captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos propagandos karas: kas mėgaujasi blogiuko vaidmeniu

Pasitelkęs tokias naujienų tarnybas kaip RT ir „Ruptly“, Kremlius iš visų jėgų bando kardinaliai pakeisti pasaulio nuomonę apie Rusiją. Kol kas jam sekasi visai neblogai: Vladimiras Putinas jau laimėjo propagandos karą dėl Ukrainos, o Vakarus šiuo klausimu pavyko padalyti į dvi stovyklas, skelbia spiegel.de.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Pasitelkęs tokias naujienų tarnybas kaip RT ir „Ruptly“, Kremlius iš visų jėgų bando kardinaliai pakeisti pasaulio nuomonę apie Rusiją. Kol kas jam sekasi visai neblogai: Vladimiras Putinas jau laimėjo propagandos karą dėl Ukrainos, o Vakarus šiuo klausimu pavyko padalyti į dvi stovyklas, skelbia spiegel.de.

Ivanas Rodionovas sėdi savo biure Berlyno „Postdamer Platz“ ir, atrodo, nuoširdžiai mėgaujasi blogiuko vaidmeniu. Jis praktiškai be akcento kalba vokiškai – tyliai, tačiau aiškiai. Teigia, jog, kalbant apie krizę Ukrainoje, Vokietijos žiniasklaida su įvykiais visada žengia koja kojon.

Neseniai I. Rodionovas pasirodė net dviejose vokiečių pokalbių laidose, kur bandė atremti teiginius, jog Rusijos kariai į Krymą atvyko dar prieš prieštaringai vertinamą referendumą ir Rusijos įvykdytą aneksiją. Jis teigia, jog didžiausią grėsmę kelia ne Rusija, o „radikalios dešiniosios Kijevo valdžios pažiūros“.

„Vakarų politikai arba Kijevo valdžiai padeda tiesiogiai, arba bent jau nesikiša“, – tvirtina I. Rodionovas.

I. Rodionovas V. Putiną gina taip nuoširdžiai, jog kartais nesunku jį palaikyti Kremliaus atstovu spaudai. Tačiau pats I. Rodionovas save laiko žurnalistu. 49 metų vyras vadovauja naujienų agentūrai „Ruptly“ – ji įkurta lygiai prieš metus, finansuojama Rusijos valdžios, tad ir šoka pagal jos dūdelę.

Aštuntasis biuro pastato aukštas išsiskiria įspūdingu vaizdu pro langus – tiesiai į Vokietijos parlamentą. Vieta tikrai prabangi, tačiau Kremlius nei kiek neprieštaraudamas leidžia pinigus tam, kad būtent iš šios garbingos vietos pasauliui būtų skleidžiamos žinios apie patrauklų Rusijos veidą.

Apie 110 žiniasklaidos ir viešųjų ryšių specialistų iš Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos ir Lenkijos dieną naktį pluša kurdami vaizdo medžiagą, kuria vėliau naudojasi tarptautinė žiniasklaida.

„Ruptly“ iš pirmo žvilgsnio nelabai primena Kremliui pavaldžią naujienų tarnybą (nors taip iš tikrųjų ir yra). Be daugybės V.Putino kalbų televizijos archyve galima rasti ir daugiau vaizdo įrašų – nuo reportažų apie „Pussy Riot“ iki Rusijos opozicijos veikėjų sulaikymo operacijų.

Kalbant apie Rytų Ukrainą, naujienų agentūra siūlo unikalią kolekciją vaizdo medžiagos, šlovinančios prorusiškas pajėgas bei „Donecko liaudies respublikos“, įkurtos žiaurių separatistų, rėmėjus. Galima rasti ir radikalių pažiūrų išpažinėjų, pavyzdžiui, brito Nicko Griffino ar vokiečio Olafo Rose (neonacių Nacionalinės demokratinės partijos (NPD) idėjinio lyderio), pasisakymų, kuriuose šie žmonės su purvais maišo Europos Sąjungą bei jos politiką Ukrainos atžvilgiu.

