captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nauja Rusijos strategija – nelinijinis karas

Anot JAV prezidento Baracko Obamos, Kremlius įkalintas praeityje – atsidūręs Šaltojo karo laikų ar net XIX amžiaus mąstymo spąstuose.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Anot JAV prezidento Baracko Obamos, Kremlius įkalintas praeityje – atsidūręs Šaltojo karo laikų ar net XIX amžiaus mąstymo spąstuose.

Tačiau, jeigu kaip reikiant įsigilintume į Kremliaus elgesį krizės Ukrainoje metu, pamatytume XXI amžių idealiai atspindintį mąstymą – manipuliacijas tarptautiniuose finansų labirintuose, žaidimus su žiniasklaida ir geopolitinių partnerysčių transformacijas. Ar gali būti, jog praeityje įstrigo būtent Vakarai, o Kremlius, pritaikęs savą globalizacijos interpretaciją, atvertė naują puslapį, klausia „Foreign Policy“ apžvalgininkas Peteris Pomerancevas.

Kremliaus taktiką galima būtų pavadinti „nelinijiniu karu“ – šį terminą savo kūrybos apysakoje pavartojo vienas iš artimiausių V. Putino politinių patarėjų Vladislavas Surkovas, literatūros kūrinį pasirašęs slapyvardžiu Nathanas Dubovickis. Apysaka pasirodė likus vos kelioms dienoms iki Krymo okupacijos. V. Surkovas liaupsinamas dėl „valdomos demokratijos“ sistemos, dominuojančios XXI amžiaus Rusijoje, sukūrimo. Naujausias jo įkvėpimo šaltinis yra užsienio politika, o naujausia jo pasakojama istorija – apie distopišką ateitį arba pasaulį po Penktojo pasaulinio karo.

V. Surkovas: rašo: „Tai buvo pirmasis nelinijinis karas. XIX ir XX amžiuje primityviuosius karus kovojo dvi pusės. Dvi šalys, du sąjungininkų blokai. Dabar susirėmė keturios koalicijos. Ne du prieš du ar trys prieš vieną. Visi kovoja su visais“.

Tai pasaulis, kuriame senosios geopolitinės paradigmos nebegalioja. Kremliaus akistatoje su Vakarais Rusija iš tikrųjų žaidžia žaidimą, kuriame senieji sąjungininkai, tokie kaip Europos Sąjunga ir NATO, XXI amžiuje reiškia žymiai mažiau nei naujieji prekybiniai ryšiai, kuriuos ji užmezgė su save vakarietiškomis įvardijančiomis bendrovėmis, pavyzdžiui BP, „Exxon“, „Mercedes“ ir BASF.

Dauguma Vakarų valstybių nesibodi tiesiogiai su korupcija susijusių pinigų, kurie kelionę dažniausiai pradeda būtent posovietinėje erdvėje. Laikui bėgant, tokio pobūdžio lėšos virto nepakeičiama jų ekonominių modelių sudėtine dalimi – niekas nebenori jų atsisakyti. Bent jau kol kas ši Kremliaus strategija pasiteisina ir pasitarnauja kaip gana veiksminga apsauga nuo rimtesnių finansinių sankcijų. Leisdamiesi į žaidimą pagal Rusijos taisykles ir įsileisdami ją į pasaulinę ekonomiką, Vakarai vylėsi, jog tokio formato bendradarbiavimas pasitarnaus kaip atgrasomoji priemonė nuo agresijos.

Deja, toks mąstymas nepasiteisino: Kremlius susiprotėjo, jog šią kliūtį, esant reikalui, galima gana lengvai apeiti. Glaudus bendradarbiavimas, ypač ekonomikos srityje, Rusijai gali padėti agresijos atveju išlipti sausai iš balos.

Dar vienas nelinijinės Kremliaus strategijos požymis, anot P. Pomerancevo, yra flirtas su Vakarų žiniasklaida ir manipuliacijos politinio diskurso tema: „Jeigu XX amžiuje Kremlius galėjo kliautis tik Sovietų Sąjungai simpatizavusiais kairiaisiais, tai dabar jis aljansus formuoja pasitelkęs neretai viena kitai prieštaraujančių žinučių kaleidoskopą, kuris bendram tikslui sujungia neretai kardinaliomis nuomonės besididžiuojančias grupes. Europos dešinieji nacionalistai, tokie kaip Vengrijos „Jobbik“ ar prancūzų „Nacionalinis frontas“, Rusijos apžavais patikėjo dėl antieuropietiškų pareiškimų. Radikaliąją kairę žavi pasakos apie kovą su JAV hegemonija, o religiniai fanatikai iš Amerikos Maskvą gerbia ir palaiko dėl priešiškumo homoseksualams. Rezultatas? Daugybė skirtingų balsų, skirtingomis kryptimis formuojančių vakariečių nuomonę ir rėkiančių savotišką paramą Kremliui.

P. Pomerancevas pažymi, jog nuomonę formuojantys ir įtaką darantys agentai neretai šmėžuoja ir Vakarų žiniasklaidoje – tik apie jų tiesioginius santykius su Kremliumi niekas neužsimena. Kaip pavyzdį apžvalgos autorius pateikia viešųjų ryšių bendrovę „Ketchum“, kuri Kremliui palankius straipsnius talpina laikraštyje „Huffington Post“, ir įtakingo konsultanto politikos klausimais iš Vokietijos Alexandero Rahro publikacijas, kuriuose nutylima, jog jis dirba šalies energetikos kompanijoje „Wintershall“, artimai susijusioje su „Gazprom“.

Gali būti, nepaisant to, ką sako pats JAV prezidentas B. Obama, jog šiuo metu vyksta idėjų karas. Ir kovoja ne komunizmas ir kapitalizmas, ir netgi ne konservatoriai su progresyviosiomis politinėmis jėgomis, o skirtingos globalizacijos vizijos ir formatai. Būtų naivu tikėtis, jog Vakarai šiame naujame kare bus laimėtojai – jiems tikrai nepadės formulė, naudota Šaltojo karo metais.

Tada Vakarai į vieną komplektą suliejo laisvosios rinkos ekonomiką, populiariąją kultūrą ir demokratinę politiką: parlamentai, investiciniai bankai ir popmuzika ėmėsi kartu daryti spaudimą politiniam biurui, planinei ekonomikai ir socialiniam realizmui. Tačiau naujoji Rusija (ir naujoji Kinija) šią seniau puikiai veikusią formulę išardė: Rusijos populiariąją kultūrą formuoja Vakarų įtaka, rusai važinėjasi BMW markės automobiliais, žaidžia akcijų biržose, klausosi Taylor Swift baladžių.
Visa tai vyksta prieš Vakarus nukreiptos retorikos fone, kaišiojant pagalius į Amerikos ratus, konstatuoja autorius.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...