captcha

Jūsų klausimas priimtas

Naujieji Maidano gyventojai – kas jie ir kuo apsimeta?

Kijevo centro jau seniai nebesupa „Berkut“ pajėgos, Viktoras Janukovyčius jau du mėnesius tūno Rusijoje, bet Maidanas tebegyvas, o jame gimsta nauji socialiniai reiškiniai.
Š. Černiausko (delfi.lt) nuotr.
Š. Černiausko (delfi.lt) nuotr.

Kijevo centro jau seniai nebesupa „Berkut“ pajėgos, Viktoras Janukovyčius jau du mėnesius tūno Rusijoje, bet Maidanas tebegyvas, o jame gimsta nauji socialiniai reiškiniai.

Kartais tai pasigėrėjimo verti meilės savo šaliai ženklai. Kartais – kone liguistais fanatizmas ar desperatiškais bėgimas nuo neišvengiamo grįžimo į normalų pasaulį. Maidane netrūksta ir elgetų ar apsimetėlių, sekančių pasakas, kaip jie neva gynė revoliuciją – tokius aikštės senbuviai atpažįsta be didesnio vargo, bet jų vis vien daugėja.

Tačiau pirmiausiai į akis krenta tai, kad kovų su V. Janukovyčiaus režimu vieta jau tapo savotiška turistine atrakcija su visais turizmo sektoriui būdingais atributais. Žinoma, adaptuotais Maidano aplinkai.

Muziejuje – nuo skydų iki gilzių ir stiklainio su barzdos plaukais

„Maidano muziejus“. Tokia iškaba puikuojasi prie improvizuoto muziejaus, esančio viename iš Maidano pakraščių. Muziejų įkūrė paprasti Maidano aktyvistai – Dmitro ir Michailo su bendraminčiais. Kaip gimė ši mintis? Visiškai paprastai – Maidano vyrai, pamatę, kad kovas su „Berkut“ menančius daiktus ketinama išvežti į sąvartynus, surinko, ką panešė ir savo palapinėje įkūrė muziejų.

„Barikadas pradėjo ardyti. Pradėjome rinkti skydus, lazdas, šalmus, kuriuos turėjo išvežti į metalo laužą. Porą buržuikių irgi ištraukėme“, – prisiminė Michailo.

Naujieji muziejininkai iš savo kolekcijos nesipinigauja – įėjimas nemokamas.

Dmitro iš lėto aprodo savo ekspoziciją. Štai čia – išsilydęs „Berkut“ pajėgų skydas, toliau – tuščios šovinių gilzės. Kai kurios – galbūt iš snaiperių, šienavusių Maidano kovotojus, ginklų. „Šias gilzes radome tame pastate, už mūsų. Sakė, iš ten snaiperis šaudė. Gali būti“, – bičiulio pasakojimą papildo Michailo.

Toliau – seni kompiuteriai, šiukšliadėžės, kurias Maidano gynėjai naudojo kaip krosnis. Maidano ginklai – fejerverkai, lazdos, šalmai. Alpinistų įrangą primenantis kablys. Pastarasis, pasirodo, buvo naudojamas „Berkut“ skydų „žvejybai“.

Dmitro paprastai paaiškino šį gatvių mūšio manevrą – kai „Berkut“ suformuodavo vadinamąjį „vėžlį“, kolonos priekį ir galvas dengdami skydais, į specialiųjų pajėgų būrius svaidydavo tokius prie virvių pririštus kablius. Sėkmingos „žvejybos“ atveju, Maidano gynėjai perimdavo „Berkut“ skydą. Tiesa, nebūtinai skydą.

„Ištrauki arba „berkutininką“, arba skydą“, – prisiminė pašnekovas.

Dar vienas eksponatas – nedidelis stiklainis su dideliu kuokštų plauką. Kas tai? „Čia mano barzda“, – nusijuokia Dmitro. Ilgai nesiskutęs aktyvistas galų gale nutarė atsisakyti vešlios barzdos, o dalį jos pavertė muziejaus eksponatu.

Jauni vyrai tikisi, kad jų idėja nebus laikina. Muziejų su garso įranga Dmitro ir Michailo norėtų palikti Maidane. Garso įrangą esą būtų galima panaudoti naujiems protestams, jei vėl sukiltų nepasitenkinimas valdžia. „Noriu, kad jis čia ir liktų“, – sakė Dmitro.