Kremliaus pozicijų tvirtinimas

I. Rodionovas teigia, jog nuo pat įkūrimo „Ruptly“ priviliojo 14 prenumeratorių ir daugiau nei 200 klientų, tarp kurių yra ir naujienų transliuotojų iš  Vokietijos – „tiek valstybinių, tiek privačių“. Iš Maskvos gaunami pinigai leidžia šiai naujienų tarnybai klientams pasiūlyti profesionalų parengtus vaizdo reportažus už tikrai prieinamą kainą, kokios privataus sektoriaus naujienų generatoriai tikrai nepasiūlys.

Kare dėl Ukrainos naudojamos pačios įvairiausios priemonės – pradedant griežta retorika ir minkšta diplomatija ir baigiant gamtinėmis dujomis, ginklais bei žvalgybos triukais. Tačiau bene galingiausias ginklas šioje kovoje Maskvos užtaisytas būtent internete, laikraščiuose ir televizijoje. Visame pasaulyje išmėtyti neva neutralūs žurnalistai ir politikos žinovai, kurie tiek atvirai, tiek tarp eilučių propaguoja vieną vienintelę teisingą Kremliaus poziciją.

„Esame pačiame itin agresyvaus propagandinio karo epicentre“, – teigia įtakingos Vašingtone veikiančios mokslininkų grupės „Carnegie Endowment for International Peace“ viceprezidentas Andrew Weissas.

A. Weissas propagandą įvardija kaip itin svarbų įrankį, kuriuo sumaniai naudojasi Rusija, vykdydama prieštaringai vertinamą užsienio politiką. Maskvos trumpalaikės pergalės nedomina, ji siekia ilgalaikių viešosios nuomonės formavimo tikslų, „alternatyvų diskursą piršdama ir Vakarų šalims“, teigia Kremliaus transliuotojo užsienyje RT, anksčiau žinoto kaip „Russia Today“, vyriausioji redaktorė Margarita Simonjan (būtent RT ir priklauso minėtasis „Ruptly“).

Kremlius kiekvienais metais į Rusijos žiniasklaidos priemones užsienyje investuoja apie 136 mln. dolerių (346 mln. Lt) – pinigai atitenka šalies įvaizdžiui Vakaruose formuoti. Ši strategija galėtų paaiškinti, kodėl Rusijos prezidentas kalboje, skirtoje Krymo aneksijai, kreipėsi tiesiogiai į vokiečius. Pabrėždamas, jog Kremlius entuziastingai palaikė Vokietijos suvienijimo procesą, V. Putinas paragino vokiečius palaikyti ir Rusijos bei Krymo sąjungą. Nors pastaraisiais metais Rusijos prezidento populiarumas Vokietijoje ir stabiliai menksta, jo požiūris vis dar gana populiarus.

AFP/Scanpix nuotr.

Stiprėjanti žiniasklaidos įtaka

Šaltiniai Kremliaus viduje pastaruoju metu atvirai mėgaujasi kalbėdami apie Maskvos vykdomą informacinę politiką. „Gal 2008 metais ir laimėjome karą Gruzijoje, tačiau skaudžiai pralaimėjome propagandos karą Amerikai ir Vakarams. Dabar tas atotrūkis menksta, už ką reikia dėkoti RT ir internetui“, – teigia vienas neprisistatęs šaltinis.

Kol „Ruptly“ vis dar stengiasi įsitvirtinti kaip alternatyva „Reuters“ ar „Associated Press“, RT per devynerius metus nuo sukūrimo pavyko užtikrintai atsistoti ant kojų – visai neseniai, vertinant pagal vaizdo įrašų peržiūras svetainėje „YouTube“, jis aplenkė net pačią CNN. Vienintelė žiniasklaidos priemonė, kurios 1,2 mlrd. peržiūrų RT kol kas nepavyko įveikti, išlieka BBC.

