captcha

Jūsų klausimas priimtas

Konfliktas, kuris atskleidžia V. Putino sistemos vidų

Rusijos gynybos ministro Sergejus Šoigu surėmė ragus su kietosios linijos šalininku, vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu, tačiau tai įsisenėjęs konfliktas, kuris atskleidžia Vladimiro Putino vykdomą balansavimo politiką, kai nė viena grupuotė negali įgyti lemiamos įtakos.
Nuo kairės: S. Šoigu, V. Putinas ir FSB vadovas A. Bortnikovas, Reuters/Scanpix nuotr.
Nuo kairės: S. Šoigu, V. Putinas ir FSB vadovas A. Bortnikovas, Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos gynybos ministro Sergejus Šoigu surėmė ragus su kietosios linijos šalininku, vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu, tačiau tai įsisenėjęs konfliktas, kuris atskleidžia Vladimiro Putino vykdomą balansavimo politiką, kai nė viena grupuotė negali įgyti lemiamos įtakos.

Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad būtent taip turi būti vertinamas S. Šoigu ir D. Rogozino konfliktas dėl Valstybinių gynybos užsakymų komiteto.

Kaip žinoma, gynybos ministras S. Šoigu pasiūlė prezidentui likviduoti Valstybinių gynybos užsakymų komitetą, kuriam vadovauja vicepremjeras D. Rogozinas. M. Laurinavičiaus nuomone, jeigu šiuo klausimu S. Šoigu pasiektų pergalę, D. Rogozino įtaka pastebimai sumenktų.

„Tai labai rimto konflikto tąsa. Tai du žmonės, kurie konkuruoja dėl galimybės viešumoje užimti antrą vietą po V. Putino. Rusijoje šiuo atveju gali būti išskiriamas viešas ir neviešas lygmuo. S. Šoigu su D. Rogozinu nuolat konkuruoja. Pavyzdžiui, pernai rudenį buvo bandoma S. Šoigu padaryti pirmuoju vicepremjeru, D. Rogozinas būtų buvęs jam pavaldus, bet taip ir nepavyko. Ginčas dėl komiteto yra naujas bandymas sumažinti D. Rogozino įtaką“, – DELFI pasakojo M. Laurinavičius.

Platesnis kontekstas

Tačiau, M. Laurinavičiaus teigimu, į šį konfliktą reikia žvelgti plačiau, nes jis atspindi pagrindinį V. Putino siekį: balansuoti jį supančių interesų grupių įtakos svyravimus.

„Neseniai V. Putinas padarė mažai komentuotą, bet labai svarbų ėjimą. Buvusį Kremliaus administracijos atstovą Vladimirą Kožyną, kuris yra absoliučiai V. Putino žmogus, jis paskyrė savo patarėju karinio-pramoninio komplekso klausimais. Tai taip pat skirta D. Rogozino ir Sergejaus Čemezovo įtakos mažinimui. Jeigu tai, ko siekia S. Šoigu, pavyks, tai D. Rogozinui tai būtų antras smūgis iš eilės. Ir didžiulis smūgis“, – sakė M. Laurinavičius.

Pasak analitiko, D. Rogozino įtaka pastaruoju metu buvo itin išaugusi, ne paskutinis vaidmuo jam teko ir formuojant sprendimus dėl Krymo aneksijos bei veiksmų rytinėje Ukrainoje.

„V. Putinas turi jo įtaką sumažinti ir išlaikyti balansą, todėl tuo naudojasi S. Šoigu, kuris turi savų interesų. Bet tai nuolatinė kova. Tuo pagrįsta V. Putino sistema“, – sakė M. Laurinavičius.

Jis pabrėžia, kad nors pastaruoju metu atrodė, kad Rusijoje įsitvirtino nacionalistinis sparnas, tačiau esą tai nėra visiška tiesa, nes šiam sparnui priešinasi liberalusis sparnas, pavyzdžiui, vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius. Pasak M. Laurinavičiaus, jei vienas sparnas galutinai nugalėtų kitą, priešingo sparno žmonės nebedirbtų Vyriausybėje.

„Aš daug kartų sakiau ir esu įsitikinęs, kad V. Putinas jokio plano Krymui neturėjo. Tuo labiau jokio plano Rytų Ukrainai. Ir tai, kad ji atsisakė įvesti pajėgas, dar kartą patvirtina, kad pats jokio plano neturėjo. Kadangi nacionalistinio sparno įtaka smarkiai išaugo, jie iš esmės sudarė sąlygas, kad V. Putinas priimtų tokį sprendimą dėl Krymo, kokį priėmė“, – sakė M. Laurinavičius.

Tiesa, jis pabrėžia, kad tai nereiškia, jog V. Putinas pats nenorėjo aneksuoti Krymo.

Nacionalistai, liberalai ir V. Putinas

„Tiesiog V. Putinas yra pragmatikas ir skaičiuoja: galima-negalima, reikia-nereikia, kokios bus pasekmės. Pats V. Putinas realiai neturi jokios ideologijos, išskyrus valdžios išsaugojimą. Tuo tarpu nacionalistai turi stiprią ideologiją, kuri mums yra pavojinga, bet jie nieko neskaičiuoja, jie įsitikinę, kad Rusija visus nugalės ir gali daryti, ką nori“, – sakė analitikas.

Liberalusis sparnas, pasak pašnekovo, užsienio politikoje paprastai imasi „minkštesnių“ priemonių: spaudimo, ekonominio embargo ar pasitelkia meduolio principą.