Maidanas pasikeitė: neaiškūs veikėjai, netikri pavojai ir valkatos

Koks dabar Maidanas? Pirmiausiai Dmitro ir Michailo pastebi neslūgstančią įtampą ir kone kasdien pasigirstančius pranešimus apie Maidane planuojamus išpuolius – pavojaus signalus, kurie dažniausiai nepasitvirtina.

„Paleido gandus Kijeve: kijeviečiai, jokiu būdu neikite į Maidaną, ten tipo bus provokacijos“, – visiškai šviežius sekmadienio įvykius prisiminė Michailo.

Maidano muziejininkai nuolatinius pranešimus apie pavojų sieja su rinkimų kampanija. Esą sukeldami isteriją dėl tariamai planuojamo kraujo praliejimo, įvairūs politikai gauna galimybę nemokamai pasinaudoti eteriu žiniasklaidoje.

Visas Maidanas laukia prezidento rinkimų. Žinoma, su skirtingomis politinėmis simpatijomis. Vieni laukia Petro Porošenkos pergalės, kiti gailisi, kad nekandidatuoja Vitalijos Kličko. O štai Dmitro geriausia pretendente laiko po Maidano revoliucijos iš kalėjimo paleistą ekspremjerę Juliją Tymošenko.

Muziejumi tapo visas Maidanas

Visas Maidanas tapo savotišku gyvu muziejumi.

Šimtai žmonių iš Kijevo ir įvairiausių Ukrainos kampelių kasdien traukia į Maidaną pagerbti čia žuvusius žmones. Tačiau vis didesnę dalį Maidano lankytojų sudaro eiliniai turistai, sumanę užsukti į šį gyvą muziejų po atviru dangumi – kol jis dar veikia ir yra į ką paspoksoti.

Kaip į tai reaguoja Maidano senbuviai? Labai įvairiai. Vieni džiaugiasi savo šlovės minutėmis, kiti įtariai šnairuoja į kiekvieną ilgiau vienoje vietoje stoviniuojantį žioplį, treti paprasčiausiai nekreipia dėmesio į turistus ir, pavyzdžiui, sumano numigti miniai prieš akis.

Verslas klesti: auksiniai batonai, unitazai ir netradiciniai V. Janukovyčiaus portretai

Koks turizmas be suvenyrų, ar ne? Apsukrūs smulkieji verslininkai jau suprato, kad Maidane galima neblogai uždirbti.

Dienomis jau sunku rasti aikštės kampą, kuriame nebūtų bent vieno prekystalio su naujoviškais Maidano suvenyrais. Nors ne. Ne sunku, o neįmanoma – jų pridygo visur.

Žinoma, iš Ukrainos vėliavėlių ir šalikų daug neuždirbsi – juolab, kad jų pilna visoje Ukrainoje. O į Maidaną turistai traukia pažiūrėti, kaip vyko kova su V. Janukovyčiaus režimu, taigi ir suvenyrai turėtų būti atitinkami.

Bene populiariausia prekė Maidano prekystaliuose – prabangioje V. Janukovyčiaus rezidencijoje rasto „auksinio batono“ kopijos. Dar galima nusipirkti auksinių unitazų arba V. Janukovyčiaus portretų. Suprantama, ne tokių, kuriuos norėtųsi kabinti ant sienos. Maidano prekystaliuose apstu kilimėlių batams valyti su Rusijoje prisiglaudusio eksprezidento veidu.

Ne ką mažesniu „populiarumu“ galėtų pasigirti ir Vladimiras Putinas. Jam Maidano prekystaliuose skirta atskira ir labai įvairi suvenyrų serija – nuo magnetukų šaldytuvui iki marškinėlių su įvairiausiais „palinkėjimais“ Rusijos prezidentui.

O gal norėtumėte paveikslo, vaizduojančio didžiąsias Maidano kovas? Jų taip pat yra. Tiesa, kol kas nedaug.

Gatvės prekeiviai vienus džiugina, kitus – siutina

Maidano senbuviai skirtingai žiūri į jų pašonėje suklestėjusį suvenyrų verslą. Štai sekmadienį DELFI kalbintas Stasas iš Donecko tuo džiaugiasi – nors prekeiviai pelnu su Maidanu nesidalija, vaikinui malonu, kad žmonės įsigyja revoliuciją primenančius daiktus.

Maidano muziejininkai Dmitro ir Michailo priešingos nuomonės. Jie prekiautojų elgesį laiko nepagarba čia kritusiems žmonėms.