Jungtinėje Karalystėje RT turi daugiau žiūrovų nei „Euronews“, o kai kuriuose didžiuosiuose Amerikos miestuose šis kanalas yra pats žiūrimiausias iš visų užsienio transliuotojų. 2500 RT dirbančių žurnalistų skelbia žinias rusų, anglų, ispanų, arabų kalbomis – labai greitai šiame sąraše atsidurs ir vokiečių kalba.

V. Putino transliuotojo triumfas prasidėjo buvusios gamyklos patalpose Maskvos šiaurrytinėje dalyje. Kai 2005 metais M. Simonjan V. Putinas skyrė šias svarbias pareigas, jai tebuvo 25 metai. Prezidento jai skirta užduotis skambėjo trumpai drūtai: „sunaikinti anglosaksų žiniasklaidos monopolį“.

Visus tuos metus vyriausioji RT redaktorė sėkmingai siekia jai nurodyto tikslo. „Žmonėms reikia žiniasklaidos, kuri kaip papūga nekartotų Vakarų žurnalistų brukamų šablonų. Toks poreikis egzistuoja net ir tose pačiose Vakarų šalyse“, – tvirtina pati M. Simonjan.

RT Rytų Ukrainos prorusiškai nusiteikusiems separatistams skiria žymiai daugiau eterio nei oficialiajai Kijevo valdžiai – transliuotojo vadovybė šio fakto neigti net neketina. Patys RT darbuotojai, neslėpdami pasididžiavimo, teigia esantys kažkas panašaus į Rusijos informacinės gynybos ministeriją.

„Ruptly“ ir RT – vieninteliai ryškiausiai matomi Kremliaus naudojami propagandos karo instrumentai. Kitos šiame kare naudojamos priemonės ne tokios atviros. Pavyzdžiui, Vokietijos pokalbių laidų vedėjams į studiją pašnekesiams dėl krizės Ukrainoje nusprendus pasikviesti žurnalistų iš Rusijos, pas juos visada ateina asmenys, siunčiami tiesiogiai Kremliaus propagandos departamento. Laidų kūrėjams tokie veikėjai labai naudingi: jeigu studijoje pasirodo toks karštakošis Rusijos gynėjas, karšta diskusija ir provokacijos garantuotos – kaip ir aukšti žiūrimumo reitingai.

Tačiau tai ne vienintelė priežastis – tiesiog Rusijos valdžią kritiškai vertinantys ekspertai arba nenori apie tai kalbėti viešai, arba neturi tam galimybių. Puikus pavyzdys – Sergejus Sumlenas, kuris iki pat sausio Vokietijoje dirbo Rusijos verslo žurnalo „Expert“ korespondentu. Iš pradžių jis noriai eidavo į vokiečių pokalbių laidas, kur inteligentiškai ir taikliai kritikuodavo V. Putino politiką ir priimamus sprendimus. Netrukus iš darbo žurnale buvo be ceremonijų išspirtas.

Dabar Rusijos poziciją vokiečių pokalbių laidose pristato tokie žmonės kaip Anna Rose, dažniausiai pristatoma kaip „Rossijskaja Gazeta“ žurnalistė. Pavardė skamba tarsi nekaltai, tačiau šiai rimtai korespondentei iš Rusijos pradėjus tvirtinti, jog Ukrainos kariai šaudo į moteris ir vaikus, o Rusijos kariams tenka juos ginti, tampa kaip reikiant nejauku. Viskas per kelias akimirkas stoja į savo vietas – juk „Rossijskaja Gazeta“ yra oficialus Rusijos valdžios dienraštis.

