captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lygybės taisyklė kibucuose nebegalioja

Nors dažnai sakoma, kad kolektyviniai ūkiai išnyko, o kibucai – ne, visgi ir jie perėjo per tiek pokyčių, kad vargiai beprimena tokius, kokie buvo iš pradžių. Kibucų gyventojai dabar gali gauti skirtingus atlygius, taip pat pasirinkti, ką nori dirbti.
Avishai Teicher (Wikipedia) nuotr.
Avishai Teicher (Wikipedia) nuotr.

Nors dažnai sakoma, kad kolektyviniai ūkiai išnyko, o kibucai – ne, visgi ir jie perėjo per tiek pokyčių, kad vargiai beprimena tokius, kokie buvo iš pradžių. Kibucų gyventojai dabar gali gauti skirtingus atlygius, taip pat pasirinkti, ką nori dirbti.    

Kokie šiandien kibucai (ūkiai, kuriuose visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė) ir koks jų vaidmuo šiuolaikiniame Izraelyje – apie tai „Ryto garsų“ pasakojimas iš pirmo 1909 m. Izraelyje įkurto kibuco.

Pastatai ratu – norint išvengti galimų grėsmių

Apsilankymas kibuce gyvenusiems sovietmečiu nebūtų visiškai nauja patirtis – jei nesimato šieną vežančio kombaino, tai galima nusifotografuoti prie geležinės traktoriaus skulptūros arba pasisveikinti su karučiais žvyrą iš vieno pastato į kitą vežančiais gyventojais.

Tą dieną, kai lankėmės, buvo saulėta, čiulbėjo paukščiai ir aplink nesigirdėjo jokio variklių burzgimo.

Šiaurės Izraelyje, atokiau nuo didmiesčių, įsikūrusį kibucą „Deganya A“ aprodė jo administratorė ir gyventoja Hadas Vardy.

„Šis architektūros stilius šiek tiek europietiškas – pastatus suprojektavo vokietis architektas. Ar matote tą dvejų aukštų pastatą? Tai pirmasis pastatas, skirtas gyventi. Šalia valgomasis. Kibuce visi nariai valgo kartu, neturi atskirų virtuvių – tiksliau, dabar turi. Tačiau anksčiau būdavo tik atskira virtuvė, kurioje būdavo gaminama visiems – dabar tik tiems, kurie nori“, – pasakojo H. Vardy.  

„Deganya A“ – pats pirmas kibucas Izraelyje, įkurtas XX amžiaus pradžioje. Pastatai čia išdėstyti ratu. Kaip sakė H. Vardy, toks lankas – bendruomenės apsaugai, norint išvengti galimų grėsmių iš aplinkinių kaimų ar žmonių, kuriems kibuco idėja nepriimtina: „Europoje dideli ūkiai būna panašiai išdėstyti – Vokietijoje, Danijoje panašiai atrodo. Net jei ne visiškai uždaru lanku, tai panašu tai, kad šalia namų būna pastatai gyvuliams, vieta technikai. Pirminė idėja buvo čia tiesiog auginti kviečius – duonai. Pirma žodžio „deganya“ dalis ir reiškia kviečius, o antra – Dievo vardas“.

„Deganya A“ steigėjai nebuvo žemės ūkio specialistai, veikiau žmonės, kurie sutarė pakaitomis eiti visas pareigas – nuo gyvulių prižiūrėtojo iki ūkio vadovo. O kolektyvinio darbo vaisius skirstė pagal tokį principą: arba kiekvienam, arba niekam. Taip susiklostė kibuco kodeksas. Visos gamybos priemonės laikytos kolektyvine nuosavybe, o žemė priklausė valstybei. Kiekvienas stojantis į kibucą perdavė visas savo santaupas į bendrą fondą, o kibucas prisiėmė visišką atsakomybę už narius ir jų vaikus.

