captcha

Jūsų klausimas priimtas

4 scenarijai, kaip elgsis V. Putinas Kryme

Prieš eskaluodamas situaciją Ukrainoje ir užimdamas Krymą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėjo visas galimybes numatyti, kokie padariniai jam gresia iš Vakarų.
Vyras miega stotelėje, kurioje pavaizduotas Sevastopolio žemėlapis, AFP/Scanpix nuotr.
Vyras miega stotelėje, kurioje pavaizduotas Sevastopolio žemėlapis, AFP/Scanpix nuotr.

Prieš eskaluodamas situaciją Ukrainoje ir užimdamas Krymą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėjo visas galimybes numatyti, kokie padariniai jam gresia iš Vakarų.

Jis žinojo, kad dramatiškai kris rublio kursas ir pagrindinių Rusijos bendrovių akcijų vertė, žinojo, kad Vakarai gali įšaldyti asmenines jo ir aukštų Rusijos asmenų sąskaitas užsienio bankuose, žinojo, kad JAV gali atsiųsti karinį laivą į Juodąją jūrą, žinojo, kaip reaguos Turkija.

V. Putinas, neabejotinai, nutuokė, kad neįvyks G-8 susitikimas ir kad gali būti įšaldytas NATO ir Rusijos komisijos tarybos bendradarbiavimas, bei aiškiai galėjo prognozuoti, kad Krymo operacijos neparems nė Kinija, visuomet jautriai reaguojanti į bet kokias separatizmo apraiškas.

Kyla klausimas, kodėl tuomet jis okupavo Krymą ir toliau gilina krizę net nutraukdamas diplomatinius santykius su Ukraina?

Vytauto Didžiojo universiteto docentas Arūnas Molis teigia, kad atsakymas visiškai paprastas – tai reiškia, kad V. Putinui toks atsakas iš Vakarų visiškai nerūpi.

Mūsų sąskaita išaugo santykinė Rusijos galia

Pasak jo, taip yra dėl pastaruoju metu išaugusios santykinės Rusijos galios ir patikrintos Vakarų reakcijos.

„Rusija gavo daug pajamų iš naftos ir dujų bei suprato Europos priklausomybę nuo energijos išteklių tiekimo iš Rusijos. Tai leido jiems išspręsti kai kuriuos klausimus: užsitikrinti socialinį stabilumą, sustiprinti ginkluotąsias pajėgas ir kartkartėmis patikrinti Europos Sąjungą bei amerikiečius ir įsitikinti, kad nieko jiems nebus, jeigu elgsis taip, kaip dabar elgiasi Kryme. Galima prisiminti ir tą pačią Gruziją bei visus kitus išsišokimus. Jie galų gale patikėjo, kad jų santykinė galia bei apskritai galia yra didelė, todėl niekas jiems dėl Krymo neprieštaraus. O tas tikrinimas gali tęstis ir toliau – Ukrainoje, Baltijos šalyse“, – DELFI teigė A. Molis.

Klausiamas, kaip Rusija tikrino galimą Vakarų reakciją, be Gruzijos atvejo, politologas minėjo maisto karus su Lietuva, Lenkija ir kitomis šalimis.

„Aš ir dabar manau, kad tai buvo Europos Sąjungos reakcijos tikrinimas, reakcijos normalios nebuvo, todėl einama toliau“, – sakė A. Molis.

Mokslininko nuomone, prie Rusijos testų Vakarams derėtų priskirti ir Sirijos atvejį. Kaip žinoma. kai Basharui al–Assadui ištikimos pajėgos panaudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus, JAV pagrasino smogti tikslinius smūgius, tačiau JAV prezidentas Barackas Obama nesiryžo daryti vienašališkų sprendimų, svyravo bei nusprendė atsiklausti Kongreso nuomonės.

Ugnį užgesino diplomatiškai manevruodama Rusija, pasiūliusi bendromis pajėgomis sunaikinti Sirijos cheminio ginklo atsargas.