Manipuliacijos komentarais ir socialine žiniasklaida

Tie, kurie skaito komentarus, parašytus po straipsniais apie Ukrainą naujienų portaluose, neabejotinai pastaraisiais mėnesiais turėjo pastebėti, jog netrūksta tokių, kurie kaip užstrigusi plokštelė kartoja tuos pačius argumentus. Nepriklausomas Maskvos verslo dienraštis „Vedomosti“ neseniai rašė, jog nuo pat krizės Ukrainoje pradžios, Maskva ir Rusijos prezidentas nuolat ieško būdų, kaip internete ir socialinėje žiniasklaidoje manipuliuoti Amerikos ir Vakarų visuomenės nuomone. Laikraštis skelbė, jog profesionaliausiai Kremliaus poziciją ginantys ir aktyviausi komentatoriai yra Vokietijoje gyvenantys emigrantai iš Rusijos, kurie savo nuomonę įkyriai perša socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose.

Be to, Vokietijos naujienų portalų bei dienraščių žurnalistai ir redaktoriai teigia gaunantys laiškų ir elektroninių žinučių, kuriuose siūloma „karščiausia informacija apie krizę Ukrainoje“ – tokių laiškų jie gauna kiekvieną mielą dieną. „Šaltiniai“ dažnai užsimena turį įrodymų dėl Kijevo valdžios fašistinių ambicijų, kuriuos mielai perleistų žurnalistams. Laiškai parašyti vokiškai, tačiau akivaizdu, jog yra pažodžiui versti iš rusų kalbos. Praktiškai nėra abejonių, jog tokius laiškus rašo žmonės, kurių gimtoji kalba yra rusų.

Naudojamos ir kitos propagandos formos. Pavyzdžiui, viešinami slapta nugirsti Vakarų diplomatų ar Kijevo valdžios pokalbiai – jie pateikiami taip, jog būtų naudingi išskirtinai Rusijos interesams. Nuo JAV aukšto rango diplomatės Victorios Nuland pareiškimo, jog „ES turėtų eiti velniop“ iki Estijos užsienio reikalų ministro pasisakymų, kurie neva turėtų įrodyti, jog jis prisidėjo prie protestuotojų Maidane mirčių. Rusijos žiniasklaida balandžio viduryje akivaizdžiai mėgavosi skelbdama, jog į Kijevą vyko CŽV vadovas Johnas Brennanas – esą štai kur šuo pakastas.

Didelė tikimybė, jog konfidencialią informaciją nutekina ir diplomatų pokalbius (tiek raštu, tiek žodžiu) viešina ne kas kitas, o Rusijos žvalgyba. Vakarų žvalgybos agentūrų pareigūnai spėja, jog rusai tarsi riešutus gliaudo ir šifruotus Ukrainos karinių pajėgų vadų pokalbius.

Kremlius taip pat sumaniai naudojasi ir kursto Amerikai nepalankią nuomonę, kurią turi daugelis Vakarų Europos gyventojų – pavyzdžiui, jis tvirtina, jog Rytų Ukrainoje veikia konsultantai ir samdyti kariai, kuriems moka Amerika. Po šiai dienai šiems melagingiems teiginiams pagrįsti įrodymų nėra. Tačiau Amerikos geram vardui tokios paskalos, švelniai tariant, nenaudingos.

Aktyviai palaikomas „Fox News“, respublikonas senatorius Johnas McCainas garsiai ragina JAV valdžią aktyviai remti provakarietiškas jėgas Ukrainoje, įskaitant ir parama ginklais. O „Forbes“ be užuolankų klausia: „Ar Putinas yra naujasis Hitleris?“. Gegužės pradžioje Vašingtono plėtros agentūra USAID paskelbė Ukrainos žiniasklaidai prieš Ukrainos prezidento rinkimus skirsianti 1,25 mln. dolerių (3,19 mln. Lt) paramos. Vašingtonas ir seniau rėmė Ukrainos opozicijos grupių tinklą, aktyviai veikusį Oranžinės revoliucijos metu, o dabar telkianti pajėgas kovoje prieš Maskvą.