„Čia kaip kokiame turguje. Aš tai neigiamai vertinu. Padarė kažkokį turistų miestelį. Pas mus revoliucija, o čia... nežinau“, – sakė Dmitro.

Maidanas nebe tas – kovotojus atmiežė valkatos, apsimetėliai ir ligoniai

Paskui turistus atkeliauja ir dar vienas socialinis sluoksnis – elgetos. Anot Dmitro, Maidanas dabar visiškai nebe tas. Esą elgetautojai – tik viena bėda, ir ne pati didžiausia.

„Man atrodo, kad Maidano teritorijoje – jau visai nebe tie žmonės. Čia gyvena visai kiti, ne tie, kurie čia važiavo per patį įkarštį. (…) Man susidaro įspūdis, kad čia privežė žmonių iš beprotnamio. Bomžai čia susirinko“, – sakė Dmitro.

Kodėl Maidanas tapo tokiu traukos centru. Viskas paprasta. „Čia maitina nemokamai, drabužių galima gauti. Paprašyti pinigų „revoliucijai“, – bičiulio pasakojimą papildė Michailo.

Anot Maidano senbuvių, netrūksta ir paprasčiausių apsimetėlių, kurių per kruvinuosius įvykius Maidane nebuvo nė kvapo. Pastarieji esą paisto nebūtas istorijas, kaip jie „kariavo“ ir tokiu būdu iš praeivių prašinėja pinigų.

„Šiek tiek graudu, kad iš Maidano padarė šitai“, – atsiduso Dmitro.

Kiek tokių apsimetėlių? Niekas nežino. Tačiau senbuviai juos atpažįsta lengvai. Štai Michailo prisiminė Maidano gynėjais prisistačiusius vaikinukus, kuriuos neseniai pavyko demaskuoti be didesnio vargo.

„Sakau, iš kurios jūs barikados. Sako „Iš tos“. Klausiu, koks numeris. Stovi – nežino. Viskas, eik iš čia. Kiekviena barikada turi numerį. Tie, kas čia viską darė – tie žino, kad jeigu kas, reikia bėgti į antrą, į pirmą barikadą, į aukštumą. O tokių, kur atvažiavo ir vaidina grėsmingus dėdes, čia pakankamai. Vis daugiau ir daugiau, sakyčiau“, – teigė pašnekovas.

Kaip gyventi be Maidano?

Ištikimiausi Maidano gynėjai aikštės neužleidžia ir užleisti neketina. Vieni tikina sergėsiantys Maidaną iki prezidento rinkimų. Žinoma, jeigu neramumų purtomoje šalyje pavyks juos surengti. Antri tokio aiškaus pasitraukimo iš aikštės termino nėra nusistatę. Vis kituose Ukrainos taškuose išdygstantys iki dantų ginkluoti „savigynos“ ar „susirūpinusių piliečių“ būriai gali atsiboginti ir iki Kijevo – taip mano daugelis Maidane pasilikusių vyrų.

O kiti galbūt ir nebeturi kur eiti.

Maidane netrūksta viena ar netgi abiem kojomis šlubuojančių žmonių. Kas jų laukia už centrinės Kijevo aikštės ribų? Gal neįgalumo pašalpa, gal bedarbystė, gal elgetavimas. O čia jie savi tarp savų. Čia jiems rodo pagarbą, kai kitur jie turėtų prašyti užuojautos.

Maidano muziejaus įkūrėjai savęs nepriskiria prie tų, kurie be Maidano gyventi negali. „Aš puikiai galiu įsivaizduoti gyvenimą be Maidano. Kada pas mus viskas bus gerai ir tvarkingai. Kai galėsiu normaliai uždirbti – už kokybišką savo darbą gauti normalius pinigus. Tokį gyvenimą įsivaizduoju. O gauti po 300 dolerių per mėnesį ir dirbti po 14 valandų per dieną – ne tai, ką norėčiau gauti“, – aiškino Michailo.

Maidano muziejininkai nenori būti lyginami su rytiniuose Ukrainos regionuose veikiančiomis separatistinėmis grupuotėmis. „Jie ten eina už gerus pinigus, kad Rusija sumokėtų. O mes ėjome prieš skurdą, prieš korupciją“, – sakė Michailo.

Ar Maidanas dar kartą susirinktų? Na, bent jau muziejininkai tuo neabejoja. „Kai kažkas panašaus vėl atsitiks, jie visi vėl atsiras čia. Iš niekur – kaip ir aną kartą“, – įsitikinęs Michailo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...