captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kremlius stengiasi ištrinti prisiminimus apie Sovietų Sąjungoje veikusius lagerius

Išgirdus žodį „gulagas“ per nugarą nubėga šiurpai visiems, kuriems teko gyventi stalinistiniame režime. Sovietų istorija – kupina deportacijų, priverstinio darbo, badavimo, egzekucijų ir politinių represijų. Tačiau visoje Rusijoje yra tik vienas muziejus, kuriame galima susipažinti su Sovietų Sąjungos vykdytais nusikaltimais. Tai – atokiame kaimelyje Permės krašte esantis buvęs lageris. Vladimiras Putinas, aktyviai mėgindamas prikelti stalinistinį Rusijos istorijos suvokimą, dabar stengiasi ir šį muziejų uždaryti, rašo „New Republic“ žurnalistė Ola Cichowlas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Išgirdus žodį „gulagas“ per nugarą nubėga šiurpai visiems, kuriems teko gyventi stalinistiniame režime. Sovietų istorija – kupina deportacijų, priverstinio darbo, badavimo, egzekucijų ir politinių represijų. Tačiau visoje Rusijoje yra tik vienas muziejus, kuriame galima susipažinti su Sovietų Sąjungos vykdytais nusikaltimais. Tai – atokiame kaimelyje Permės krašte esantis buvęs lageris. Vladimiras Putinas, aktyviai mėgindamas prikelti stalinistinį Rusijos istorijos suvokimą, dabar stengiasi ir šį muziejų uždaryti, rašo „New Republic“ žurnalistė Ola Cichowlas.

Sovietų eroje Rusijos teritorijoje buvo šimtai lagerių. Šiandien „Permė-36“ yra vienintelis išsaugotas stalinistinės eros gulago lageris šalyje. Jis iki devintojo dešimtmečio pabaigos buvo kalėjimas tūkstančiams politinių disidentų. Paskutinis kalinys iš jo išėjo 1988 m.

Daugelis Vakaruose žino apie košmarus gulago lageriuose, tačiau tik nedaugelis žino, kad jie ir toliau veikė net po Michailo Gorbačiovo reformų. Rusijoje viešojoje erdvėje represijos taip pat dažniausiai siejamos tik su stalinistiniu periodu. Rusijos muziejai (pavyzdžiui, Maskvos Gulago istorijos muziejus, NKVD politinių represijų memorialinis muziejus Tomske) įamžino tik stalinistinius siaubus ir „Didįjį valymą“. Tačiau „Permė-36“ yra vienintelė buvusi priverstinio darbo stovykla, kurioje galima susipažinti su politinių disidentų gyvenimu visos Sovietų Sąjungos istorijos metu.

Permės kraštas buvo žinomas dėl taip vadinamo „Permės trikampio“ – trijų stovyklų, kuriose kalėjo daug iškilių disidentų, pvz. Sergejus Kovaliovas, mons. Alfonsas Svarinskas. Šiandien „Permėje-36“ veikia istorinis muziejus, kuriame Rusijos žmogaus teisių grupės stengiasi išsaugoti neišdailintą sovietų istoriją. Nuo 2005 m. jame vyksta tarptautiniai aktyvistų ir istorikų suvažiavimai.

Kurį laiką atrodė, kad „Permei-36“ visai neblogai sekėsi. Muziejuje 2010 m. dirbo ir žurnalistė O. Cichowlas. Ji rašo, kad tais laikais miestas buvo kitoks – valdžia kūrė ambicingus planus, kaip atgaivinti industrinį Permės miestą. Tuometinis gubernatorius oligarchas Olegas Čirkunovas paskelbė „kultūrinę revoliuciją“, kvietė Europos ir JAV dizainerius, kurie turėjo padėti įkurti modernaus meno muziejų apleistoje stalinistinės eros stotyje. Miesto užmojai buvo giriami ir Rusijoje, ir Europoje, ir už Atlanto.

Tačiau Permės svajonės trumpai tegyvavo. 2011 m. pabaigoje į prezidento postą grįžus V. Putinui Maskvoje kilo didžiausi protestai nuo Sovietų Sąjungos griuvimo laikų. Atsakydamas į juos Kremlius praėjo milžinišką disidentų persekiojimo kampaniją, kuri tęsiasi iki šiol. Kremliaus užmojai atvilnijo ir iki Permės. Meno gerbėjas O. Čirkunovas buvo pakeistas uoliu V. Putino šalininku, o iš Maskvos atvykusiam garsiam menininkui Maratui Guelmanui buvo uždrausta tęsti veiklą, kai jis pristatė Sočio olimpines žaidynes pašiepiančią parodą.

