų, kartais ima trauktis ir palieka mus be priedangos. Tada ir daugiausiai žūčių patiriame.

Asmeniškai aš su tokiu reiškiniu susidūriau tris kartus, taip pat – ir pastarojo meto mūšyje prie Chreščevatoje kaimo. Mano vaikinai, kuriuos aplankiau ligoninėje, kaip tik dėl to ir skundėsi: tankai turėjo juos pridengti, o, kaip jūs suprantate, tankai – ne savanorių pajėgos, tai profesionaliosios karinės pajėgos... Taigi tankai paprasčiausiai, spaudžiant priešui, pasitraukė ir paliko juos. Gaila, bet tokių dalykų būna – mūsų kariuomenė nėra ideali. Ji taip pat dar tik mokosi kariauti, ir daugeliui šis mokslas tampa šoku. Per savo asmeninės patirties mėnesius batalione galiu pasakyti, kad „Aidar“ kariauti išmoko.

– „Aidar“ gyvuoja dar tik kelis mėnesius, regis, nuo gegužės. Kaip pavyko taip greit įgyti žinių, meistriškumo?

– Kitos išeities nėra: arba išmoksi kariauti, arba tave sunaikins, tad teko visko išmokti.

– Lietuvą pasiekdavo žinios, kad Ukrainos kariams trūksta maisto, aprangos ir kitų būtiniausių priemonių. Kokia situacija iš tiesų?

– Aprūpinimas dabar puikus. Kariaujame kaip reguliarioji armija. Ir dabar puikiai aprūpinami tiek savanoriai, tiek reguliarioji armija. Valstybė mūsų savanorių batalionui suteikia ginklų, šaudmenų ir suteikė teisinį statusą. Visu kitu mus aprūpina tiesiogiai liaudis. Susikūrė daugybė savanoriškų organizacijų, pavienių savanoriškų iniciatyvų, prisideda miestų, rajonų administracijos. Ir galiausiai gauname tiek drabužių, produktų, ir viso to, ko gali nupirkti civiliai, kad mes, pavyzdžiui, netgi pamaitiname pensininkus vietovėje, kur įsikūręs mūsų batalionas. Iš tiesų turime produktų perteklių, kuriuo galime pasidalinti su vietiniais. Net ir mūsų medikamentų užtenka ne tik mums patiems, bet ir civilinei ligoninei Sčastje miestelyje prie Luhansko. Tai pirmasis miestelis, kurį mes užėmėme, juokaudavome, kad vyksta mūšis už laimę (Sčastje rusiškai reiškia „laimę“ – DELFI).

– Ar tiesa, kad jau kovojate su reguliarios Rusijos kariuomenės pajėgomis, o ne tik su vietiniais separatistais?

– Prieš jus sėdi tiesioginis liudytojas. Kai atvykau į frontą gegužės mėnesį, 90 proc. mūsų paimamų belaisvių sudarė vietiniai gyventojai. Tai galėjome spręsti iš jų dokumentų. O kas dešimtas būdavo jų instruktoriai, Rusijos piliečiai.

Dabar vaizdas visiškai kitoks. Dabar kas trečias iš tų, kuriuos paimame į nelaisvę, yra Rusijos Federacijos pilietis. Dauguma iš jų yra profesionalai. Jų dokumentai byloja, kad prieš maždaug dvi savaites ar mėnesį jie buvo atleisti iš Rusijos Federacijos karinių pajėgų. Taigi faktiškai jau vyko kova su Rusija, tačiau šis faktas buvo kruopščiai slepiamas, mėginant sudaryti įspūdį, kad tai atvykę civiliai savanoriai. O iš tiesų tarp jų – daug kadrinių karininkų, tiesiog atseit prieš mėnesį atleistų iš kariuomenės...