„Jei Vakarai būtų pademonstravę, kad jiems Sirijos vadovo elgesys yra nepriimtinas, tai galbūt ir tam pačiam V. Putinui bei jo režimui apsispręsti būtų buvę sunkiau. Kai ten buvo panaudotas cheminis ginklas, Vakarai iš esmės beveik nieko nereagavo ir galiausiai sutiko padėti sunaikinti cheminį ginklą. Sirija – tokia šalis, kur Rusijos ir Vakarų interesai susiduria netiesiogiai. Bet jeigu Vakarai bijo prieštarauti Rusijoje esant netiesioginiam interesų susidūrimui, tai esant tiesioginiam – bijos dar labiau“, – svarstė A. Molis.

4 scenarijai, kaip elgsis V. Putinas Kryme

Penktadienį A. Molis dalyvavo Rytų Europos studijų centro, Vytauto Didžiojo universiteto ir Užsienio reikalų ministerijos surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie Lietuvos užsienio politiką, tačiau diskusijoje neišvengta ir Ukrainos temos.

A. Molis savo pranešime aptarė ne tik Lietuvos užsienio politikos formavimo principus bei nevyriausybinių struktūrų – „smegenų centrų“ – vaidmenį, bet ir pastarojo meto Rusijos užsienio politikos aktualijas.

Pasak mokslininko, V. Putinas neturėjo būti genijus, kad gebėtų prognozuoti tikėtiną Vakarų reakciją į Krymo okupaciją. Jeigu visa tai prognozuodamas Rusijos prezidentas vis tiek ėmėsi okupacijos, vadinasi, jam Vakarų reakcija nerūpi.

„Tai viskas buvo numatoma, o Rusija vis tiek taip elgiasi Kryme, reiškia jai visa tai nelabai rūpi. Tame kontekste kyla klausimas, ar mes žinome su kokiu žmogumi bendraujame ir kokių efektyvių priemonių galime imtis, kai logiški argumentai neveikia?“, – sakė A. Molis.

Jis pabrėžė, kad Rusija iš viso gali elgtis keturiais būdais:

1. Gali kariauti;

2. Gali derėtis;

3. Gali stengtis paversti Krymą įšaldyto konflikto zona;

4. Gali pasitraukti iš Krymo.

Rusai pritaria invazijai į Ukrainą, Baltijos šalis, JAV ir Japoniją?

Pasak A. Molio, britų mokslininkai išskiria keletą užsienio politiką labiausiai lemiančių veiksnių. Pirma, tai viešoji visuomenės nuomonė ir kiti vidaus veiksniai. Antra, tai Europos Sąjungos integracijos tendencijos. Trečia, komunikacinių technologijų prieinamumas. Ketvirta, transnacionaliniai veiksniai, lobizmas ir panašiai.

Kalbant apie Rusijos viešąją nuomonę, tai A. Molis pasakoja, kad socialiniuose tinkluose jam teko matyti apklausos rezultatus, kurios duomenys rodė, jog daugiau nei 50 proc. rusų pritaria savo kariuomenės invazijai į Ukrainą ir patys eitų kariauti arba siųstų savo vaikus į šį karą.

„Į klausimą, kokią dar šalį, jūsų nuomone, Rusijai reikėtų įvesti kariuomenę, didžioji dalis atsakė, jog į Baltijos šalis, toliau sekė JAV, Japonija. Pusė atsakiusiųjų puikiai suvokė pasekmes, nes atsakė esantys pasirengę Vakarų sankcijoms. Nežinau, ar pastaroji apklausa tikra, bet apklausų duomenimis, anot kurių V. Putino dabartiniams veiksmams pritaria rekordinis rusų skaičius, aš linkęs tikėti“, – sakė A. Molis.