„Čia iš pradžių įsikūrė dešimt vyrų ir dvi merginos. Jos manė, kad kviečiai – puiki mintis, tačiau reikia dar kažko. Sumanyta auginti karves. Yra kibucų, kur žmonės gyvendavo palapinėje, o pirmasis atsiradęs pastatas būdavo skirtas ne žmonėms, o gyvuliams – karvėms“, – pasakojo H. Vardy.  

Jau gali pasirinkti, ką dirbti

Nė vienoje valstybėje bendra nuosavybė žemės ūkyje nebuvo taip išplėtota kaip Izraelio kibucuose, kurie buvo svarbūs ir kuriant valstybę. Vis dėlto visa tai, anot H. Vardy, jau yra gana toli nuo šiandieninės realybės.

Prieš kurį laiką kibuco gyventojams nutarta leisti nebe išsidalyti bendrą atlygį, o turėti skirtingus. Anksčiau nesvarbu, ką darydavai, gaudavai tiek pat. Dabar svarbu ir tai, kad žmogus pasirinktų, ką nori dirbti. Anksčiau kibucas pasakydavo, ką turi dirbti, – melžti karves ar arti laukus. Dabar, jei studijavai architektūrą, gali ir toliau būti architektas.

„Iki šiol daug kuo kibuce dalijamasi – bendruomeninis kultūrinis gyvenimas bendras, šventės bendrai švenčiamos. Tačiau svarbi – lygybės – taisyklė yra sulaužyta. Tie, kurie negali užsidirbti, vis tiek gauna socialinę paramą, tačiau kibuco vadovas, pavyzdžiui, gali gauti 20 tūkst. šekelių, sodininkas – 11 tūkst. Algos skiriasi.

Kai kuriuose kibucuose dabar ir namai padalyti – galima juos paveldėti, nuomoti, o čia – ne, tik alga ne tokia pat. Kibuce svarbu dalytis vienybe. Svarbiau tai, kad net jei algos skirtingos, vienybės taisyklės nesulaužėme, esame atsakingi vieni kitiems“, – aiškino H. Vardy. 

Šis kibucas – tarpinis variantas tarp to, kokie kibucai būdavo anksčiau, ir dabarties.

Ant bene vis dar pagrindinės kibuco transporto priemonės – dviračio – sutikome Itziką, kuris gimė ir tebegyvena „Deganya A“ kibuce.

„Tai pokyčiai, kurie turi įvykti, – kaip ir turėtų bet kokioje partijoje ar įmonėje, kuri būtų įkurta prieš daugiau nei šimtą metų. Neįmanoma visiškai nereaguoti į realijas. Aš nežinau, kiek čia būčiau gyvenęs, jeigu pokyčių nebūtų buvę.

Dabar čia mažiau komunistiška, bet negali sakyti, kad ir kapitalistinė santvarka. Socialinės garantijos tebeveikia, tačiau ekonomiškai ir socialiai jautiesi laisvesnis. Gali daryti, ką nori. Nereikia nuolat prašinėti leidimų, gali pats planuoti laiką ir būti laisvesnis“, – pasakojo Itzikas.

Tačiau su pokyčiais sutinka ne visi – apie transformacijas kuriami dokumentiniai filmai, nes kai kuriems, ypač radikaliau nusiteikusiems, atrodo, kad kibucai ir šiandien turėtų būti tokie, kokie buvo prieš daugiau nei šimtmetį. Kova tarp kooperatyvinio gyvenimo idealų ir individualumo idėjos tebevyksta, o per daugiau nei šimtą metų išaustas socialinis audinys, anot kai kurių apžvalgininkų, draskomas į gabalėlius.

Pasak Itziko, dalyvavusio sprendžiant kibuco likimą, prieštaraujančių pokyčiams kibucuose vis mažiau. „Man atrodo, kad mažuma, tačiau tokių tikrai yra. Bet net iš jų daug kas suprato, kad pokyčių reikia. Nors ne visi. Tačiau tokios taisyklės – sprendžia dauguma. Iki 2005-ųjų turėjome daug susirinkimų, iš pradžių mažose grupėse, paskui su visa bendruomene, buvo trys ar keturi balsavimai, ir nusprendėm taip“, – prisiminė kibuco gyventojas.

