captcha

Jūsų klausimas priimtas

Okupuotas Tibetas: kas pasikeitė susideginus 50 tibetiečių?

Anksčiau Tibete negirdėti atvejai – vieši susideginimai – pastaruoju metu tapo dažna okupuotos šalies gyventojų protesto forma. Nuo 2009 metų kovo dabartiniame Tibete ir istoriškai jam priklausiusiose teritorijose apie 50 tibetiečių viešai save pasidegė. Rugpjūčio pradžioje 21-erių tibetiečių vienuolis Lungtokas ir jo 20-metis draugas Tashi, tapę gyvaisiais deglais Sičuano provincijoje, yra paskutinės šio tragiško protesto prieš Kinijos vykdomą politiką aukos.  
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Anksčiau Tibete negirdėti atvejai – vieši susideginimai – pastaruoju metu tapo dažna okupuotos šalies gyventojų protesto forma. Nuo 2009 metų kovo dabartiniame Tibete ir istoriškai jam priklausiusiose teritorijose apie 50 tibetiečių viešai save pasidegė. Rugpjūčio pradžioje 21-erių tibetiečių vienuolis Lungtokas ir jo 20-metis draugas Tashi, tapę gyvaisiais deglais Sičuano provincijoje, yra paskutinės šio tragiško protesto prieš Kinijos vykdomą politiką aukos.

Tačiau savižudybės nekeičia Kinijos politikos okupuotame Tibeto regione. Vienuoliai tebėra suiminėjami ir „perauklėjinami“, jie pradingsta, yra mušami ir verčiami išsižadėti Dalai Lamos.

Besitęsiant brutaliems Kinijos veiksmams iškyla klausimas – ar susideginimai davė kokios nors naudos?

Tenzinas Dorjee, organizacijos „Studentai už Laisvą Tibetą“ direktorius, nesutinka su teiginiu, kad susideginusių tibetiečių aukos buvo beprasmės, tačiau pripažįsta, kad atsakydama į savižudiškus protestus Kinija stipriau sugniaužė Tibetą.

T. Dorjee teigimu, šokiruojanti protestų forma suvienijo tibetiečius visame pasaulyje į nesmurtinį judėjimą, kurį jis vadina „mūsų laikmetį apibūdinančiu“.

T. Dorjee, tibetietis, gimęs ir užaugęs tremtyje netoli Indijos miesto Dharamsalos, interviu su „Global Post“ aiškina, kodėl tibetiečių susideginimus jis visgi laiko sėkmės istorija.

Kas, jeigu išvis, pasikeitė po šių protesto aktų?

Savęs padegimas, kaip politinis pareiškimas prieš Kinijos valdžią Tibete, iškilo kaip pati tiesmukiausia ir drastiškiausia protesto forma. Kinijos valdžia į tai sureagavo sustiprindama represijas – mušdama vis dar tebedegančius tibetiečius, griežtindama visuotines saugumo normas visame Tibete ir reprezentuodama viską, kas žmonijoje blogiausia.

Atrodo, būtų galima tikėtis didesnių protestų ir iš Kinijos žmonių, tačiau Kinijos valdžia yra pavertusi Tibetą juodąja žiniasklaidos skyle, ir šalies gyventojus pasiekia tik valstybinė istorijos versija. Tačiau pasaulio žmonių sąžinė į tibetiečių aukas reagavo įvairias būdais, iš kurių vienas  – paramos Tibetui pareiškimas internetinėje svetainėje www.StandUpforTibet.org. Tūkstančiai žmonių pasirašė peticiją, raginančią pasaulio valstybes imtis griežtų veiksmų vardan Tibeto. Toks tarptautinis forumas sudaro galimybę spausti Kiniją ir reikalauti, kad ji sustabdytų savo prievartos politiką ir ieškotų kitų būdų, kaip išspręsti krizę.

Turint omenyje, kad Kinijos vykdomos represijos buvo sugriežtintos, ar galima sakyti, kad susideginimai yra nepavykusi taktika?

 Susideginimai pasiekė daug tikslų. Dabartinė jų banga paskatino visuotinį ir negrįžtamą Tibeto žmonių nubudimą, sukūrė beprecedentę vienybę ir sugrąžino tibetiečiams pasididžiavimą savo kultūriniu identitetu. Tibetiečiai vienbalsiai atmetė Kinijos kolonializmą ir delegitimizavo Kinijos valdžią Tibete. Jie pavertė Tibetą degančios svarbus klausimu, kurio Kinija nebegali toliau ignoruoti.