Žiniasklaidos centras, kuris buvo naujos Kijevo valdžios įkurdintas Kijeve esančiame viešbutyje „Ukraina“, iš dalies finansuojamas George`o Soroso fondo. Jis taip pat atlieka savo funkciją – kiekvieną mielą dieną žurnalistai skelbia interviu su ministrais ir lojaliais politikos žinovais, kurie įvykius Rytų Ukrainoje interpretuoja pagal Kijevo valdžios pageidavimus. Nors ir kukli, tačiau atsvara Rusijos nuomonės formuotojų pastangoms.

Nepaisant to, Maskvos užduotis – pateikti alternatyvą nepriklausomoms Europos žiniasklaidos bendrovėms. Dauguma dienraščių ir transliuotojų jau uždarė savo biurus Maskvoje – nesvarbu, ar tai padarė tik dabar, ar sprendimas priimtas prieš kelerius metus. Dėl šios priežasties stinga specialistų, galinčių prasibrauti pro propagandos tankumynus ir pateikti objektyvią įvykių analizę – informuoti žmones, kas vyksta iš tikrųjų.

Faktas, jog smegenų plovimas tikrai vyksta, pasitvirtino prieš rinkimus į Europos Parlamentą Vokietijos užsienio reikalų ministrui Frankui Walteriui Steinmeieriui pasirodžius Berlyno Aleksandro aikštėje. Kairiųjų pažiūrų aktyvistai jį bjauriai nušvilpė. Netrūko ir plakatų „Sustabdykite fašistus Ukrainoje!“. Rusijos žiniasklaida pasimėgaudama incidentui skyrė daug dėmesio, eterio ir puslapių. Neatsiliko ir kitos Kremliui paklūstančios žiniasklaidos priemonės.

Didžiausi Rusijos propagandos laimėjimai

Šis pasaulinis nuomonės formavimo karas nėra iš esmės skirtas vien tik Europos ir Amerikos gyventojams, kuriuos norima paversti ištikimiausiais V. Putino gerbėjais. Rusijos prezidentas nusitaikęs ir į savus žmones – nori virsti šalies didvyriu, kurio sprendimais niekas neabejoja.

Didžiausia V. Putino propagandos pergalė – faktas, jog dauguma rusų mano, jog Ukrainą dabar valdo naujos kartos fašistai. Panašu, jog Antrojo pasaulinio karo prisiminimų prikėlimas naujam gyvenimui pasiteisino – bent jau kalbant apie rusus. Vienas Rusijos parlamento deputatas drįso nueiti taip toli, jog gaisrą Odesoje, pražudžiusį 30 prorusiškai nusiteikusių aktyvistų, pavadino „naujuoju Aušvicu“. Parlamento pirmininkas kalbėjo apie Ukrainoje vykdomą genocidą.

Propagandos mašinai dirbant pilnu pajėgumu, nieko nestebina faktas, jog neseniai vienos radijo stoties atlikta apklausa atskleidė, jog net 89 procentai respondentų pritaria minčiai, jog „masinių žudynių Odesoje organizatoriai privalo būti surasti ir be teismo pasmerkti mirčiai“.

Rusijos valstybinių žiniasklaidos priemonių žurnalistams patinka cituoti Vokietijos politikos ir analitikus. Deja, visada pokalbiams pasirenkami tie patys asmenys, palankūs Kremliui. Vienas iš tokių – V. Putino biografas Aleksandras Rahras, praeityje dirbęs Vokietijos tarptautinių ryšių taryboje (DGAP), o dabar konsultuojantis dujų bendrovę „Wintershall“, turinčią tvirtų ryšių su Rusija.

„Vakarai niekada taip ir nesusitaikė su V. Putino sugrįžimu“, – aiškindamas Vokietijos poziciją Kremliaus atžvilgiu teigia A. Rahras. Jis taip pat tvirtina, jog Vokietijos politikų „asmeniniai įsitikinimai ir nuomonės kardinaliai skiriasi nuo viešų pareiškimų“. Jie, anot konsultanto, laisvai savo nuomonę apie Rusiją reikšti gali tik uždarę biuro duris.