Anot Itziko, „Deganya A“ yra pirmasis kibucas ir galbūt todėl čia viskas vyksta lėčiau: „Mes nesame greiti, nelipame žmonėms per galvas, klausome, ką jie turi pasakyti“.

Kuo žavi kibucai?

Kibuce sutikome ir Cheną – tądien visai netoliese, Tiberijaus mieste, vakare turėjo vykti jo vestuvės. Su keliais vyrukais jis čia, į gražios gamtos atokvėpį, atvyko pasifotografuoti.

„Norėtume keltis į vieną iš kibucų netoliese, bet turbūt į kitą, nes ten yra sinagoga. Bet kuris kibucas aplinkui būtų puiku – norėčiau čia gyventi“, – tvirtino Chenas.

Paklaustas, kodėl jį žavi idėja gyventi kibuce, pašnekovas atsakė: „Pagalvokite apie mažą slėnį su viena didžiule šeima. Labai tylu, ramu, gražu, geras išsimokslinimas, lyginant su Izraelio miestais. Gamta. O ir pati kibuco idėja – šių dienų Izraelyje ji jau nelabai veikia, tačiau žmonėms pati idėja iki šiol patinka ir jie norėtų, kad ji vėl būtų gyva“.

Tačiau, anot vyriškio, patekti į kibucą sunku, nes tai Izraelio periferija ir čia sunku rasti darbą. „Aš mokiausi universitete, tačiau norint susirasti darbą, reikėtų važiuoti į didelį miestą ir ieškoti. Yra nemažai jaunų žmonių, tokių kaip aš, kurie į didmiesčius nenori – jiems gražu Jordano slėnis, Galilėjo jūra. Bet čia sunku“, – tikino Chenas.  

Visai neseniai į „Deganya A“ kibucą įsikėlė ir Ronny: „Tiesiog norėjau gyventi netoli savo darbo. Tačiau matau, kad čia labai gerai šeimai ir vaikams – bendruomenė labai remianti. Kaip šeima“.

Moteris teigė, kad nuo tada, kai persikraustė į kibucą, atsirado daugiau atsipalaidavimo. „Anksčiau turėdavau mašina vežti vieną vaiką į darželį, kitą – į mokyklą per eismo spūstis, ir beveik visą dieną praleisdavau automobilyje. Dabar viskas šalia, vaikai laisvesni, gali vieni lakstyti, turi daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau nei mieste“, – tvirtino pašnekovė.

Paklausta apie kibuco trūkumus, Ronny sakė, kad tai maža erdvė, visi pažįsta vieni kitus ir turi apie viską nuomonę: „Kartais tai erzina. Bet jei nenori, gali juk nebūti visų apkalbų dalis“.

Šiandien kibucų Izraelyje – keli šimtai, ir jie jau užsiima nebe tik žemės ūkiu. Žemės ūkio produkcija auginama ir mošavuose, kurių nariai turi nuosavybės teisę. O kibucai pagamina pusę visos Izraelio konservų produkcijos. Komunų gyventojai taip pat gamina baldus ir plataus vartojimo buities reikmenis.

Visgi sėkmingiausiai dabartiniame Izraelyje veikia tie kibucai, kurie yra investavę į šiuolaikinę pramoninę paklausą turinčios produkcijos gamybą. O paklausęs apie kibuce teniso aikštelėje žaidžiančius vaikus, sužinai, kad jie čia net negyvena – tik nuomojasi teniso kortus. Todėl specialistai vis garsiau kelia klausimus, kiek praeis laiko, kol kibucas visiškai nutols nuo savo pirminės idėjos. 

Ž. Kropaitė Izraelyje lankėsi su LRT televizijos laidos „Labas rytas“ komanda Izraelio turizmo ministerijos kvietimu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...