Pavyzdžiui, rusiškų tankų vietos separatistams niekas neduodavo – jie atvykdavo su visu ekipažu. Bet mes išmokome kautis ir laimėti net ir prieš tokį priešą... Ir jau būtume įveikę per mėnesį, pusantro, jei pasipriešinimo stiprumas nesikeistų. Buvo netgi svarstoma, kad per porą savaičių viskas baigsis, kai tik užimsime Donecką ir Luhanską. Manėme, kad priešininkų gretose prasidės panika ir viskas bus baigta. Tai privertė Vladimirą Putiną eiti va bank ir pasiųsti reguliariąsias pajėgas. Iš dalies mūsų teritorijoje jau kaunasi Pskovo oro desantinių pajėgų divizija, ta pati, kuri praeityje „Prahą ėmė“.

– Jūs turite įrodymų pagrįsti šiems teiginiams?

– Paėmėme jų belaisvių, taigi yra gyvi belaisviai, užgrobėme technikos su borto numeriais, kurie rodo, kam priklauso technika – niekaip to nenuslėpsi. Kaip paaiškėjo, jie turi silpnąją grandį. Tarp patekusių į mūsų nelaisvę yra jaunų šauktinių.

Tiems vaikinukams po 19 metų, labai išsigandę. Jie kalba, kad jiems buvo pasakyta, jog važiuos į mokymus. O toliau cituoju pažodžiui: „O čia į mus kad pradėjo šaudyti!“. Tai jų silpnoji vieta, ir tai rodo, kad mes galime juos nugalėti.

Tačiau, be abejo, kova prieš reguliariąsias pajėgas yra visai kitokia. Kodėl mes ėmėme patirti vis didesnius nuostolius? Separatistai net ir kartu su rusų karininkais kariaudavo gana stichiškai. Geras vadovavimas, suplanuotos operacijos, labai tikslus artilerijos darbas. O iki tol mūsų artilerija dirbo gana tiksliai, o priešo labai ilgai taikydavosi...

Dabar jau pasirodo naujos technikos, netgi tankai T-90. Žinant, kad mes, ukrainiečiai, turime tik senovinių sovietinių T-64, tiesiog nenoriu pamatyti susidūrimo su T-90, nes tai – košmaras.

– Jūsų oponentai teigia, kad Rusija netiekia ginkluotės, o tankus separatistai atima iš Ukrainos armijos. T-90 Ukrainos armija neturi, ar matėte T-90 savo šalyje?

– T-90 jau matėme, bet kovoje dar ne. O 72-ukus jau matėme, jų daug užvežė. Ir 80-tukus matėme, tačiau šiuos tankus vertinu skeptiškai nuo karo Čečėnijoje laikų, nes jie yra greiti, bet mažai gyvybingi. Bet kuriuo atveju, tai jau kitas karas: karas su gerai paruoštais armijos daliniais.

Todėl ir mums teks tapti kitokiais – profesionalesniais, kitaip turėsime siaubingai didelių nuostolių, kaip parodė kovos prie Chreščevatoje. Tačiau kitos išeities neturime, tik tobulėti. Ir tobulėsime – tie, kas liksime gyvi.

– Kiek žmonių sudaro jūsų batalionas?

– Oficialiai turėtų būti 488, o yra šiek tiek daugiau. Tačiau kyla problemų, jei kas nors iš tų žmonių (besikaunančių neoficialiai – DELFI) žūsta ar sužeidžiami. Pas mus priimti tikrai geri įstatymai dėl materialinės kompensacijos sužeistiesiems ir žuvusiųjų šeimoms. Žuvusiojo šeima gauna 600 tūkst. grivinų, tai apytikriai 50 tūkst. dolerių, jei žuvusysis oficialiai buvo kariškis.

Tačiau dalis vaikinų jau spėjo pakovoti ir žūti iki tol, kol jiems buvo suteiktas oficialus statusas. Tačiau šias problemas jau sprendžiame: atsirado žmonių, kurie pasiryžę išmokėti tokias pat pinigų sumas žuvusių savanorių kovotojų šeimoms, net jei jie žuvo dar neturėdami oficialaus statuso.

– Prabilote apie išmokas šeimoms. Skirti kompensacijas – gražus žingsnis, tačiau jokia suma negali sugrąžinti artimiesiems žuvusiojo. Kaip jus, kovotojus savanorius, į fronto mėsmalę išleidžia šeimos? Juk daugelis gali niekada nesugrįžti.

