captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo gali baigtis Kremliaus įsiveržimas į Ukrainą

Rusijos sprendimas dėl galimos karinės kampanijos Ukrainoje išprovokavo didžiausią diplomatinę krizę. Vakarai Maskvai grasina sankcijomis, šalies išmetimu iš „didžiojo aštuoneto“ ir ekonomine izoliacija.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos sprendimas dėl galimos karinės kampanijos Ukrainoje išprovokavo didžiausią diplomatinę krizę. Vakarai Maskvai grasina sankcijomis, šalies išmetimu iš „didžiojo aštuoneto“ ir ekonomine izoliacija.

Palaikymo Kremliui neišsakė netgi artimiausi sąjungininkai – Baltarusija ir Kazachstanas. Strateginis Rusijos partneris išlieka neutralus, tačiau tvirtina, jog būtina laikytis Ukrainos teritorinio vientisumo principo.

Ką Ukrainos krizė gali reikšti tarptautiniams santykiams, pakomentuoti sutiko Prancūzijos geopolitikos instituto politologas Jeanas-Sylvestre Mongrenierasx, praneša lenta.ru.

Rusijos ir Rytų Europos ekspertas J. S. Mongrenieras neslepia savo griežto nepritarimo Rusijos kišimuisi į Ukrainos įvykius. Politologo manymu, Rusija atvirai pažeidė tarptautinę teisę, pasinaudojusi savo pajėgomis perimdama Krymo kontrolę bei ignoruodama garantijas, kurias Kijevui suteikė 1994 metais.

Ekspertas atmeta argumentus, kad tada Britanijos, Rusijos ir JAV pasirašytas Budapešto memorandumas (garantuojantis Ukrainai teritorinį neliečiamumą mainais už branduolinio ginklo atsisakymą) taip ir neįsiteisėjo.

J. S. Mongrenieras tikina, kad šie susitarimai tapo tarptautinės teisės pagrindu ir mėginimus jų išsižadėti jis vadina „sofistikos žaidimu“.

Politologas įsitikinęs, kad savo elgesiu Ukrainos krizės laikotarpiu Rusijos valdžia demonstruoja išpažįstanti geopolitinio revizionizmo doktriną ir faktiškai yra pasirengusi perbraižyti Europos sienas. Jis mano, kad Kremlius netgi būtų pasirengęs sugrįžti prie Šaltojo karo situacijos. Mat ten manoma, kad atsigręžimas į Rytų ir Vakarų priešpriešą „mechaniškai išves Rusiją į pirmaujančių pasaulio žaidėjų gretas“. Tačiau Maskva neturi sąjungininkų, kas galiausiai ją stumia į Pekino įtakos sferą.

Paklaustas, ar tai bet kokiu atveju reiškia Europos saugumo laikotarpio po Šaltojo karo pabaigą, J. S. Mongrenieras tikina, jog tai nėra paprastas sugrįžimas prie Šaltojo karo situacijos, nors visa tai ją stipriai primena. Jo manymu, yra akivaizdu, kad kai kurie norėtų iš naujo pastatyti savo politinę tapatybę ir savo asmeninį „valdžios projektą“ ant Rytų ir Vakarų priešpriešos idėjos.

„Europiečių požiūriu, tokio pobūdžio suvokimo stabilumas ir diskurso galia Rusijoje tiesiog pribloškia. Susidaro įspūdis, kad Rusijos vadovams šaltasis karas buvo kažkas panašaus į „Gražiąją epochą“ (pranc. Belle Epoque). Jie nori į ją grįžti, lyg toks grįžimas prie Rytų ir Vakarų priešpriešos mechaniškai iškeltų Rusiją tarp pirmaujančių pasaulio žaidėjų.

Vakaruose tokia mintimi nesivadovaujama. Ten norima pasišvęsti kažkokiems vidaus klausimams ir atsakymų į ateities iššūkius – Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių galybės augimo, tarptautinių demografinių, klimato kaitos bei branduolinio ginklo platinimo problemų sprendimo – paieškoms. Iš čia ir kyla šis „perkrovimas“: taiki diplomatija po Gruzijos rėmėsi tikėjimu, kad Vladimiras Putinas savo santykiuose su Vakarais ieško tik prekybos sąlygų pagerinimo. Ši klaidinga nuomonė paaiškina pirminę Vakarų nuostabą“, – sako J. S. Mongrenieras.

Pasak jo, jeigu mes nusirisime iki naujo šaltojo karo, tai taps Rusijos geopolitinio revizionizmo, turinčio pavojingo revanšizmo potekstę, pasekme.

„To atmesti negalima. Kalbant apie pastarųjų metų situaciją, jau galima kalbėti apie „šaltąją taiką“ tarp Rusijos ir Vakarų.

Belieka pažymėti, kad kontekstas – ir visos Europos, ir pasaulinis – pasikeitė. Takoskyros linija dabar eis keliais šimtais kilometrų toliau į Rytus, o dauguma Europos šalių – jau euroatlantinių organizacijų narės. Rusija ne tik kad neturi tos galybės, kurią turėjo SSSR, bet ir, pirmiausia, neturi „didžiosios idėjos“, kuri būtų tokia galinga, jog galėtų mobilizuoti ir pritraukti sąjungininkus. Marksizmas-lenininzmas buvo viena iš milenializmo (tūkstantmetės Dievo karalystės laukimo – red.) formų, kuri paprasčiausiai nevadino savęs vardu. Bent jau taip tai interpretavo Nikolajus Berdiajevas. Ji turėjo galią tų vaizduotei, kurie reikalavo absoliuto, tačiau atmetė dangų. Eurazianizmas – tai ideologinis padirbinys, kuris nieko neapgaus.

Galų gale, pasikeitė galios balansas tarp Rusijos ir Kinijos. Vieniša, neturinti realių sąjungininkų, atsisakiusi struktūrinių reformų ir nesugebėjusi atnaujinti savo valdžios bazės Rusija gali tapti Kinijos „artimuoju užsieniu“, – įsitikinęs J. S. Mongrenieras.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...