 Susideginę tibetiečiai taip pat pakeitė aktyvizmo ir pasiaukojimo sampratas. Mano draugė, kurio brolis kali Kinijos kalėjime už dalyvavimą politiniame proteste, neseniai telefonu kalbėjosi su tėvais. Tėvai negalėjo sutramdyti savo džiaugsmo, nes jų sūnus „jau buvo beišleidžiamas iš kalėjimo“. Aš paklausiau, kada jis išeis į laisvę, ir ji atsakė, kad po dvejų metų. Jų tėvai džiaugėsi, kad po poros metų sūnus grįš namo, priešingai nei daugelis, kurie niekada nebegalės grįžti į laisvę. Protestai susideginant padidino žmonių ištvermę ir pakantumą, taip įkvėpdami gyvybės ir jėgos visam judėjimui.

Ko prireiks, kad Kinija pakeistų savo politiką?

Yra vienas žingsnis, kurį žengęs pasaulis iškart pakeistų Kinijos represinę politiką – tai „Tibeto draugų“ (kaip „Sirijos draugų“ ar „Kosovo draugų“) kontaktų grupės suformavimas, kurios pagrindinis uždavinys būtų krizės Tibete sprendimas.

 „Studentai už Laisvą Tibetą“ ir kitos organizacijos jau ilgai ragina imtis daugiašalių veiksmų, kad būtų įvykdyta nesmurtinė intervencija į Tibetą. Praėjusią savaitę laišku į Hillary Clinton kreipėsi kongresmenai Frankas Wolfas ir Jimas McGovernas. Jie laiške skatino JAV vyriausybę bendradarbiauti su Kanada, Vokietija, Čekija ir panašiomis valstybėmis bei įkurti daugiašalę grupę, kuri ieškotų galimybių, kaip išspręsti krizę Kinijoje. Šiuo metu tokios grupės sukūrimas yra vienas geriausių būdų, kaip priversti Kiniją atsakyti už savo politiką Tibete.

Yra daugelis kitų diplomatinio spaudimo priemonių, kurias galima panaudoti. Pavyzdžiui, Mianmare didelį poveikį padarė ekonominės sankcijos šaliai, nors jų įtaka buvo ilgą laiką neįvertinama. Oficialiems valstybių, kurios pažeidžia žmogaus teises, atstovams gali būti taikomi apribojimai kelionėms. Yra nemažai priemonių, kurias pritaikiusios kitų šalių vyriausybės gali spausti Kiniją, kad ši pakeistų savo politiką. Šiuo atveju yra labai svarbi visuomenės pozicija – ji gali pakeisti situaciją ragindama savo politikus visame pasaulyje imtis veiksmų. Tereikia politinės valios ir šiek tiek kūrybingumo.

Nors žiniasklaida praneša apie pasidegimo atvejus, sunku pasakyti, kodėl apie situaciją Tibete nerašoma plačiau ir daugiau. Koks geriausias būdas papasakoti tibetiečių kovos istoriją?

Tikroji istorija yra ta, kad 6 milijonai žmonių kovoja didingame mūšyje už laisvę. Mes, tibetiečiai, kaunamės už savo išlikimą ir orumą, mes norime, kad pasaulio bendruomenė mums suteiktų vieną esminių laisvių – laisvę į apsisprendimą. Ant kortos pastatyta ne tik tibetiečių laisvė, bet ir Kinijos žmonių laisvė. Vienas mano draugas aktyvistas iš Kinijos dažnai sako, kad „tam, kad Kinija taptų tikrai laisva, Tibetas turi būti laisvas“. Taigi, kalbant apie Tibetą turi būti įvardijamos visos okupacijos blogybės ir pabrėžiama kitų valstybių įsikišimo svarba.

Geriausias būdas tai padaryti – kalbėti apie Tibetą kaip apie sėkmės istoriją. Jeigu mums pavyks įtikinti įvairių šalių, tokių kaip Vokietijos, Kanados, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Čekijos, vyriausybes suburti daugiatautę koaliciją – „Tibeto draugų“ grupę, kuri pabrėžtų būtinybę surasti tinkamą šios krizės sprendimą, tai būtų ta sėkmės istorija, kuri galų gale nutrauktų tibetiečių savęs žalojimus ir bandymus atkreipti pasaulio dėmesį susideginant.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...