Kalbėdamas apie sprendimų priėmimo procesą Rusijoje, politologas pabrėžė, kad būtų naudinga moksliškai išanalizuoti V. Putino psichologinį portretą ir kaip jis priima sprendimus krizių metu. Anot jo, British Columbia universiteto profesorius Peteris Suedfeldas daugiau nei trisdešimt metų tyrinėja krizių metu priimamų sprendimų racionalumą ir sukūrė 7 žingsnių metodiką, leidžiančią įvertinti, kaip įtemptos krizės metu lyderiai priima sprendimus, ko galima iš jų tikėtis.

„Kalbėdamas apie veiksnius, verčiančius lyderius nervintis, mažiau mąstyti ir, galų gale, nesiremti niekieno patarimais, P. Suedfeldas akcentavo informacijos sudėtingumą, psichologinius gebėjimus ir prieinamumą prie materialinių bei žmogiškųjų išteklių, reikalingų apdoroti informaciją ir kurti planus. Be to, jo nuomone, neapgalvotus agresyvaus lyderio sprendimus gali lemti tai, jog sprendimų pasekmių jis nelaiko rimtomis, vertomis jo laiko ir pastangų“, – sako A. Molis.

Remdamasi šia logika P. Suedfeldas nagrinėjo Sirijos prezidento B. al–Assado veiksmus. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarį mokslininkas įvertino, kad Sirijos lyderis sugeba atpažinti skirtingas nuomones, įvertinti ir pakomentuoti niuansus, jo argumentai vertintini kaip logiški, paremti empiriniais įrodymais, sprendimų kompleksiškumas aukštas, argumentacija orientuota į arabų nacionalistų ideologiją ir remiasi priešprieša Izraeliui bei Vakarams.

Esminis B. al Assado tikslas – išsilaikyti valdžioje, todėl, P. Suedefeldo nuomone, kol kas geriau nekelti B. al Assadui tiesioginės grėsmės, tačiau esą reikia dirbti identifikuojant pažeidžiamiausias Sirijos lyderio vietas.

Po 3–6 mėnesių įtampos lyderiai padaro strateginių klaidų

A. Molis pasakoja, kad, britų mokslininko nuomone, paprastai po 3–6 mėnesių įtemptos krizės vadovas padaro strateginę klaidą – panaudoja cheminį ginklą, išprovokuoja karą ar panašiai.

„Akivaizdu, kad Rusija savo šiandienine politika Kryme siekia atkurti ir maksimizuoti savo įtaką. Rusijos Vyriausybės ambicijos buvo užgautos per pastaruosius metus ir ypač per pastarąjį pusmetį – ką jau kalbėti apie pastaruosius tris mėnesius. Todėl nusprendęs, kad šalies santykinė galia išaugo, režimas nusprendė ja pasinaudoti ir realiai išplėsti įtaką tarptautinėje sistemoje. Ir tai jam gali pavykti, jei pavyks išnaudoti savo santykinės galios instrumentus – manau, visų pirma tai energetiniai ištekliai ir sustiprėję kariniai gebėjimai“, – sakė A. Molis.

Politologas teigia, kad Vakarai gali bandyti suprasti, ko Rusija iš tiesų siekia bei kas ir kaip priiminėja strateginius sprendimus Rusijoje. Tinkamai išanalizavus šią informaciją būtų galima apriboti sprendimų priėmėjų įtaką.

Vakarai, anot jo, taip pat gali pademonstruoti, kad Rusijos santykinės galios instrumentai – energetiniai ištekliai ir karinė galia – nėra taip paprastai mobilizuojami.

Kitaip tariant, Vakarų valstybės turėtų susimąstyti apie JAV skalūninių dujų eksportą į Europą, dažnesnes NATO karines pratybas, didėjantį gynybos finansavimą ir euroatlantinių institucijų plėtrą. Galiausiai, pasak A. Molio, šalys turėtų didinti savo nacionalines galias.

Kaip žinoma, NATO 2005–2009 m. didžiausias išlaidas gynybai, vertinant dalį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), skyrė JAV, Turkija, Graikija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Bulgarija. Lietuva yra antra nuo galo, skirianti mažiausią dalį nuo BVP. Mažesnę dalį skiria tik Liuksemburgas.


Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...