– Daugumos šeimos supranta už ką mes kovojame. Juk čia ne tas pat kaip vykti kažkur į Iraką ar Afganistaną. Mums nepaliko išeities, atėjo į mūsų žemę, ir mes turime arba ją atiduoti, atiduoti savo laisvę, arba laimėti. Mes kovojame už savo šeimas, už tai, kad mūsų šeimos gyventų ne V. Putino Rusijoje, o laisvoje, europietiškoje Ukrainoje.

– Kaip vertinate separatistų surengtą žeminantį į nelaisvę paimtų ukrainiečių paradą?

– Tai gėdinga. Ir tai puikus įrodymas, kad mes su jais nesame vienodi. Ir kad tai ne dviejų lygiaverčių šalių karas, o dviejų skirtingų civilizacijų, dviejų skirtingų kultūrų karas. Vienoje iš tų kultūrų galima štai taip, žeminančiai, vaikyti belaisvius.

– Kaip jūs elgiatės su belaisviais ir kas laukia į nelaisvę paimtų rusų karių?

– Kas bus su tais Rusijos Federacijos kariais? Greičiausiai, anksčiau ar vėliau, įvyks apsikeitimas belaisviais. Kol kas jie, galima sakyti, pirmieji oficialiai laikytini karo belaisviais. Pagal mūsų įstatymus, visi tie, kuriuos sulaikydavome iki tol, nelaikomi karo belaisviais. Jie laikomi suimtais nusikaltėliais, nes „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“ yra teroristinės organizacijos, o ne pripažintos valstybės.

Tačiau iš dalies tekdavo su sulaikytaisiais elgtis kaip su belaisviais, nes kartais anksčiau, o ir dabar juos tekdavo iškeisti į mūsiškius. Žiūrint iš pragmatiškų, iš sveiko proto pozicijų, belaisviai visada yra mainų fondas. Jei sulaikytų separatistų neiškeičiame, jie teisiami.

Remiantis mūsų šalies įstatymais, jie laikomi teroristais ir gali užsidirbti ilgus metus nelaisvės. Nors sėdėtų, greičiausiai, ne itin ilgai, nes pagal vieną iš mūsų prezidento taikos plano punktų, jei šis planas būtų įgyvendintas, kad jiems būtų lengviau kapituliuoti, numatyta amnestija.

O štai Rusijos kariai turėtų teisę į karo belaisvių statusą, bet tam reiktų oficialiai pripažinti, kad vyksta karas su Rusijos Federacija. Pskovo desantininkų šauktiniai realiai yra karo belaisviai, keista juos vadinti teroristais ir vertinti kaip teroristus.

Pripažinus, kad vyksta karas su Rusija, belaisviams įsigaliotų Ženevos konvencijos apsauga, tačiau, bet kuriuo atveju, mes su jais ir taip elgiamės labai gerai, ko nepasakyčiau apie mūsų priešininkus. Mes juk esame civilizuota valstybė ir kovojame bei žūstame už tai, kad Ukraina būtų civilizuota Europos valstybė.

– Internete pasirodė vaizdo siužetų, nuotraukų ir kitos medžiagos apie Ukrainoje sulaikytus ar žuvusius rusų karius. Ką pasakytumėte Rusijos motinoms?

– Mes joms pasakytume skubiai pasiimti savo vaikus namo ir prašyti V. Putino nutraukti karą. Štai ką jos gali padaryti dėl savo vaikų. Bet iš tiesų V. Putinas remiasi 80 proc. rusų palaikymu, todėl tie 80 proc. tegul pajunta, ką reiškia sulaukti cinkuotų karstų dėl savo veiksmų ir tesusimąsto, ar vertėjo?

Jei jiems nepakanka kitų priežasčių, kodėl negerai yra pulti kaimyninę šalį, tai verčiau tegul tai jiems padeda suprasti.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po prezidento rinkimų

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...