„Permės-36“ muziejus buvo įvardintas kaip „antirusiška“ organizacija. 2012 m. birželį Kremlius visoje šalyje pradėjo kampaniją prieš nevyriausybines organizacijas. Norint diskredituoti žmogaus teisių ir opozicines grupes, visos organizacijos, kurios gauna paramą iš užsienio, turėjo užsiregistruoti kaip „užsienio agentai“.

„Permei-36“ tai buvo pabaigos pradžia. Muziejus buvo nuolat apieškomas, vietos gyventojai raginami į jį neiti ir atsiriboti nuo jį prižiūrinčios nevyriausybinės organizacijos. Pastarosios finansavimas buvo sumažintas, jai pakelti mokesčiai. 2013 metais jai buvo uždrausta į vasaros festivalį pakviesti svečių iš užsienio. „Permė-36“ atsidūrė politinių žaidimų centre. Šiandien, kai V. Putinas vykdo agresiją Ukrainoje, muziejui, kuriame kalbama apie Kremliaus atakas prieš kitaip mąstančius, iškilo didelis pavojus – valdžia jau grasina muziejų uždaryti.

Birželio mėnesį Rusijos valstybinė televizija NTV parodė dokumentinę laidą, kuria siekta diskredituoti muziejų. „Permė-36“ buvo vadinama profašistine, JAV finansuojama institucija. Anot laidos, „Permės-36“ tikslas yra mokyti vaikus, kad „Ukrainos fašistai nėra tokie blogi, kokie vaizduojami vadovėliuose, nors jų anūkai dabar Rytų Ukrainoje vykdo genocidą“.

Laidoje muziejaus vadovybė buvo apkaltinta tiesiogiai imanti pinigus iš JAV valstybės departamento, kuris esą taip pat finansavo ir Maidano revoliuciją Kijeve. Stačiatikių kunigas laidoje kalbėjo, kad „tokie žmonės neturi tėvynės, nes jie ją yra pasiruošę išduoti bet kurią akimirką“.

Vietoj to, kad kalbintų buvusius politinius kalinius, NTV ėmė interviu iš buvusių lagerio prižiūrėtojų. „Aš buvau ten, kai jie išleido vadinamuosius disidentus, – kalbėjo vienas buvęs darbuotojas. – Jie visi buvo šnipai iš iškart išvyko į Vakarus.“ Buvę lagerio prižiūrėtojai ir Kremliui ištikimos jaunimo grupės sudaro didžiąją dalį muziejaus priešininkų. Jie aiškina, kad „Permėje-36“ specialiai pabrėžiama antisovietinė propaganda ir ignoruojami buvusių prižiūrėtojų įrodymai.

Priešingai nei Vokietijoje po II Pasaulinio karo, posovietinėje Rusijoje niekada nebuvo kolektyvinės kaltės jausmo už senojo režimo nusikaltimus. Rusijoje nebuvo įsteigta jokių „Tiesios ir taikinimo“ komisijų, kurios atsirado Pietų Afrikoje po apartheido. Slapti archyvai taip pat nebuvo atverti – kaip tai buvo padaryta Vokietijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje iki šiol vyksta intensyvūs vieši debatai dėl šalies totalitarinio periodo įamžinimo. Rusijoje, priešingai, elito grupės manipuliuoja tautine atmintimi ir stengiasi sumenkinti Rusijos totalitarinės praeities nusikaltimus bei nukreipti visuomenės dėmesį nuo nedemokratiškos dabarties. Toli nuo Maskvos „Permė-36“ yra tiesios sala Rusijoje – šalyje, kurioje stengiamasi iškraipyti istoriją ir nutylėti žiaurią Kremliaus praeitį.

Kremliuje iki šiol nėra jokių teisinių dokumentų, kurie valstybės vykdomą terorą pripažintų nusikaltimu. Viskas, ką ji padarė – tai dvi nepakankamos eilutės 1991 m. įstatymo dėl aukų reabilitacijos preambulėje. Nėra nei dokumento, nei nacionalinio muziejaus, kurie būtų skirti komunistinio režimo aukų atminimui. Naujojoje Rusijoje nebuvo jokio teismo, kuris nubaustų Kremliui ištikimus budelius, dėl kurių milijonai žuvo Sovietų Sąjungoje.

Ar, kaip sakė Aleksandro Solženicyno našlė, „jau per vėlu žodžiams“? Ar, kaip tiki V. Putinas, Rusija sugriūtų, jeigu iš Kremliaus spintos būtų ištraukti ten esantys skeletai?

Tol, kol KGB turi saviškį, valdantį Kremliuje, Rusijos visuomenė neturi vilties atsikratyti savo totalitarinio mentaliteto. Tuo tarpu Urale Permės trikampis vėl slysta į valdžios kontrolę.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...