Kremlius perima kontrolę

Detalios ir objektyvios tokių pareiškimų ir pasisakymų analizės labai trūksta. Viena iš galimų priežasčių – Kremliaus sprendimas griežčiau kontroliuoti internetinę žiniasklaidą rusų kalba ir taip apsisaugoti nuo neramumų bent jau namų fronte. Tiriamosios žurnalistikos profesionalas ir saugumo tarnybų specialistas Andrejus Soldatovas teigia, jog Kremliui lojalios jaunimo organizacijos padeda valdžiai siekti savų tikslų tinklaraščiuose ir atakuoja Maskvos kritikus socialinėje žiniasklaidoje.

Dauguma transliuotojų ir laikraščių jau pateko į Kremliaus rankas. Net 94 proc. rusų pirminis informacijos šaltinis yra valstybinis transliuotojas. Didžiausia bėda ta, jog valstybinė televizija noriai fabrikuoja naujienas ir to iš esmės net neslepia. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites per vakarines žinias buvo parodytas vaizdo reportažas apie Ukrainos Rytuose nacionalistų nužudytą prorusiškai nusiteikusį „kovotoją“. Tiesą sakant, vaizdo įrašas buvo pusantrų metų senumo, jame užfiksuoti separatistai iš Šiaurės Kaukazo.

Niekas kitas propagandos tyrinėjimams neskyrė tiek laiko ir jėgų kaip Levas Gudkovas, nepriklausomo viešosios nuomonės tyrimų centro „Levada“ vadovas. Jo vadovaujamas centras visai neseniai atliko dar vieną šalies valdžios veiksmų analizę. „Mums prokuroras tiesiai šviesiai pripažino, jog vienintelė priežastis, kodėl mūsų dar neuždarė, yra ta, jog Kremlius nedavė galutinio nurodymo. Tačiau mus nuolat gąsdina ir grasina“, – teigia L. Gudkovas.

67 metų sociologijos specialistas iš krūvos popierių traukia vieną analizę po kitos. Visi dokumentai aiškiai rodo, jog, kai prasidėjo masiniai protestai prieš nuverstąjį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, tik 30 proc. rusų manė, jog Ukrainos asociacijos sutartis su ES buvo „slavų vienybės išdavystė“. Vasarį, protestų Maidane kulminacijos metu, 73 proc. apklaustųjų ir toliau manė, jog tai asmeninis Ukrainos žmonių reikalas. Praėjo šiek tiek laiko – dabar 58 proc. apklaustų rusų mano, jog Rusija turėtų prisijungti rytines Ukrainos teritorijas.

„Sėkminga propagandos kampanija, kurią šiuo metu stebime dėl įvykių Ukrainoje, net ir lyginant su sovietiniais standartais, yra išskirtinė ir labai profesionali. Kremliui pavyko pasinaudoti tuo, kas giliai įleidę šaknis rusų širdyse ir protuose: imperine didybe, priešiškumu Amerikai ir išdidumui dėl Rusijos pergalės prieš Hitlerio Vokietiją“, – sako L. Gudkovas.

Gaila, tačiau aršiausius V. Putino kritikus Krymo aneksija nutildė. Prieš aneksiją nepasitikėjimas V. Putinu augo kaip ant mielių. Apklausos atskleidė, jog vis daugiau rusų norėjo V. Putiną iš prezidento posto išstumti. 2013 metų lapkritį 53 proc. apklausos dalyvių sakė per kitus prezidento rinkimus balsuosiantys už kitą kandidatą. Tačiau po Krymo aneksijos prasidėjo dar vienas Rusijos prezidento aukso amžius – jį perrinkti žada ne 86 proc. rusų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...