„Iki revoliucijos Kijeve pergalės, kai pabėgo Viktoras Janukovyčius, V. Putinas rėmėsi „minkštosios galios“ šalininkais arba liberalais (tik klausimas, kiek juos galima vadinti liberalais). Pavyzdžiui, Ukrainai buvo pasiūlyta 15 mlrd. dolerių paskola. Tas planas buvo parašytas pirmojo vicepremjero Igorio Šuvalovo“, – pasakojo M. Laurinavičius.

Ukrainos atveju iki V. Janukovyčiaus pabėgimo tarpusavyje irgi konkuravo abu sparnai. Liberaliajam sparnui Vyriausybėje atstovavo pirmasis vicepremjeras I. Šuvalovas, o prezidento administracijoje – Vladislavas Surkovas.

Nacionalistinis sparnas V. Putino administracijoje turi Sergejų Glazjevą, Vyriausybėje – D. Rogoziną.

„Tai buvo pagrindiniai žmonės. Ir tai net ne mano įžvalgos. „Kommersant“ buvo pasidaręs didžiulį tyrimą, kas priiminėja sprendimus Ukrainos klausimu nuo praeitų metų vasaros vidurio. Jie apklausė daugybę žmonių ir dėliojasi būtent toks paveikslas. Kai tik V. Janukovyčius pabėgo, „minkštosios galios“ šalininkų įtaka sumenko ir prasidėjo S. Glazjevo ir D. Rogozino kampanijos įgyvendinimas“, – teigė M. Laurinavičius.

S. Šoigu – pats savo įtaką sukūręs budistas?

M. Laurinavičius teigia, kad S. Šoigu negali būti priskiriamas nei liberaliajam, nei nacionalistiniam sparnui, nes jis tarsi „iškrenta iš sistemos“.

„Jis yra budistas, bet tikras budizmas, nesusijęs su tuo, kad kilęs iš Tuvos. Jo gyvenimo filosofija paremta budizmu. Galima pasakyti, kad jis pats save susikūrė“, – pasakojo analitikas.

S. Šoigu yra gimęs 1955 m. Tuvos Respublikoje – tai prie Mongolijos sienos esanti sritis. Dauguma gyventojų yra tuviečiai, kurie išpažįsta budizmą ir šamanizmą.

Gynybos ministru S. Šoigu paskirtas 2012 m., iki tol nuo 1991 m. jis ėjo Nepaprastųjų situacijų ministerijos vadovo pareigas, beveik buvo susikūręs privačią armiją. 2012 m. buvo išrinktas Maskvos srities gubernatoriumi, o paskui paskirtas gynybos ministru.

Pasak M. Laurinavičiaus, dauguma Rusijos politinio elito pareigas įgijo dėl ypatingos V. Putino suformuotos politinės sistemos, kurioje dominuoja buvę saugumiečiai. Tačiau S. Šoigu nėra šios bendruomenės narys, jis hierarchijos laiptais lipo pats.

„Nuo pat pradžių, mažais mažais žingsneliais judėjo aukštyn, stengėsi įtvirtinti savo įtaką. Matyt, tai rytietiškos filosofijos pasekmė“, – sakė analitikas.

M. Laurinavičiaus teigimu, esmė ta, kad atstatydinus buvusį gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą D. Rogozinas bandė įgyti įtakos kariuomenėje. Tai būtų dar labiau sustiprinę šį politiką, kuris ir šiaip kartu su S. Čemezovu kontroliuoja Rusijos karinį-pramoninį kompleksą.

Tačiau S. Šoigu sugebėjo atsverti D. Rogoziną ir šiuo metu bando nusverti svarstykles savo pusėn mažindamas D. Rogozino įtaką karinei pramonei.

Rusijos Vyriausybė

Dmitrijus Medvedevas – ministras pirmininkas
Igoris Šuvalovas – pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas
Olga Golodets – ministro pirmininko pavaduotojas
Arkadijus Dvorkovičius – ministro pirmininko pavaduotojas
Dmitrijus Kozakas – ministro pirmininko pavaduotojas
Sergejus Prikhodko – ministro pirmininko pavaduotojas
Dmitrijus Rogozinas – ministro pirmininko pavaduotojas
Aleksandras Chloponinas – ministro pirmininko pavaduotojas
Jurijus Trutnevas – ministro pirmininko pavaduotojas ir prezidento įgaliotasis pasiuntinys Tolimųjų Rytų Federalinėms apskritims
Michailas Abyzovas – Rusijos Federacijos ministras
Sergejus Donskojus – išteklių ir aplinkos ministras
Nikolajus Fiodorovas – žemės ūkio ministras
Aleksandras Galuška – Rusijos Tolimųjų Rytų vystymo ministras
Vladimiras Kolokoltsevas – vidaus reikalų ministras
Aleksandras Konovalovas – teisingumo ministras
Levas Kuznecovas – Šiaurės Kaukazo reikalų ministras
Sergejus Lavrovas – užsienio reikalų ministras
Dmitrijus Livanovas – švietimo ir mokslo ministras
Denisas Manturovas – prekybos ir pramonės ministras
Vladimiras Medinskis – kultūros ministras
Michailas Menas – konstrukcijos, statybų ir komunalinių paslaugų ministras
Vitalijus Mutko – sporto ministras
Nikolajus Nikiforovas – komunikacijų ir masinių informacijos priemonių ministras
Aleksandras Novakas – energetikos ministras
Vladimiras Puchkovas – pilietinės gynybos, nepaprastųjų situacijų ministras
Olegas Saveljevas – Krymo reikalų ministras
Sergejus Šoigu – gynybos ministras
Antonas Siluanovas – finansų ministras
Maksimas Topilinas – darbo ir socialinės apsaugos ministras
Aleksejus Ulyukajevas – ekonominės plėtros ministras

www.delfi.lt

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...